"Monogamijos ir moralės tapatinimas padarė daugiau žalos žmonijos sąmonei nei bet kuri kita klaida" - George Bernard Shaw

2010 m. rugsėjis 6 d.,pirmadienis

Visuomeninis interesas: profesionalus sportas?

Jau niekam nebėra paslaptis, jog profesionalus sportas neturi nieko bendro su sveikata. Dabar nekalbant apie paplitusį narkotinių medžiagų vartojimą, etc. (tikslas pateisina priemones?) - ekstremalūs fiziniai krūviai ne tik pozityviai neveikia žmogaus organizmo, dažnai jie turi ilgalaikį neigiamą poveikį visam likusiam gyvenimui. Turint galvoj, jog tokio tikslo jis ir nesiekia, tas gal ir neturėtų stebinti. "Pavojinga jūsų sveikatai" įspėjimas priimant vaikus į sporto mokyklas gal ir nepakenktų, tačiau šiandien ne apie tai: klausiame kas ir kodėl turi už tai sumokėti?

Pirma, apibrėšiu savo išeities pozicijas: (1) kiekvienas žmogus gali pasirinkti savo pramogas; (2) už pramogas turi sumokėti jomis besinaudojantis; (3) niekas negali būti verčiamas mokėti už svetimas pramogas. Taigi, jei niekas nesiginčija su šiais teiginiais, galime pereiti prie reikalo esmės.

Pažvelkime į profesionalų sportą iš dviejų pusių: paties sportininko bei sporto sirgaliaus. Sportas yra savotiškas hobis. Sportininkas nesukuria jokios vertės visuomenei, nebent pramoginę. Kitaip tariant, nežiūrint kaip greitai kažkas bėgtų, ar kai taikliai mestų kamuolį į krepšį - norėdamas iš to pragyventi, sportininkas turi šį savo sugebėjimą parduoti (analogiškai gabiam amatininkui, dailininkui, etc.). Niekas negali reikalauti, jog jam būtų mokama vien už tai, kad jis MOKA kažką daryti. Praktiškiausias būdas sportininkui tai padaryti - viešai demonstruoti savo sugebėjimus už atitinkamą užmokestį. Suprantama, jei kažkas nori papildomai mokėti tokiam sportininkui (už jo vilkimą atributiką, įrašytus reklaminius siužetus, etc.) - tai gali sudaryti jo papildomas pajamas.

Žvelgiant iš sporto sirgaliaus pozicijos, galioja panašūs principai. Jei man patinka džiazas, aš lankausi džiazo koncertuose - sumokėdamas už bilietą, ir tuo paremdamas džiazo atlikėjus. Sporto sirgalius panašiai perka savo pramogą - sportinį reginį.

O štai kur aš matau visišką nesusipratimą: kai patys sportininkai ar jų sirgaliai, tikisi, (reikalauja) jog valstybė / savivaldybė finansuos jų renginius (varžybas, treniruotes, reabilitaciją, etc). Kadangi "valstybė" ar "savivaldybė" kaip savarankiški finansiniai šaltiniai neegzistuoja - tai teprilygsta reikalavimui visiems (valstybės, miesto ar rajono) mokesčių mokėtojams pasidalinti šios sąskaitos apmokėjimą. Kažkas panašaus, kai 3 iš 5 draugų papietavę restorane, padalintų sąskaitos apmokėjimą į penkias dalis.

Kartais milijoninės ir net milijardinės išlaidos (2004-ų Olimpinės žaidynės Graikijoje kainavo virš 2.5 milijardo JAV dolerių, panašiai 2008 Olimpiada Kinijoje) teisinamos neva suteikiama ekonomine nauda regionui. Nors tai gali būti tiesa arba ne, net ir tiesos atveju tokią "ekonominę naudą" pajunta vėl tik tik ribota dalis (verslininkai, etc.) tokią sąskaitą apmokėjusių žmonių. Kitaip tariant, mes visi (mokesčių mokėtojai) patiriame ekonominį nuostolį (sumokame), kad ekonominę naudą patirtų saujelė išrinktųjų (sportininkai, verslininkai, dalinai sirgaliai, etc.).

Kadangi tokios sąskaitos, kiekvieną kartą pateikiamos mokesčių mokėtojams per prievartą (aš negaliu atsisakyti už ją sumokėti, nors pačia paslauga ir nesinaudoju), šis mechanizmas pažeidžia mūsų pradžioje nustatytą (3) principą. Apibendrinant, profesionalaus sporto finansavimas mokesčių mokėtojų pinigais neturi racionalaus pagrindo (bei, matomai, yra amoralus), todėl jo nederėtų reikalauti nei patiems sportininkams, nei jų sirgaliams.

Skaityti daugiau...

2010 m. rugpjūtis 20 d.,penktadienis

Švento Rašto skaitiniai

Luke 14: 26-27 (Jėzaus žodžiai):

Jei kažkas ateina pas mane be neapykantos savo tėvui ir motinai, savo žmonai ir vaikams, savo broliams ir seserims - taip, ir net savo paties gyvybei - jis negali būti mano mokiniu. Kaip ir kiekvienas, nenešantis savo kryžiaus ar nesekantis manimi.

(If anyone comes to me and does not hate his father and mother, his wife and children, his brothers and sisters – yes, even his own life – he cannot be my disciple. And anyone who does not carry his cross and follow me cannot be my disciple.)

Skaityti daugiau...

2010 m. liepa 26 d.,pirmadienis

Papročių tamsa

Moteriškų lytinių organų "apipjaustymą" patirs virš 2000 britų mokinukių - vien per šias mokyklos atostogas. Tai paliks žiaurius fiziologinius bei psichologinius randus visam gyvenimui. Nežiūrint to, dėl "religinių pažiūrų laisvės" niekas už tai dar nebuvo nubaustas. Apie tai - "Guardian" video reportažas:





Savo ruožtu, Kamerūne, viena iš 4 mergaičių patiria krūtų "išdeginimą". Taip Kamerūno motinos sprendžia šalyje sparčiai augantį paauglių nėštumą, bei tikisi sumažinti jų išprievartavimo riziką. Nors moksliniai tokios praktikos tyrimai labai riboti, daugelis tai patyrusių moterų pasakoja apie liūdnas tokios praktikos fiziologines bei psichologines pasekmes. Apie tai, "CurrentTV" reportažas:



Skaityti daugiau...

2010 m. birželis 20 d.,sekmadienis

Intelektualumas: kas tai?

Deja, keliaujant, rašyti pasirodė sudėtingiau nei, tikėjausi, todėl atleiskite už ilgesnę tylą. Štai ir dabar, rašau pabudęs 6-ą ryto, kol Cleo dar miega, ir nesu pasinėręs į eilinį “nuotykių” sukūrį.

Savo pirmuoju įrašu, iškėliau kiek kontroversišką idėją - pasiūlydamas racionalumą pakylėti iki kitų etinių vertybių lygio, ar net išrikiuoti ją jų priešakyje. Pagrindinė priežastis paprasta: nes tai yra bene didžiausią naudą mums, kaip homo sapiens, suteikianti savybė; o visuomenėje skatinamos (vertinamos) savybės sparčiau (plačiau) įgyjamos jos narių.

Šiuo savo įrašu toliau argumentuosiu šią poziciją, iš arčiau pažvelgdamas į tai, ką aš pavadinau racionalumu (ar intelektualumu); panagrinėsime, kodėl "protingais" dažnai vadinami ne tie žmonės, kaip tai atsitinka, ir kokios to pasekmės.

„Ekspertai“

Kalbant apie konkrečią praktinių žinių (ar sugebėjimų) rūšį, žmogus gali būti "diletantu", "ekspertu", arba kažkur tarp šių dviejų. Dažnai toks "ekspertas" ir yra laikmas "protingu" (tuo tarpu "diletantas" - ne) žmogumi. Tačiau, pats savaime, "eksperto" titulas tereiškia, jog žmogus išmoko (pakankamai tobulai) atlikti tą ar kitą veiksmų seką (ar sekas - įskaitant jo verbalinius sugebėjimus): nesvarbu ar tai būtų mokytojas, dėstantis gimnazijoje, šeimos gydytojas, ar banke dirbantis ekonomikos specialistas. Kiekvienas šių "ekspertų", bendru atveju, tėra gerai "dresiruoti" (cirko) atlikėjai - į savo atmintį susikrovę nemažą instrukcijų bagažą - kurį jie kasdieną demonstruoja.

Kadangi visuomenės gerbūvis priklauso nuo tokių "gerai veikianči sraigtelių", jie "gerbiami", "vertinami" ir gerai atlyginami. Nejučiomis buvimas "geru sraigteliu" pradedamas vadinti "išmintingumu", o patys "sraigteliai" - "protingais". Nors egzistuoja neperbrendama praraja tarp lėktuvo inžinieriaus ir jo piloto, tarp vaisto išradėjo ir jo receptą išrašančio gydytojo ar tarp sėkmingai savo asmenines santaupas valdančio investuotojo ir investavimo patarėjo - mes esame linkę tai pamiršti, o svetimo eilėraščio padeklamavimą prilyginti jo sukūrimui.

„Švietimo sistema“

Pats terminas "švietimo sistema" turėtų būti pervadintas į "dresūros mokyklą" - panašiai kaip tos dresūros mokyklos, į kurias šunų šeimininkai veda savo globotinius. Panašiai, kaip tokios šunų mokyklos teturi vienintelį tikslą - padaryti šunį paklusnų savo šeimininkui - taip ir visa esama "švietimo sistema" tarnauja vienam tikslui - paruošti gerus "sraigtelius", kurie sklandžiai suktųsi (patys būtų tuo patenkinti, ir skatintų tą daryti kitus).

Mokyklos nesiekia išmokyti kritiškai (racionaliai) mąstyti - kas būtų didžiausia vertybė mūsų vaikams (neduok žmogui žuvies, tačiau išmokyk jį žvejoti) - jei kas, jos teprikiša jų galvas pačio įvairiausio šlamšto (laikydamos mūsų jaunus protus užimtais niekalais, o todėl tik apsunkinančios tikrąjį pažinimą) - ir giria ar peikia juos priklausomai nuo to, kiek tokio šlašto mūsų vaikai atsimins.

"Tūkstantmečio vaikai" - geras tokio supratimo iliustravimas. Deklaruojamas projekto tikslas - surasti, pagirti ir paviešinti "protingiausius" įvairaus amžiaus Lietuvos vaikus. Nekalbant apie patį tikslą (ir jo vertę) - ką iš tiesų "atranda" šis projektas? Pagal kokius kriterijus išrenkamas toks vaikas?

Pirma, kiekvienas vaikas rekomenduojamas savo mokytojo ar mokytojos - kas automatiškai užtikrina jog tik paklusniausi iš būsimų "sraigtelių" praleidžiami į konkursą, apie juos rodomi video klipai, jie giriami - ir visi kiti programuojami sekti jų pavydžiu. Viena iš tokių mokinukių pareiškė, jog jos didžiausią svajonę išpildė prezidentė D. Grybauskaitė (tapdama pirmąja Lietuvos prezidente-moterimi)...

Tačiau dar labiau nerimą keliantis faktas yra pačios žaidimo taisyklės - vaikai klausinėjami įvairiausių FAKTŲ - ir šių faktų žinojimas (ar atsiminimas) yra prilyginamas išminčiai. Štai pvz. tas septintokas, kuri žinojo, tolimos užsienio šalies valiutą yra "protingesnis" už tą, kuris nežinojo; arba ta šeštokė, kuri žinojo BMW gamybos automobilio pavadinimą, etc.

Mes vertiname žmogaus gebėjimą (ir pasirengimą) atsiminti faktus – nes tai padaro jį puikiu potencialiu „sraigteliu“ – kuriam galima „pakrauti“ reikalingą instrukcijų paketą, ir kuris daug nedvejodamas elgsis juo vadovadamasis. Tuo tarpu gebėjimas kritiškai mąstyti – analizuoti kiekviena jam pateikiamą faktą, priimant jį ar atmetant, priklausomai nuo to, kiek jis atitinka tiesą – yra net pavojingas: tokio žmogaus lengvai neapgausi, ir jis vėliau nepaklus nesąmoningom „tradicijom“ ar reikalavimams.

Tarp tiesos ir naudos

Žmonės linkę dažnai būti iracionalūs, ir esama švietimo sistema tam tik padeda. Savo ruožtu, toks perdėtas iracionalumas sukuria visiškai sujauktą visuomenę: kur amoralumas laikomas moralumu, o moralumas kritikuojamas.

Visuomenės moralinę būseną galime gana tiksliai įvertinti pažvelgę kaip dažnai joje "tiesa" pakeičiama "nauda". Kaip dažnai jos nariai savo simpatijas atiduoda tam, kas jiems "naudinga", o ne tam, kas "teisinga". Dar daugiau - kaip dažnai mes net nepastebime skirtumo tarp šių sąvokų.

Pvz.: vyriausybė siūlo pakelti mokesčius - mes pasipiktinę, nes tai tiesiogiai veikia mūsų kišenę; tačiau jei mes pensininkai, ir toks mokesčių pakėlimas padidina mūsų pensijas - netikėtai mes UŽ. "Gėris" yra tai kas gerai mums.

Kitas pvz.: kažkas parašo kiek kontroversišką straipsnelį (nesvarbu tema) – perskaitę mes pasijuntame nejaukiai, todėl komentare išreiškiam savo nepasitenkinimą: „nesąmonė, aš manau priešingai“. Kadangi mūsų „sutikimas“ ar „nesutikimas“ su straipsnio autoriumi pagrįstas asmenine nauda (kaip aš jaučiuosi perskaitęs?) – sąžiningas komentaras būtų nebent toks: „su nagrinėjama tema nesu susipažinęs ir argumentų už ar prieš neturiu; norėčiau, kad taip ir liktų – nes tiesa mane žeidžia“.

Visi mūsų vertinimai vyksta beveik automatiškai - kaip gerai dresiruotas šuo nedelsdamas griūna ant žemės vos išgirdęs komandą "down!" - taip ir mes, vos susidūrę su dilema, net patys to nepajusdami vertiname ją per savo naudos prizmę - o siūloma mintis mums "patinka" ar "nepatinka", priklausomai tik nuo to. Mes elgiamės, kaip esame to išmokę. Ateity tą patį darys mūsų vaikai.

Kodėl tai svarbu

Elgtis, vadovaujantis vien naudos sau siekimu, moka ir gyvūnai. Tarpusavyje gyvendami, žmonės pastebėjo, jog yra naudinga, laikytis tam tikrų susitarimų, ilgainiui virtusių neginčijamais principais.

Supratus, jog prievartos naudojimas nėra pageidautinas, ilgainiui turėjome išsižadėti vergovės; turėjome pripažinti silpnesnio teisę turėti kažką, ko iš jo neatims stipresnis (privačią nuosavybę). Savo ruožtu, supratus, jog melas ir apgaulė nėra pageidautini – turėjome dar labiau išplėsti savo prievartos supratimą (smerkdami ne tik fizinę prievartą, bet ir apgaulę ar klastą). Ilgainiui suformulavom visą eilę detalių instrukcijų, apie tai, kas teisinga ir kas ne (iš kur gimė ištisos teisinės sistemos) – viskas siekiant vienintelio tikslo – TEISINGUMO.

Jeigu teisingumas yra universalus (neginčijamas) gėris, tada jo įgyvendinimas yra labai pageidautinas. Lengva matyti, kodėl visuomenei vertinga turėti racionalius individus: mokslininkai atsakingi už daugumą (jei ne visus) mūsų patogumų, ar net už mūsų gyvybę askritai. Tačiau mano stipriausias argumentas už visuotinį racionalumą (ar, liaudiškai tariant, kodėl kiekvienas turime būt „protingu“) yra tai, jog tik racionalūs žmonės gali įgyvendinti teisingumą – nes tik racionalūs žmonės gali suprasti, kas jis yra. Demokratinės visuomenės atveju, tikras teisingumas tegali būti įgyvendintas esant racionalių rinkėjų daugumai. Jei teisingumas yra mūsų pageidaujamas patiekalas, racionalumas yra vienas iš jo esencinių ingridientų – be racionalumo, teisingumo neišvirsi.

Visi galime ir turime išmokti skirti tiesą ir naudą. Kiekvienas esame pajėgus suprasti paprasčiausius logikos dėsnius ir juos taikyti. Jei esame tėvai, mūsų pareiga padėti tą išmokti savo vaikams. Mano požiūriu, racionalus mąstymas tai nelyginant kitos kartos abėcėlė - neraštingas žmogus gali abejoti skaitymo ar rašymo naudingumu (ir todėl nenorėti mokytis), tačiau raštingam - tokia nauda yra akivaizdi.

Skaityti daugiau...

2010 m. gegužė 30 d.,sekmadienis

Moralinė pareiga: būti intelektualiu

Šis blog'as nėra apie sveikatą ar ją sąlygojančius veiksnius, ir retas skaitytojas težino, jog esu daugiametis savo kūno priežiūros fanas (tiek fizinių pratimų, tiek sveikos mitybos). Nesvarbu, kad šios temos įdomios vos keliems, pamaniau pasinaudosiu proga ir duosiu vieną praktinį patarimą - pasirūpinkite vitaminu D! Ir kol nepradėjote prieštarauti, jog "visi vitaminai svarbūs" etc. pasakysiu tik tiek - jei man reikėtų įvardinti vieną vienintelį mano sveikatą įtakojųsį faktorių - lengvai prieinamą (per vasaros saulę), tačiau atnešusį kardinalių teigiamų pokyčių) - vitaminą D pasirinkčiau ilgai nedvejodamas.


Taip atsitinka kas kartą: daug saulės šviesos ne tik veikia mane gaivinančiai, bet ir suteikia begalę energijos - o tada, kyla begalė įvairių minčių - kuriomis norisi pasidalinti. Šį kartą tema, kurią jau ilgai nešiojau savo galvoje, apie kurią pamąstyti ir kurią suprasti, manau, svarbu kiekvienam.

Vaikų protai genetiškai užprogramuoti veikti kaip tos taikinį sekančios raketos: jie ieško mūsų nustatomų gyvenimo "taikinių", ir sąmoningai ar ne, jų siekia. Esu įsitikinęs, retas iš mūsų pilnai tai suvokia. Vagis ir smurtautojus gaudome ir sodiname į kalėjimą, tačiau ar dažnai susimąstome, jog kiekvienas iš jų - yra kažkieno vaikai: niekas iš jų negimė nusikaltėliu. Nesiruošiu čia pamokslauti ar kažką auklėti (kaip būti geresniais tėvais) - tenorėjau suteikti savo tolesnėm mintim kontekstą. Trumpai, visuomenės gerbūvis tiesiogiai priklauso nuo šios visuomenės išpažįstamų vertybių.

Vakuume, kiekvienas sutiks, jog būti intelektualiu yra vertybė - kitaip, kodėl visi tėvai taip pergyventų ir, sėkmės atveju, džiaugtųsi savo atžalų pasiekimais moksle? Nors formalus mokslas ir neturi labai daug bendro su tuo, ką aš apibrėžiu kaip intelektualumą (apie tai vėliau), visgi tai bent jau akivaizdžiai liudija apie bendrą tėvų sentimentą - norą matyti savo vaikus užaugant "protingais". Savo ruožtu, jei kažkokia savybė yra laikoma vertybe, turėtume tikėtis, jog ji bus "įrašyta" į atitinkamą "vertybių knygą" - paprastai - bus priimta kaip viena iš moralaus elgesio normų (kaip ten bebūtų, moralinių normų paskirtis ir yra skatinti pageidautinų savybių atsiradimą, bei atgrasinti nuo nepageidautinų). Logiška?

Jei dar abejojate, pagalvokite apie tai štai kaip: melavimas nėra pageidautinas, todėl mes turime moralinę taisyklę "nemeluok"; vieni žmonės meluoja, kiti meluoja mažiau, - tačiau niekas nesiginčyja, jog tai NĖRA PAGEIDAUTINA. Savo ruožtu, visiems suprantama, kai mes piktinamės (skundžiamės ar baram) kažkuo, kas mums pamelavo. Priešinga savybė - tiesos sakymas yra skatintina, ir mes dažnai giriame "sąžiningus" žmones. Svarbiausia šioje sistemoj štai kas: moralinė vertybė visada turi savo priešingybę (smerktiną, amoralią savybę) ir yra natūralu piktintis, jei žmogus elgiasi amoraliai.

O štai kur yra paradoksas: nors (vakuume) pripažįstame intelektualumo vertę, šios savybės nevertiname tiek, kiek "sąžiningumo" ar "nuoširdumo". Mano priekaištas žmogui, besielgiančiam neprotingai (nesistengiančiam būti racionaliu) dažnai nuskambės daugiau kaip įžeidimas, nei kaip pagrįstas nepasitenkinimas. Akivaizdu, kad intelektualumas, geriausiu atveju, tėra visų tų kitų gerųjų savybių (mūsų visuomeninės pripažįstamų vertybių skalėje) pusserė našlaitė - gal ir pageidautina, tačiau ne tiek, jog turėtume teisę skųstis, jei kažkas jos nepaiso. Toliau pabandysime palyginti įvairių "vertybių vertę" ir rasti tinkamą vietą mūsų vargšei našlaitei įdukrai.

Prisiekusieji nuteisė mirčiai žmogžudį, ir jis buvo pakartas. Vėliau išaiškėjo tikrasis žudikas (ir kartu tai, jog buvo nuteistas nekaltas žmogus). Sakykim tai įvyko XX a. pradžioje, prisiekusieji atsižvelgė į visus turimus įkalčius ir pasirinko patį įtikinamiausią kaltininką. Šiuo atveju galėtume tai tiesiog pavadinti nelaimingu atsitikimu, kurio sunku (ar neįmanoma) buvo išvengti. Tačiau kas, jei panašus įvykis nutinka jau šiame amžiuje, kas, jeigu DNR tyrimai liudija, jog mūsų įtariamasis nekaltas, tačiau mes vistiek skelbiame savo verdiktą (kaltas) - nes NESUPRANTAME, kas yra DNR ir esame ĮSITIKINĘ, jog įtariamasis kaltas. Akivaizdu, šiuo atveju mūsų elgiasys būtų nepateisinamas (ir amoralus). Kitais žodžiais tariant, nežiūrint visų mūsų gerų norų (bei sąžiningumo, etc.), šioje situacijoje pats mūsų NEIŠMANYMAS būtų kvalifikuojamas kaip amorali savybė (nesusipainimas su bendriausia DNR teorija ar atsisakymas ja patikėti)

Tiesa yra ta, jog tai galioja ne tik baudžiamojoj teisėj. Jei turėtume įvardinti vieną, daugiausiai žalos atnešusią žmogaus ydą, netrukus prieitume išvadą, jog tai - NEIŠMANYMAS: pradedant elementariu neišprusimu (nustatytų faktų nežinojimu), bei baigiant klaidingų išvadų darymu (logikos dėsnių neišmanymu) iš tesingų faktų. Melas, nenuoširdumas, žiaurumas ir visi kiti kartu sudėjus nėra atsakingi net už mažą dalį to blogio, kuris gimė iš NEIŠMANYMO (ar ne pats dažniausias pasiteisinimas yra "aš nežinojau"?).

Kažkada buvo manoma, kad ligos yra Dievo bausmė - ir gali būti pagydomos malda ir atgailavimu. Nors tokia "išmintis" kainavo daug gyvybių, nesant tikroviškesnių žinių, tai buvo geriausia, ką žmogus galėjo sugalvoti, tad sunku būtų jį už tai smerkti. Šiandien, motina ir tėvas - prisiekę krikščionys - atsidūrė teisiamųjų suole - nes nesuteikė medicininės pagalbos savo vaikui, kuris dėl to mirė (nepadėjus maldoms).

Kažkada buvo manoma, jog homoseksualu tampama (savo noru?); tuo galima užsikrėsti, ir kad ta yra "pagydoma". Nesant kitų žinių apie šį reiškinį, galima argumentuoti, kad neigiamas požiūris į homoseksualus nebuvo amoralus. Tačiau šiandien daug kas pasikeitė: žinome, jog homoseksualumas yra įgimtas, kad jis nėra nei užkrėčiamas, nei pagydomas. Tokiom žiniom esant prieinamom kiekvienam, bet koks elgesys, ignruojantis šiuos faktus, yra AMORALUS.

Nors mūsų žinios yra ir liks ribotomis, yra natūralu reikalauti, kad žmogus elgtusi vadovaudamasis prieinamoma nformacija, o jo atsisakymas tokia informacija "tikėti" nėra pateisinanti aplinkybė dėl to įvykusiom klaidom ar nelaimėm (ar net potencialiom nelaimėm). Todėl, aš argumentuju, NEIŠMANYMAS yra AMORALUS.

Kitoje dalyje giliau pažvelgsime į patį INTELEKTUALUMĄ (ir NEIŠMANYMĄ).

Skaityti daugiau...