Įsivaizduokite, tyrimai parodė, jog sergate potencialiai mirtina liga. Jūsų gydytojas jus užtikrino, jog testas labai patikimas (klaidingai diagnozuojami vos 5% nesergančių), todėl turite į tai žiūrėti labai rimtai. Kiek stipriai sunerimsite?
Jei įtariate mano klastą, jūs teisūs. Taigi, žinodami, jog atsakymas, tikėtina, nėra toks, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio, gerai pagalvoję pabandykite įvertinti iškilusį pavojų konkrečiu skaičiu (ar nedideliu intervalu). Šis įrašas nėra apie matematiką, tačiau norėdami iš jo gauti didžiausią naudą, pasistenkite užrašyti savo atsakymą prieš skaitydami toliau.
Prie mūsų problemos mes sugrįšime kitoje dalyje, o kol kas pasiaiškinkime kuo ji svarbi. Žmonės įvairius sprendimus atlieka kasdien - siekdami tam tikrų tikslų. Tokie sprendimai yra pagrįsti mūsų turima informacija - jos supratimu, teisingu išvadų padarymu, etc.
Visa tai vyksta mūsų smegenyse ir yra liaudiškai vadinama "mąstymu". Deja, iki pat visai neseniai, labai mažai buvo žinoma apie tai, kas konkrečiai vyksta smegenyse (i.e. kaip jos "mąsto"), tačiau neuro mokslas nestovėjo vietoje (nors neatsakytų klausimų skaičius nemažėja, kognityvinių procesų supratimas sparčiai tobulėja). Nesigilindamas į bereikalingas detales, pasistengsiu labai glaustai paaiškinti mums esmines hipotezes.
Šiuolaikinis mokslas kalba apie dviejų rūšių kognytivinius procesus:
1-o tipo: greitus, nereikalaujančius sąmoningo dėmesio, galinčius veikti paraleliai
2-o tipo: lėtus, reikalaujančius sąmoningo dėmesio, paprastai atliekami tik po vieną
Trumpas įvadas į žmogaus smegenų architektūrą (kuri iš esmės skiriasi nuo kompiuterių):
- kompiuteriai dirba aukštu dažniu (2Ghz = 2000000Hz) bei palaiko gana ribotą paralelių procesų skaičių - to pasekoje, procesai atliekami labai greitai, nors paraleliai atliekamų procesų skaičius ir gana ribotas;
- smegenys dirba ypač žemu dažniu (10-20Hz, išimtinais atvejais iki 200Hz), tačiau palaiko praktiškai neribotą skaičių paralelių procesų - t.y. jos vienu metu labai lėtai gali vykdyti labai įspūdingą skaičių procesų (programuotojai, įsivaizduokite programą, parašytą 20Hz dažnio CPU - veikiančią realiu laiku - parašytą turinčiam šimtus bilijonų branduolių procesoriui).
Papildomai, neurologijoje yra žinoma "100 žingsnių taisyklė": tik ribotas neuronų skaičius gali būti nuosekliai aktyvuotas vienu kartu. Smegenys gali leisti neribotą paralelių "programų" skaičių, tačiau jokia "programa" negali turėti daugiau nei 100 "komandų" - todėl paraleli architektūra [natūraliai] palaiko tik 1-o tipo kognityvinius procesus (kurie palyginus trumpi bei gali būti atliekami nesąmoningai - 2-o tipo procesai turi būti "virtualizuojami" į ilgą sąmoningai atliekamą procesą). Taigi, turime "žaibišką intuiciją" (1-as tipas) bei "nuobodų galvojimą" (2-as tipas).
1-o tipo procesai išsivystė žmonėms gyvenant primityviose sąlygose (kur reikėjo greitai atskirti plėšrūną nuo potencialių pietų, draugą ar sąjungininką - nuo potencialaus priešo, etc.) - kur jie ir buvo ypatingai efektyvūs. Jie mums atrodo "natūralūs", nereikalaujantis pastangų - tai tarsi mūsų default mode.
Spręsdami sudėtingesnius uždavinius, panašius į mano jums pasiūlytąjį įrašo pradžioje - 1-o tipo procesai ne tik netikslūs, dažnai jie apskritai nepatikimi (i.e. spręsdami pateiktą sudėtingą uždavinį jie privalo jį suprimityvinti, tikėdamiesi, jog atsakymas dėl to nenukentės - dažnai tokios viltys nepasiteisina).
2-o tipo procesai, savo ruožtu, yra nepaprastai lėti ir, todėl, fiziologiškai brangūs. Šio tipo procesai yra pajėgūs išnarplioti pačius sudėtingiausius uždavinius - turint pakankamai daug laiko. Tačiau kadangi 2-o tipo procesai reikalauja tiek daug pastangų (ir sąnaudų), o žmonės yra natūralūs tinginiai, mes:
(a) defaultiname į 1-o tipo "mąstymą", net jei jis nėra patikimas;
(b) net jei naudojame 2-o tipo "mąstymą", naudojame pačias "pigiausias" jo formas (kas paaiškina kodėl nemėgstam sudėtingų paaiškinimų, įsikibę laikomės jau mums pažįstamų modelių, etc.)
Kasdieniame gyvenime mes nesam pratę aiškiai suvokti skirtumo tarp šių tipų procesų mums teikiamos informacijos. Dažnai mes priimame sprendimus išimtinai vadovaudamiesi 1-o tipo procesais, tuo tarpu 2-o tipo procesus pasitelkiame jau vėliau - kai norime suprasti ar turime pasiaiškinti, kodėl pasielgėme vienaip ar kitaip. Tai tik užmaskuoja tikrąją padėtį ir dar labiau apsunkina tikrųjų savo sprendimų motyvų supratimą: 2-o tipo [sąmoningi] procesai neturi priėjimo prie [nesąmoningų] 1-o tipo procesų informacijos, todėl niekaip negali mums atsakyti į klausimą kodėl mes taip pasielgėme - nebent pasiūlyti kažkokią racionalizaciją).
Pvz mes skaitome straipsnį, paaiškinantį GMO nekenksmingumą. Straipsnyje pateikiami argumentai gali būti teisingi ar klaidingi - tačiau svarbu tai, jog tai nustatyti yra pajėgūs tik 2-o tipo kognityvūs procesai. Realybėje, dažnas arba visai neskaitys panašaus straipsnio, arba reaguos į jį labai skeptiškai - net neįjungęs 2-o tipo "mąstymo". Viduje mes jaučiame, jog "ir taip aišku" - 1-o tipo procesai atlieka savo žaibiškus "paskaičiavimus" (kurių mes negalime sąmoningai jausti ar stebėti) ir mus apie tai informuoja. Kitais žodžiais tariant, mes "negalvojam", nes "žinant" nėra poreikio galvoti.
Kitą kartą pabandysime pratęsti savo pažinimą apibendrindami ir pažvelgdami iš arčiau į kliūtis, trukdančias mums racionaliai mąstyti.
Jei įtariate mano klastą, jūs teisūs. Taigi, žinodami, jog atsakymas, tikėtina, nėra toks, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio, gerai pagalvoję pabandykite įvertinti iškilusį pavojų konkrečiu skaičiu (ar nedideliu intervalu). Šis įrašas nėra apie matematiką, tačiau norėdami iš jo gauti didžiausią naudą, pasistenkite užrašyti savo atsakymą prieš skaitydami toliau.
Prie mūsų problemos mes sugrįšime kitoje dalyje, o kol kas pasiaiškinkime kuo ji svarbi. Žmonės įvairius sprendimus atlieka kasdien - siekdami tam tikrų tikslų. Tokie sprendimai yra pagrįsti mūsų turima informacija - jos supratimu, teisingu išvadų padarymu, etc.
Visa tai vyksta mūsų smegenyse ir yra liaudiškai vadinama "mąstymu". Deja, iki pat visai neseniai, labai mažai buvo žinoma apie tai, kas konkrečiai vyksta smegenyse (i.e. kaip jos "mąsto"), tačiau neuro mokslas nestovėjo vietoje (nors neatsakytų klausimų skaičius nemažėja, kognityvinių procesų supratimas sparčiai tobulėja). Nesigilindamas į bereikalingas detales, pasistengsiu labai glaustai paaiškinti mums esmines hipotezes.
Šiuolaikinis mokslas kalba apie dviejų rūšių kognytivinius procesus:
1-o tipo: greitus, nereikalaujančius sąmoningo dėmesio, galinčius veikti paraleliai
2-o tipo: lėtus, reikalaujančius sąmoningo dėmesio, paprastai atliekami tik po vieną
Trumpas įvadas į žmogaus smegenų architektūrą (kuri iš esmės skiriasi nuo kompiuterių):
- kompiuteriai dirba aukštu dažniu (2Ghz = 2000000Hz) bei palaiko gana ribotą paralelių procesų skaičių - to pasekoje, procesai atliekami labai greitai, nors paraleliai atliekamų procesų skaičius ir gana ribotas;
- smegenys dirba ypač žemu dažniu (10-20Hz, išimtinais atvejais iki 200Hz), tačiau palaiko praktiškai neribotą skaičių paralelių procesų - t.y. jos vienu metu labai lėtai gali vykdyti labai įspūdingą skaičių procesų (programuotojai, įsivaizduokite programą, parašytą 20Hz dažnio CPU - veikiančią realiu laiku - parašytą turinčiam šimtus bilijonų branduolių procesoriui).
Papildomai, neurologijoje yra žinoma "100 žingsnių taisyklė": tik ribotas neuronų skaičius gali būti nuosekliai aktyvuotas vienu kartu. Smegenys gali leisti neribotą paralelių "programų" skaičių, tačiau jokia "programa" negali turėti daugiau nei 100 "komandų" - todėl paraleli architektūra [natūraliai] palaiko tik 1-o tipo kognityvinius procesus (kurie palyginus trumpi bei gali būti atliekami nesąmoningai - 2-o tipo procesai turi būti "virtualizuojami" į ilgą sąmoningai atliekamą procesą). Taigi, turime "žaibišką intuiciją" (1-as tipas) bei "nuobodų galvojimą" (2-as tipas).
1-o tipo procesai išsivystė žmonėms gyvenant primityviose sąlygose (kur reikėjo greitai atskirti plėšrūną nuo potencialių pietų, draugą ar sąjungininką - nuo potencialaus priešo, etc.) - kur jie ir buvo ypatingai efektyvūs. Jie mums atrodo "natūralūs", nereikalaujantis pastangų - tai tarsi mūsų default mode.
Spręsdami sudėtingesnius uždavinius, panašius į mano jums pasiūlytąjį įrašo pradžioje - 1-o tipo procesai ne tik netikslūs, dažnai jie apskritai nepatikimi (i.e. spręsdami pateiktą sudėtingą uždavinį jie privalo jį suprimityvinti, tikėdamiesi, jog atsakymas dėl to nenukentės - dažnai tokios viltys nepasiteisina).
2-o tipo procesai, savo ruožtu, yra nepaprastai lėti ir, todėl, fiziologiškai brangūs. Šio tipo procesai yra pajėgūs išnarplioti pačius sudėtingiausius uždavinius - turint pakankamai daug laiko. Tačiau kadangi 2-o tipo procesai reikalauja tiek daug pastangų (ir sąnaudų), o žmonės yra natūralūs tinginiai, mes:
(a) defaultiname į 1-o tipo "mąstymą", net jei jis nėra patikimas;
(b) net jei naudojame 2-o tipo "mąstymą", naudojame pačias "pigiausias" jo formas (kas paaiškina kodėl nemėgstam sudėtingų paaiškinimų, įsikibę laikomės jau mums pažįstamų modelių, etc.)
Kasdieniame gyvenime mes nesam pratę aiškiai suvokti skirtumo tarp šių tipų procesų mums teikiamos informacijos. Dažnai mes priimame sprendimus išimtinai vadovaudamiesi 1-o tipo procesais, tuo tarpu 2-o tipo procesus pasitelkiame jau vėliau - kai norime suprasti ar turime pasiaiškinti, kodėl pasielgėme vienaip ar kitaip. Tai tik užmaskuoja tikrąją padėtį ir dar labiau apsunkina tikrųjų savo sprendimų motyvų supratimą: 2-o tipo [sąmoningi] procesai neturi priėjimo prie [nesąmoningų] 1-o tipo procesų informacijos, todėl niekaip negali mums atsakyti į klausimą kodėl mes taip pasielgėme - nebent pasiūlyti kažkokią racionalizaciją).
Pvz mes skaitome straipsnį, paaiškinantį GMO nekenksmingumą. Straipsnyje pateikiami argumentai gali būti teisingi ar klaidingi - tačiau svarbu tai, jog tai nustatyti yra pajėgūs tik 2-o tipo kognityvūs procesai. Realybėje, dažnas arba visai neskaitys panašaus straipsnio, arba reaguos į jį labai skeptiškai - net neįjungęs 2-o tipo "mąstymo". Viduje mes jaučiame, jog "ir taip aišku" - 1-o tipo procesai atlieka savo žaibiškus "paskaičiavimus" (kurių mes negalime sąmoningai jausti ar stebėti) ir mus apie tai informuoja. Kitais žodžiais tariant, mes "negalvojam", nes "žinant" nėra poreikio galvoti.
Kitą kartą pabandysime pratęsti savo pažinimą apibendrindami ir pažvelgdami iš arčiau į kliūtis, trukdančias mums racionaliai mąstyti.
4 komentarai (-ų):
Maldauju - tęsk.
Hadrian, kokia tavo profesija-darbas, jei ne paslaptis?
Nerijus A: ačiū, būtinai pratęsiu :)
TakeON: dirbtinio intelekto kūrimas :)
Hadrian, taip ir galvojau, kad į tą pusę po šio straipsnio :) Pats magistrinį dariausi su Hierarchical Temporal Memory, irgi dirbtinis intelektas. Bet kol kas nesuprantu vieno, kodėl labai rimti vyrai ieško intelekto neokortekse. Pvz.: http://www.youtube.com/watch?v=JnlULOjUhSQ&NR=1. Gi neturi ta ląstelė neokortekso, o demonstruoja intelektą :) Gal turi minčių šiuo klausimu?
Rašyti komentarą