Taigi, grįžkime prie mūsų sveikatos testo. Kaip jau prasitariau, truputį pagudravau - tačiau prisipažinkite, dauguma, išgirdę tokias žinias apie savo sveikatą nejuokais sunerimtumėte. Spėju, įvertinote savo sirgimo šansus 80-95% skaičiumi - kuris, jei būtų teisingas, tikrai sukeltų paniką kiekvienam.
Nors vien iš mano pateiktos informacijos nėra įmanoma teisingai įvertinti savo sirgimo rizikos, intuityviai taip neatrodė. Jei testas klaidingai diagnozuoja vos 5% nesergančių, galime pilnai juo pasikliauti. Taigi, pirma pamoka: mes pernelyg dažnai darome užtikrintas išvadas, net jei trūkstama informacija gali stipriai jas pakeisti į tą ar kitą pusę.
Tačiau štai visa kita reikalinga informacija: yra žinoma, realiai serga maždaug 1% visų besitikrinančių; taip pat nėra žinomi jokie "pražiopsoti" atvejai (kada tikrai sergančio žmogaus testas būtų parodęs, jog jis sveikas). Ar tai keičia jūsų atsakymą?
Intuityviai, tai keičia labai mažai - vistiek dauguma mūsų bus linkę manyti, jog turime labai rimtą pagrindą nerimauti. Net jei sąmoningai stengsimės pasitelkti 2-o tipo mąstymą - daugumai mūsų jis mažai ką pagelbės. Todėl nori nenori teks pasikliauti "intuicija"...
Kadangi žadėjau, jog tai nebus matematikos pamoka, tik trumpai konstatuosiu, jog šansai, kad iš tiesų sergame yra kiek mažesni nei 17%... galite galvoti apie tai ką norite, tačiau tai yra labai toli nuo "tikrai sergu" ar net "labai tikėtina, kad sergu"... Įdomu, kad tik maždaug 15% gydytojų, turinčių reikalą su panašiais tyrimais, kuriems buvo pateikta ši problema, sugebėjo teisingai į ją atsakyti...
Atskirupse įrašuose žadu dar pakalbėti apie skirtumus tarp 1-o ir 2-o tipo procesų detaliau. Kol kas tiesiog laikykime, jog visi pripažįstame 1-o tipo "mąstymo" ribotumą (priimant kompleksinius sprendimus) ir norime sužinoti, kas trukdo mums dažniau pasitelkti 2-ąjį. Bendro pobūdžio patarimai, tokie kaip "mąstyk kritiškai", nėra labai naudingi praktikoj.
Galima būtų išskirti tris pagrindines mąstymo klaidų grupes:
- kognityvinis brokas;
- smegenų programinės įrangos trūkumas ar brokas;
- nekorektiški duomenys.
Kognityvinis brokas
Kognityvinis brokas yra metodologiškai klaidingas smegenų naudojimas (tiesos paieškose):
(a) primityviausia forma - defaultinis pasikliovimas 1-o tipo procesų išvadomis; kūną valdo smegenys, joks veiksmas neatliekamas be smegenų komandos; jokia komanda nėra generuojama, kol situacija neįvertinama ir sprendimas nėra "sugalvotas"; tačiau 1-o tipo procesai įvertina situaciją ir pasiūlo sprendimą - todėl mums atrodo, jog turime pagrindą atlikti tą ar kitą veiksmą; vėliau esame įsitikinę, kad taip pasielgėme, nes "tam buvo priežastis", bandome ją "prisiminti" ir kitiems paaiškinti; savo blogus sprendimus teisiname laiko "pagalvoti" trūkumu ar "skubėjimu"; tiesa yra ta, jog šiuo atveju laiko mums tikrai netrūko (1-o tipo procesai yra beveik žaibiški), o savo poelgio tikrųjų priežasčių mes nežinome (1-o tipo procesai atliekami nesąmoningai);
(b) bandome pasitelkti 2-o tipo procesus, tačiau atliekame tai maksimaliai minimalistiškai: teieškome patvirtinimų savo jau žinomom tiesom (ar tiesom mums pasiūlytom 1-o tipo "galvojimo"); arba pasitenkiname labai paviršutiniška faktų analize ar vos keliais "įrodymais" (nepaisydami to, jog egzistuoja nemažiau priešingų), etc.
(c) neturim tvirto pasitikėjimo 2-o tipo mąstymo pranašumu: konfliktuojant 1-o ir 2-o tipo "mąstymo" išvadoms, pasikliaunam 1-uoju; pvz. galime atmesti net labai įtikinamus argumentus, nes juos pristatęs žmogus mums pasirodė "nenuoširdus"; arba nebūdami tikri savo 2-o tipo mąstymo kokybe, nesąmoningai esame linkę didesnę reikšmę teikti argumentų pateikėjo "nuoširdumui" (vertinamam 1-o tipo procesų pagalba), nei jo argumentams (vertinamiem 2-o tipo procesų).
Patarimas: išsiaiškinti ir suprasti skirtumus tarp 1-o ir 2-o tipo procesų (su jų pranašumais ir trūkumais); tobulinti ir išmokti pasitikėti 2-o tipo procesais; įdėmiai stebėti save sprendimų momentais, sąmoningai įjunginėti 2-o tipo "mąstymą", paversti jį įprastu sprendimų priėmimo įrankiu.
Smegenų programinės įrangos trūkumas ar brokas
Pats galingiausias kompiuteris mažai vertas be kokybiškos programinės įrangos. Dažnai žmonių 2-o tipo mąstymo kokybė skiriasi ne tiek dėl jų "hardware" (smegenų fiziologijos) - kiek dėl turimos programinės įrangos (ar, liaudiškai, "reikalo išmanymo").
Elementariausias atvejas būtų loginės klaidos. Iš kelių (tegul teisingų) prielaidų mes darome klaidingą išvadą. Mes "galvojame", mums atrodo, kad ką tik pateikėme neginčijamą savo pozicijos įrodymą - nenutuokdami, jog gavome klaidingą išvadą, nes vadovavomės klaidinga logika.
Žmogus gali būti rimtai nusiteikęs žengti kritinio mąstymo keliu (žr. patarimą aukš.), tačiau susidūręs su situacija, apie kurią nesugeba "mąstyti", naudodamas 2-o tipo procesus, neturės kito pasirinkimo, kaip kreiptis pagalbos į 1-o tipo procesus. Štai kodėl taip svarbu įvesti logikos / logikos klaidų kursą jau pradinėse mokyklose (nepalyginamai svarbiau už visą eilę esamų kursų); arba kodėl svarbu turėti tikimybių teorijos pagrindus (bent jau).
Dažnai žmonės priima sprendimus tiesiog vadovaudamiesi savo "intuicija", tačiau kartais jie "bando mąstyti" - tačiau nesuradę savo smegenyse tinkamo "software", jie tiesiog naudoja tą įrankį, kuris veikia... kas, tikiu, daugeliui ir atsitiko sprendžiant mano uždavinį? Kažkas gali apskritai "nepasitikėti" tikimybių teorija, todėl nesvarbu kokia sirgimo rizika, toks žmogus norės elgtis "saugiai" (ir per se iracionaliai) - 1c atvejis, tačiau kitas gali norėti sužinoti savo rizikos skaičius (ir jais pasitikėti). Deja, vien to nepakanka: arba mes patys, arba mūsų gydytojas privalo sugebėti teisingai tokius skaičius apskaičiuoti (t.y. turėti atitinkamą programinę įrangą savo smegenyse).
Nekorektiški duomenys
Klaidingi duomenys ne tik nesuteikia mums galimybės rasti teisingą atsakymą, jie suteikia mums klaidingą pasitikėjimo savo sprendimu jausmą. Aptikę programinės įrangos spragą (nežinodami kaip logiškai analizuoti kažkokią situaciją), mes bent jau suprantame (ar galime suprasti), jog sprendimą priimame, vadovaudamiesi "intuicija". Operavimas klaidingais duomenimis mums suteikia aiškų "mąstymo" įspūdį, todėl prieita išvada mums gali atrodyti labiau patikima (nei spragos atveju). Daug žmonių sugeba teisingai atlikti paprastas logines išvadas (i.e. jie turi patenkinamą software), tačiau tokias išvadas jie daro iš neteisingų prielaidų.
Egzistuoja galybė "liaudies išminties", kuri, trumpai tariant, neatitinka tikrovės. Pvz aš galiu "galvoti", kaip apsisaugoti nuo gripo: kadangi liaudies išmintis byloja, jog juo susergama "peršalant" - galiu nuspręsti, gripo sezono metu profilaktiškai vilkėti šiltesnius drabužius; mano sprendimas gali būti labai sąmoningas ir, neabejotinai, priimtas pasitelkus 2-o tipo procesus (kad nesušalčiau, turiu apsirengti), tačiau visgi klaidingas - dėl nekorektiškos pradinės prielaidos.
Arba kažkas gali "žinoti", jog "statistikos pagalba galima bet ką įrodyti". Tokios "žinios", visai pagrįstai, gimdys nepasitikėjimą bet kokiais statistiniais tyrimais ar išvadomis. Tai darydamas žmogus naudosis korektiškais 2-o tipo procesais, tačiau jo naudojami nekorektiški duomenys įtakos jo išvadas. Panašiems pavyzdžiams nėra galo.
Racionalus mąstymas nėra trivialus užsiėmimas ir net aukštas IQ jo negarantuoja (dėl jau apžvelgtų priežasčių). Tačiau racionalus mąstymas yra naudingas kiekvienam iš mūsų. Geresnis mąstymo procesų mechanizmo supratimas leidžia mums jį efektyviau įtakoti bei koreguoti, našiau pasinaudojant savo kognityviniais procesais.
Nors vien iš mano pateiktos informacijos nėra įmanoma teisingai įvertinti savo sirgimo rizikos, intuityviai taip neatrodė. Jei testas klaidingai diagnozuoja vos 5% nesergančių, galime pilnai juo pasikliauti. Taigi, pirma pamoka: mes pernelyg dažnai darome užtikrintas išvadas, net jei trūkstama informacija gali stipriai jas pakeisti į tą ar kitą pusę.
Tačiau štai visa kita reikalinga informacija: yra žinoma, realiai serga maždaug 1% visų besitikrinančių; taip pat nėra žinomi jokie "pražiopsoti" atvejai (kada tikrai sergančio žmogaus testas būtų parodęs, jog jis sveikas). Ar tai keičia jūsų atsakymą?
Intuityviai, tai keičia labai mažai - vistiek dauguma mūsų bus linkę manyti, jog turime labai rimtą pagrindą nerimauti. Net jei sąmoningai stengsimės pasitelkti 2-o tipo mąstymą - daugumai mūsų jis mažai ką pagelbės. Todėl nori nenori teks pasikliauti "intuicija"...
Kadangi žadėjau, jog tai nebus matematikos pamoka, tik trumpai konstatuosiu, jog šansai, kad iš tiesų sergame yra kiek mažesni nei 17%... galite galvoti apie tai ką norite, tačiau tai yra labai toli nuo "tikrai sergu" ar net "labai tikėtina, kad sergu"... Įdomu, kad tik maždaug 15% gydytojų, turinčių reikalą su panašiais tyrimais, kuriems buvo pateikta ši problema, sugebėjo teisingai į ją atsakyti...
Atskirupse įrašuose žadu dar pakalbėti apie skirtumus tarp 1-o ir 2-o tipo procesų detaliau. Kol kas tiesiog laikykime, jog visi pripažįstame 1-o tipo "mąstymo" ribotumą (priimant kompleksinius sprendimus) ir norime sužinoti, kas trukdo mums dažniau pasitelkti 2-ąjį. Bendro pobūdžio patarimai, tokie kaip "mąstyk kritiškai", nėra labai naudingi praktikoj.
Galima būtų išskirti tris pagrindines mąstymo klaidų grupes:
- kognityvinis brokas;
- smegenų programinės įrangos trūkumas ar brokas;
- nekorektiški duomenys.
Kognityvinis brokas
Kognityvinis brokas yra metodologiškai klaidingas smegenų naudojimas (tiesos paieškose):
(a) primityviausia forma - defaultinis pasikliovimas 1-o tipo procesų išvadomis; kūną valdo smegenys, joks veiksmas neatliekamas be smegenų komandos; jokia komanda nėra generuojama, kol situacija neįvertinama ir sprendimas nėra "sugalvotas"; tačiau 1-o tipo procesai įvertina situaciją ir pasiūlo sprendimą - todėl mums atrodo, jog turime pagrindą atlikti tą ar kitą veiksmą; vėliau esame įsitikinę, kad taip pasielgėme, nes "tam buvo priežastis", bandome ją "prisiminti" ir kitiems paaiškinti; savo blogus sprendimus teisiname laiko "pagalvoti" trūkumu ar "skubėjimu"; tiesa yra ta, jog šiuo atveju laiko mums tikrai netrūko (1-o tipo procesai yra beveik žaibiški), o savo poelgio tikrųjų priežasčių mes nežinome (1-o tipo procesai atliekami nesąmoningai);
(b) bandome pasitelkti 2-o tipo procesus, tačiau atliekame tai maksimaliai minimalistiškai: teieškome patvirtinimų savo jau žinomom tiesom (ar tiesom mums pasiūlytom 1-o tipo "galvojimo"); arba pasitenkiname labai paviršutiniška faktų analize ar vos keliais "įrodymais" (nepaisydami to, jog egzistuoja nemažiau priešingų), etc.
(c) neturim tvirto pasitikėjimo 2-o tipo mąstymo pranašumu: konfliktuojant 1-o ir 2-o tipo "mąstymo" išvadoms, pasikliaunam 1-uoju; pvz. galime atmesti net labai įtikinamus argumentus, nes juos pristatęs žmogus mums pasirodė "nenuoširdus"; arba nebūdami tikri savo 2-o tipo mąstymo kokybe, nesąmoningai esame linkę didesnę reikšmę teikti argumentų pateikėjo "nuoširdumui" (vertinamam 1-o tipo procesų pagalba), nei jo argumentams (vertinamiem 2-o tipo procesų).
Patarimas: išsiaiškinti ir suprasti skirtumus tarp 1-o ir 2-o tipo procesų (su jų pranašumais ir trūkumais); tobulinti ir išmokti pasitikėti 2-o tipo procesais; įdėmiai stebėti save sprendimų momentais, sąmoningai įjunginėti 2-o tipo "mąstymą", paversti jį įprastu sprendimų priėmimo įrankiu.
Smegenų programinės įrangos trūkumas ar brokas
Pats galingiausias kompiuteris mažai vertas be kokybiškos programinės įrangos. Dažnai žmonių 2-o tipo mąstymo kokybė skiriasi ne tiek dėl jų "hardware" (smegenų fiziologijos) - kiek dėl turimos programinės įrangos (ar, liaudiškai, "reikalo išmanymo").
Elementariausias atvejas būtų loginės klaidos. Iš kelių (tegul teisingų) prielaidų mes darome klaidingą išvadą. Mes "galvojame", mums atrodo, kad ką tik pateikėme neginčijamą savo pozicijos įrodymą - nenutuokdami, jog gavome klaidingą išvadą, nes vadovavomės klaidinga logika.
Žmogus gali būti rimtai nusiteikęs žengti kritinio mąstymo keliu (žr. patarimą aukš.), tačiau susidūręs su situacija, apie kurią nesugeba "mąstyti", naudodamas 2-o tipo procesus, neturės kito pasirinkimo, kaip kreiptis pagalbos į 1-o tipo procesus. Štai kodėl taip svarbu įvesti logikos / logikos klaidų kursą jau pradinėse mokyklose (nepalyginamai svarbiau už visą eilę esamų kursų); arba kodėl svarbu turėti tikimybių teorijos pagrindus (bent jau).
Dažnai žmonės priima sprendimus tiesiog vadovaudamiesi savo "intuicija", tačiau kartais jie "bando mąstyti" - tačiau nesuradę savo smegenyse tinkamo "software", jie tiesiog naudoja tą įrankį, kuris veikia... kas, tikiu, daugeliui ir atsitiko sprendžiant mano uždavinį? Kažkas gali apskritai "nepasitikėti" tikimybių teorija, todėl nesvarbu kokia sirgimo rizika, toks žmogus norės elgtis "saugiai" (ir per se iracionaliai) - 1c atvejis, tačiau kitas gali norėti sužinoti savo rizikos skaičius (ir jais pasitikėti). Deja, vien to nepakanka: arba mes patys, arba mūsų gydytojas privalo sugebėti teisingai tokius skaičius apskaičiuoti (t.y. turėti atitinkamą programinę įrangą savo smegenyse).
Nekorektiški duomenys
Klaidingi duomenys ne tik nesuteikia mums galimybės rasti teisingą atsakymą, jie suteikia mums klaidingą pasitikėjimo savo sprendimu jausmą. Aptikę programinės įrangos spragą (nežinodami kaip logiškai analizuoti kažkokią situaciją), mes bent jau suprantame (ar galime suprasti), jog sprendimą priimame, vadovaudamiesi "intuicija". Operavimas klaidingais duomenimis mums suteikia aiškų "mąstymo" įspūdį, todėl prieita išvada mums gali atrodyti labiau patikima (nei spragos atveju). Daug žmonių sugeba teisingai atlikti paprastas logines išvadas (i.e. jie turi patenkinamą software), tačiau tokias išvadas jie daro iš neteisingų prielaidų.
Egzistuoja galybė "liaudies išminties", kuri, trumpai tariant, neatitinka tikrovės. Pvz aš galiu "galvoti", kaip apsisaugoti nuo gripo: kadangi liaudies išmintis byloja, jog juo susergama "peršalant" - galiu nuspręsti, gripo sezono metu profilaktiškai vilkėti šiltesnius drabužius; mano sprendimas gali būti labai sąmoningas ir, neabejotinai, priimtas pasitelkus 2-o tipo procesus (kad nesušalčiau, turiu apsirengti), tačiau visgi klaidingas - dėl nekorektiškos pradinės prielaidos.
Arba kažkas gali "žinoti", jog "statistikos pagalba galima bet ką įrodyti". Tokios "žinios", visai pagrįstai, gimdys nepasitikėjimą bet kokiais statistiniais tyrimais ar išvadomis. Tai darydamas žmogus naudosis korektiškais 2-o tipo procesais, tačiau jo naudojami nekorektiški duomenys įtakos jo išvadas. Panašiems pavyzdžiams nėra galo.
Racionalus mąstymas nėra trivialus užsiėmimas ir net aukštas IQ jo negarantuoja (dėl jau apžvelgtų priežasčių). Tačiau racionalus mąstymas yra naudingas kiekvienam iš mūsų. Geresnis mąstymo procesų mechanizmo supratimas leidžia mums jį efektyviau įtakoti bei koreguoti, našiau pasinaudojant savo kognityviniais procesais.
8 komentarai (-ų):
Sveikas hadrian,
Puikiai aprašytas 1-o ir 2-o tipo mąstymas. Išsisaugosiu:). Tačiau kadangi man "patarimai įgriso juodai" tai patarimu aklai naudotis neskubėsiu. Ir štai kodėl:
1. 1-o tipo mąstymu naudojasi ne tik žmogus, bet ir aukštesnieji (o gal visi) gyvūnai, o 2-o tipo mastymas greičiausiai būdingas tik žmogui ir yra vienas pagrindinių požymių, skiriančiu jį nuo gyvūnų. Tačiau tai yra velniškai brangus malonumas ir ne visada teisingesnis už 1-o tipo mąstymą nes naudoja žymiai mažiau pradinių duomenų.
2. Patarime yra išlyga "sprendimų momentais", tačiau bėda tame, kad praktiškai visas mūsų gyvenimas - tai ištisiniai sprendimai: kuria koja išlipti iš lovos? Kurią kojinę pirmiau apsimauti? Bėgti tiesiai į tuliką, ar pirmiau įjungti arbatinuką? Į darbą eiti pėstute ar važiuoti? ir kokiu transportu?
Kas nutiks jei kiekvienu atveju būtinai stengsimės "įdėmiai stebėti save ir sąmoningai įjunginėti 2-o tipo "mąstymą"? Tikėtina kad priiminėsim optimalesnius sprendimus, bet kokios bus sąnaudos? Ar bus "žaidimas vertas žvakių"?
Aišku galima patikslinti "svarbių ir esminių gyvenimo sprendimų momentais". Tačiau čia yra dar viena plonybė: Kada ir kokiu būdu nustatome kad būtent tas momentas yra svarbus ir esminis?
Drįsčiau spėti, jog ženklą (ar mintį) kad laikas įjungti 2-o tipo mąstymą, mums duoda 1-o tipo procesas. Pvz. žvilgtelėjus pro langą šauna mintis "Blyn kiek prisnigo! kiek laiko dabar reikės atsikasinėti garažą? O tada jau įjungiame 2-o tipo procesą: Kiek laiko eiti iki darbo pėstute? Ar šiandien darbe reiks automobilio? Gal galiu ten iš vis šiandien nebūti? Ir viską sąmoningai perkramtę, priimam vieną iš sprendimų: kasti sniegą; eiti į darbą pėstute; dirbti tuos darbus kuriuos galima atlikti namie ir t.t.
Kita vertus man visai priimtina pirma patarimo dalis: "išsiaiškinti ir suprasti skirtumus tarp 1-o ir 2-o tipo procesų (su jų pranašumais ir trūkumais)".
Sąmoningai nagrinėdami ir suvokdami procesus, bei jų pranašumus ir trūkumus, mes pildome ne tik 2-o tipo informacijos saugyklą (kuri yra gan ribota), bet kartu papildom informacija ir 1-o tipo atminties saugyklą (pasamonę) ir tikimybė kad esant reikalui ji mums išmes teisingą sprendimą didėja.
Nesenai skaičiau vieno lenktynininko mintį:"Išvažiavus į Formulės trasą, protą reikia išjungti, nes jis veikia per lėtai. Tenka pasikliauti... (1-ojo tipo procesais. Tik nepamenu kaip jis juos įvardijo)". Tačiau tai sau leisti (išjungti protą) gali tik profesionalas, ne vienus metus labai sąmoningai šlifavęs ir nagrinėjęs savo vairavimo stilių ir būdus (daug laiko skyręs 2-o tipo procesams).
Manau bandydami "išsiaiškinti ir suprasti skirtumus tarp 1-o ir 2-o tipo procesų (su jų pranašumais ir trūkumais)" mes treniruojamės kaip tas lenktynininkas. O ar "gyvenimo trasoje" reikia daugiau stengtis "išjungti protą" ar atvirkščiai - tai jau sudėtingesnis klausimas. Gal viskas priklauso nuo situacijos?
Vladas
Ačiū už įžvalgas - iš esmės būčiau linkęs su jomis sutikti.
Aš nesiūlau atsisakyti 1-o tipo proceso paslaugų - veikiau sąmoningai rinktis, kuris procesas kurioj situacijoj vertingesnis / patikimesnis - spėčiau tai įmanoma padaryti [objektyviai] 9 atvejais iš 10. Dauguma žmonių tokio sąmoningo pasirinkimo tiesiog [beveik niekada] neatlieka.
Sveikas Hadrian
Jeigu jau mes sąmoningai renkamės mastymo procesą, tai indikuoja, kad jau naudojamės 2-o tipo procesu:). Aš spėju kad 2-o tipo procesus (sutapus tam tikrom sąlygom) vis tiktai įjungia 1-o tipo mąstymas. Pats įdomumas tame, kaip pasiekti kad 1-o tipo procesai teisingiau (reikiamais momentais) įjunginėtų sąmoningumą.
Spėju, kad 1-o tipo procesai naudojami tada kai dalyvaujame veiksme (apie tai ir kalbėjo lenktynininkas), o 2-o tipo procesai įsijungia automatiškai kai tik padarom veiksmo pauzę ar susiduriame su problema kurios nesugebame įveikti "iš eigos". (Kaip taisyklė tokiu atveju irgi darome pauzę). Dar 2-o tipo mąstymą naudojame kai mokomės naujų veiksmų: vaikščioti, vairuoti dviratį ar automobilį.
Iš tikro, dažnai 1-o tipo procesai nors ir neįveda mūsų į aiškią aklavietę, bet siūlo mums elgtis ne visai racionaliai, arba kartais nors ir visai sėkmingai ir meistriškai, mes "irkluojame ne ta kryptimi". Šiose vietose iš tikro labai vertėtų "įsijungti" 2-o tipo mąstymą. "įsijungti" kabutėse todėl kad abejoju ar męs galim sąmoningai nuspręsti kada tapti sąmoningais, o kada ne:).
Čia matau dvi galimybes(gal jų yra ir daugiau)
1. Kaip ir siūlei: "išsiaiškinti ir suprasti skirtumus tarp 1-o ir 2-o tipo procesų (su jų pranašumais ir trūkumais); tobulinti ir išmokti pasitikėti 2-o tipo procesais; įdėmiai stebėti save sprendimų momentais".
2. Dažniau daryti pauzes. Tada yra gera proga apžvelgti kaip ir kur "irkluojame".
Svarbu nepamiršti kad gyvenimas tai ne žiedinės lenktynės. O jei visas gyvenimas - lenktynės, tai koks prizas laukia "finišo tiesiojoje"? ir ar verta prie jo taip galvotrukčiais skubėti?
"Jeigu jau mes sąmoningai renkamės mastymo procesą, tai indikuoja, kad jau naudojamės 2-o tipo procesu:)."
Ne.
1-o tipo procesas įsijungia automatiškai (atliekant bet kurį sprendimą) - klausimas ką mes su tuo darome: (a) automatiškai naudojame jo pasiūlytą sprendimą; (b) racionalizuojame jo pasiūlytą sprendimą (taip susikurdami iliuziją, neva sprendimą radome "pamąstę"); (c) atmetame siūlomą sprendimą, nes konkrečiai užduočiai spręsti geriau tinka 2-o tipo procesas; (d) suvokiame, jog sprendimas gautas 1-o tipo proceso pagalba, tačiau sąmoningai nusprendžiame juo pasinaudoti (nes laikome jį tinkamiausiu šiai situacijai).
(a) ir (b) atvejus aš vadinu nesąmoningu pasirinkimu, tuo tarpu (c) ir (d) - sąmoningu.
Tiesa, "pauzė" aktyvuoja 2-o tipo procesus, tačiau dažnai veda į mano aprašytą (b) situaciją - kuri nėra mano advokuojama: pvz. gaunu pasiūlymą pakeisti darbą - mano "intuicija" iš karto pasako, kad tai "bloga idėja"; kadangi tai svarbus sprendimas, aš darau "pauzę", ir nusprendžiu apie tai "gerai pagalvoti"; toliau viskas susiveda į tai, ar:
- aš (nesąmoningai) ieškosiu "racionalių pateisinimų" darbo nekeisti (confirmation bias) - racionalizuosiu 1-o tipo proceso rezulatatą, pats to nesuvokdamas;
- ar sugebėsiu objektyviai išanalizuoti visus už ir prieš (iš anksto nepasirinkęs pusių) - kada mano sprendimas bus išimtinai sąlygotas 2-o tipo procesų.
Aš negaliu detaliai aprašyti visų scenarijų, tačiau, tikiu, bendrą mechanizmą iliustravau.
Sveikas Hadrian,
Iš esmės su viskuo sutinku, tačiau tu paminėjai kad neadvokuoji (b) situaciją. Iš konteksto spėju, kad (c) ir (d) atvejus advokuoji. Aš aš supratau teisingai? ir kaip vertini (a) atvejus?
Taip pat kaip tu įvertintum patį procesą kai renkamės (c) ir (d) scenarijų. Ta prasme, priskirtum tai 1-o ar 2-o tipo procesams, ar tai iš viso dar kitokio pobūdžio procesas.
"Iš konteksto spėju, kad (c) ir (d) atvejus advokuoji. Aš aš supratau teisingai?"
Aš advokuoju racionalų sprendimų atlikimą - per se, tas imponuoja, kad sprendimus atliekame sąmoningai (kas yra būtina, nors ir nepakankama sąlyga). Iš keturių išvardintų, tik (c) ir (d) yra sąmoningų sprendimų pavyzdžiai (todėl likusius atmenu kaip netinkamus; tačiau kad advokuočiau pastaruosius, papildomai jie privalo būti atlikti racionaliu pagrindu*)
" ir kaip vertini (a) atvejus?"
(a) atvejį galėčiau advokuoti tik tada, jei sprendimas spontaniškai pasikliauti 1-ojo tipo procesu konkrečioje situacijoje būtų atliktas iš anksto (pvz. kovos menų praktikoje aš didele dalimi pasikliaunu 1-o tipo procesais - ramiai ir racionaliai tai apmąstęs prieš kovodamas). Savo a-b-c-d skirstyme daugiau kalbėjau apie kiek skirtingą (a): pvz. kai mes pasiduodame kažkokiam impulsui, o vėliau dėl to gailimės, etc.
"Taip pat kaip tu įvertintum patį procesą kai renkamės (c) ir (d) scenarijų"
1-o tipo procesai apdoroja jiems prieinamą informaciją (ir sufleruoja mums atsakymą) be jokio sustojimo - be jokių mūsų prašymų ar pastangų. Savo ruožtu, 2-o tipo procesus mes "aktyvuojame". Rezultate, savo "sprendimams" į 1-o tipo procesų "sufleravimą" mes arba atsižvelgiame (d), arba ne (c).
(a) procesas, šia prasme, reikštų jog 2-o tipo procesų apskritai neaktyvavome, tuo tarpu (b) - jog 2-o tipo procesus tepanaudojome pasufleruotų rezultatų "pateisinimui" (racionalizavimui) - patys to nepastebėdami.
---
* - "racionaliu pagrindu" gali būti kiek neapibrėžta sąvoka šiame kontekste, tačiau nenorėdamas išsiplėsti čia to nedetalizuosiu
Geras tekstas: įdomu ir sklandžiai surašyta.
Nenorėčiau, kad priimtum kaip kritiką, nes gal aš tiesiog ne viską gerai suprantu. Norėčiau sužinoti, kaip tai supranti tu.
Štai pavadinimas: Klysti žmogiška, tačiau kam? Tvarkingas žodžių junginys, bet straipsnio kontekste jis kelia papildomų klausimų. Tarsi mes galėtume pasistengti neklysti: daryti pasirinkimą nedaryti klaidų. Ar ne tam yra smegenys, kad darytų racionalų pasirinkimą? Sąmoningi ar nesąmoningi sprendimai, suvoki ar nesuvoki pasekoje suklydęs, bet tai ir yra visa Aš esmė. Nėra jokio kito (protingesnio) Aš, kuris gali pasirinkti, kiek ir kada verta pagalvoti, ir sukoncentruoti dėmesį į tai, kas svarbu, norint išvengti klaidų. Viskas vyksta spontaniškai. Faktiškai suklydo žmogus ar nesuklydo, tai atsitiko dėsningai – nei kiek ne mažiau dėsningai, nei kokio nors lėktuvo katastrofa, ugnikalnio išsiveržimas arba supernovos sprogimas.
Klaida, beje, kartais irgi labai slidi sąvoka.
romas
Kritika šiame blog'e yra visada sveikintina - visada džiaugiuosi, jei kažkas domisi, ar pats galiu iš jos pasimokyti :)
Pagrindinė mintis yra tai, jog savo mentalinius procesus įmanoma "perprogramuoti" - optimizuoti - ko pasekoje klysime mažiau. Tam padaryti, turime juos gerai pažinti. Pasistengiau pateikti tokio pažinimo griaučius.
Nors tiesa, jog "nėra jokio kito (protingesnio) Aš" - mes esame sugebančios pačios save perprogramuoti sistemos.
"Faktiškai suklydo žmogus ar nesuklydo, tai atsitiko dėsningai – nei kiek ne mažiau dėsningai, nei kokio nors lėktuvo katastrofa"
Teiginys teisingas - de facto. Tačiau lėktuvo mechanizmui pakeisti reikalingas mechanikas, tuo tarpu žmogus pajėgus keisti savo mentalinį mechanizmą pats - jį pakeitęs, jis gali išvengti klydimo panašiose situacijose ateity. Trumpai, intelektas pajėgus modifikuoti pats save - tam nebūtinas "aukštesnis intelektas".
"Klaida, beje, kartais irgi labai slidi sąvoka."
Kalbant apie intelektą paprastai turime galvoj sau iškelto tikslo nepasiekimą
Rašyti komentarą