Jau niekam nebėra paslaptis, jog profesionalus sportas neturi nieko bendro su sveikata. Dabar nekalbant apie paplitusį narkotinių medžiagų vartojimą, etc. (tikslas pateisina priemones?) - ekstremalūs fiziniai krūviai ne tik pozityviai neveikia žmogaus organizmo, dažnai jie turi ilgalaikį neigiamą poveikį visam likusiam gyvenimui. Turint galvoj, jog tokio tikslo jis ir nesiekia, tas gal ir neturėtų stebinti. "Pavojinga jūsų sveikatai" įspėjimas priimant vaikus į sporto mokyklas gal ir nepakenktų, tačiau šiandien ne apie tai: klausiame kas ir kodėl turi už tai sumokėti?
Pirma, apibrėšiu savo išeities pozicijas: (1) kiekvienas žmogus gali pasirinkti savo pramogas; (2) už pramogas turi sumokėti jomis besinaudojantis; (3) niekas negali būti verčiamas mokėti už svetimas pramogas. Taigi, jei niekas nesiginčija su šiais teiginiais, galime pereiti prie reikalo esmės.
Pažvelkime į profesionalų sportą iš dviejų pusių: paties sportininko bei sporto sirgaliaus. Sportas yra savotiškas hobis. Sportininkas nesukuria jokios vertės visuomenei, nebent pramoginę. Kitaip tariant, nežiūrint kaip greitai kažkas bėgtų, ar kai taikliai mestų kamuolį į krepšį - norėdamas iš to pragyventi, sportininkas turi šį savo sugebėjimą parduoti (analogiškai gabiam amatininkui, dailininkui, etc.). Niekas negali reikalauti, jog jam būtų mokama vien už tai, kad jis MOKA kažką daryti. Praktiškiausias būdas sportininkui tai padaryti - viešai demonstruoti savo sugebėjimus už atitinkamą užmokestį. Suprantama, jei kažkas nori papildomai mokėti tokiam sportininkui (už jo vilkimą atributiką, įrašytus reklaminius siužetus, etc.) - tai gali sudaryti jo papildomas pajamas.
Žvelgiant iš sporto sirgaliaus pozicijos, galioja panašūs principai. Jei man patinka džiazas, aš lankausi džiazo koncertuose - sumokėdamas už bilietą, ir tuo paremdamas džiazo atlikėjus. Sporto sirgalius panašiai perka savo pramogą - sportinį reginį.
O štai kur aš matau visišką nesusipratimą: kai patys sportininkai ar jų sirgaliai, tikisi, (reikalauja) jog valstybė / savivaldybė finansuos jų renginius (varžybas, treniruotes, reabilitaciją, etc). Kadangi "valstybė" ar "savivaldybė" kaip savarankiški finansiniai šaltiniai neegzistuoja - tai teprilygsta reikalavimui visiems (valstybės, miesto ar rajono) mokesčių mokėtojams pasidalinti šios sąskaitos apmokėjimą. Kažkas panašaus, kai 3 iš 5 draugų papietavę restorane, padalintų sąskaitos apmokėjimą į penkias dalis.
Kartais milijoninės ir net milijardinės išlaidos (2004-ų Olimpinės žaidynės Graikijoje kainavo virš 2.5 milijardo JAV dolerių, panašiai 2008 Olimpiada Kinijoje) teisinamos neva suteikiama ekonomine nauda regionui. Nors tai gali būti tiesa arba ne, net ir tiesos atveju tokią "ekonominę naudą" pajunta vėl tik tik ribota dalis (verslininkai, etc.) tokią sąskaitą apmokėjusių žmonių. Kitaip tariant, mes visi (mokesčių mokėtojai) patiriame ekonominį nuostolį (sumokame), kad ekonominę naudą patirtų saujelė išrinktųjų (sportininkai, verslininkai, dalinai sirgaliai, etc.).
Kadangi tokios sąskaitos, kiekvieną kartą pateikiamos mokesčių mokėtojams per prievartą (aš negaliu atsisakyti už ją sumokėti, nors pačia paslauga ir nesinaudoju), šis mechanizmas pažeidžia mūsų pradžioje nustatytą (3) principą. Apibendrinant, profesionalaus sporto finansavimas mokesčių mokėtojų pinigais neturi racionalaus pagrindo (bei, matomai, yra amoralus), todėl jo nederėtų reikalauti nei patiems sportininkams, nei jų sirgaliams.
Pirma, apibrėšiu savo išeities pozicijas: (1) kiekvienas žmogus gali pasirinkti savo pramogas; (2) už pramogas turi sumokėti jomis besinaudojantis; (3) niekas negali būti verčiamas mokėti už svetimas pramogas. Taigi, jei niekas nesiginčija su šiais teiginiais, galime pereiti prie reikalo esmės.
Pažvelkime į profesionalų sportą iš dviejų pusių: paties sportininko bei sporto sirgaliaus. Sportas yra savotiškas hobis. Sportininkas nesukuria jokios vertės visuomenei, nebent pramoginę. Kitaip tariant, nežiūrint kaip greitai kažkas bėgtų, ar kai taikliai mestų kamuolį į krepšį - norėdamas iš to pragyventi, sportininkas turi šį savo sugebėjimą parduoti (analogiškai gabiam amatininkui, dailininkui, etc.). Niekas negali reikalauti, jog jam būtų mokama vien už tai, kad jis MOKA kažką daryti. Praktiškiausias būdas sportininkui tai padaryti - viešai demonstruoti savo sugebėjimus už atitinkamą užmokestį. Suprantama, jei kažkas nori papildomai mokėti tokiam sportininkui (už jo vilkimą atributiką, įrašytus reklaminius siužetus, etc.) - tai gali sudaryti jo papildomas pajamas.
Žvelgiant iš sporto sirgaliaus pozicijos, galioja panašūs principai. Jei man patinka džiazas, aš lankausi džiazo koncertuose - sumokėdamas už bilietą, ir tuo paremdamas džiazo atlikėjus. Sporto sirgalius panašiai perka savo pramogą - sportinį reginį.
O štai kur aš matau visišką nesusipratimą: kai patys sportininkai ar jų sirgaliai, tikisi, (reikalauja) jog valstybė / savivaldybė finansuos jų renginius (varžybas, treniruotes, reabilitaciją, etc). Kadangi "valstybė" ar "savivaldybė" kaip savarankiški finansiniai šaltiniai neegzistuoja - tai teprilygsta reikalavimui visiems (valstybės, miesto ar rajono) mokesčių mokėtojams pasidalinti šios sąskaitos apmokėjimą. Kažkas panašaus, kai 3 iš 5 draugų papietavę restorane, padalintų sąskaitos apmokėjimą į penkias dalis.
Kartais milijoninės ir net milijardinės išlaidos (2004-ų Olimpinės žaidynės Graikijoje kainavo virš 2.5 milijardo JAV dolerių, panašiai 2008 Olimpiada Kinijoje) teisinamos neva suteikiama ekonomine nauda regionui. Nors tai gali būti tiesa arba ne, net ir tiesos atveju tokią "ekonominę naudą" pajunta vėl tik tik ribota dalis (verslininkai, etc.) tokią sąskaitą apmokėjusių žmonių. Kitaip tariant, mes visi (mokesčių mokėtojai) patiriame ekonominį nuostolį (sumokame), kad ekonominę naudą patirtų saujelė išrinktųjų (sportininkai, verslininkai, dalinai sirgaliai, etc.).
Kadangi tokios sąskaitos, kiekvieną kartą pateikiamos mokesčių mokėtojams per prievartą (aš negaliu atsisakyti už ją sumokėti, nors pačia paslauga ir nesinaudoju), šis mechanizmas pažeidžia mūsų pradžioje nustatytą (3) principą. Apibendrinant, profesionalaus sporto finansavimas mokesčių mokėtojų pinigais neturi racionalaus pagrindo (bei, matomai, yra amoralus), todėl jo nederėtų reikalauti nei patiems sportininkams, nei jų sirgaliams.
