Mano profesionalus hobis yra nesąmonių kritika. Daugumai žmonių tokia pozicija atrodo per daug ambicinga. Mažiausiai, juos tai erzina - kas labai natūralu, turint galvoje mūsų genetiškai sąlygotą įprotį pastoviai teisinti savo poelgius įvairiais paaiškinimais (kurie retai būna logiškai vientisi) - ir mano reguliarų baksnojimą į tai. Tačiau kartais, jie mano, aš peržengiu visas ribas - kritikuodamas tai, ko kritikuoti negalima net iš principo - kritikuodamas žmonių religinius ar kultūrinius įsitikinimus. Kas aš toks, kad mokyčiau Afganistaniečius, kaip jie turėtų gyventi?
Savo argumentavime dažnai vartosiu gerbūvio sąvoką, todėl pradėsiu trumpai ją aptardamas. Kadangi tai nėra griežtai apibrėžta sąvoka, kažkas gali tam prieštarauti. Ką reiškia "aukštesnis gerbūvis"? Kas nustato, o dar svarbiau - kieno atžvilgiu? Tačiau panašūs prieštaravimai atrodo solidūs tik iš pirmo žvilgsnio. Pvz sveikata irgi nėra griežtai apibrėžta sąvoka. Nors nesunku įsivaizduoti atvejus, kada sunku būtų nuspręsti "kas sveikesnis", tas netrukdo mums kalbėti apie "geresnę sveikatą", siekti "geresnės sveikatos", etc.
Panašiai, kaip kiekvienas sveikai protaujantis žmogus nedvejodamas rinktųsi "geresnę sveikatą" vs "blogesnę sveikatą", tas pats galioja ir "aukštesniam gerbūviui". Pirminė problema, su kuria susiduriame pastaruoju atveju, yra visuotinai priimta nuomonė, jog gerbūvis yra išimtinai subjektyvus (todėl kas padaro laimingu mane, nebūtinai padarys laimingu kitus). Gerbūvis ir yra subjektyvus - kaip subjektyvi patirtis - tačiau tai nereiškia, jog jis negali būti tiriamas objektyviai. Sveikata irgi yra subjektyvi patirtis (aš jaučiuosi gerai, man niekas neskauda, etc.) - tas netrukdo mums ją objektyviai diagnozuoti, tyrinėti, atrasti sveikatai palankius (žalingus) veiksnius, etc.
Subjektyviai gerbūvis yra išgyvenamas kaip psichologinis pojūtis - apsprendžiamas genetinių savybių, aplinkos, patirties, etc. Panašiai, kaip sveikata diagnozuojama pasitelkus įvairius proxy (matuodami pulsą, kraujo spaudimą, tirdami kraujo sudėtį, etc.), "gerbūvio pojūtis" taip pat gali būti "diagnozuojamas" (ribotai - jau šiandien, ir vis plačiau ateity). Pvz. įmanoma objektyviai atsakyti į klausimą, skaudžiau įsidurti su adata ar įsipjauti peiliu, etc.
Tarkime, kažkam "patinka" gauti širdies infarktą. Kadangi širdies infarktas reiškia blogą sveikatą, o racionalus žmogus negali sąmoningai trokšti blogos sveikatos - toks žmogus arba meluoja, arba nesugeba suprasti savo pasirinkimo pasekmių. Tokio žmogaus prieštaravimas, jog "kiekvienas turime teisę į savo nuomonę", mūsų akyse neturės didesnės svaros. Mūsų pašnekovas gali būti visiškai nuoširdus ir įsitikinęs - vistiek galėtume objektyviai teigti, jog jo noras yra jam pačiam žalingas (i.e. iracionalus).
Tas pats teisinga kalbant ir apie gerbūvį. Žmogus gali teigti, jog jis "nesiskundžia", jog būdamas vaiku buvo mušamas - jis "supranta", "pateisina" ir net yra "dėkingas" savo tėvams už "griežtą auklėjimą" - tačiau tai nereiškia, jog tokio elgesio pasėkmės negali būti objektyviai įvertintos. Ir net jei šiandieną mes tiksliai nežinotume atsakymo į tą ar kitą klausimą apie mūsų gerbūvį įtakojantį faktorių - tai tereikštų, kad kol kas mes to nežinome. Tai nepakeistų paties fakto, kad tai yra mokslinių tyrimų, o ne subjektyvių nuomonių objektas.
Kartais bandoma prieštarauti, jog neva mokslas yra veiksmingas tik labai specifinėje, ribotoje teritorijoje. Pavyzdžiui teigiama, jog mokslas negali tirti religijos (ir todėl negali kažką apie ją teigti, etc.). Tačiau religiniai išgyvenimai, būdami subjektyvūs, lygiai taip pat gali būti tiriami objektyviai - kaip procesai, vykstantys smegenyse, etc. Iš principo, nėra jokių kliūčių tiek tokius procesus stebėti, tiek konstatuoti jų įtaką mūsų gerbūviui. Norint tai teisingai įvertinti, ne tik nereikės remtis subjektyvia intuicija - mes nenorėsime ja remtis - dėl jos nepatikimumo (kaip ir visose kitose objektyvaus pažinimo srityse).
Taigi, grįžkime prie Afganistano. Tarkime, aš teigiu, kad mergaičių lytinių organų apipjaustymas yra žalingas jų sveikatai - todėl siūlau jo atsisakyti. Dauguma žmonių su manim nesiginčys. Nesvarbu, iš kur šis barbariškas paprotys yra atsiradęs, ar kokios senovinės knygos jį rekomenduoja - dauguma žmonių sutiks, jog verta jo atsisakyti - kaip žalingo sveikatai. Dabar aš teigiu štai ką: išsilavinimo teisės mergaitėms neigimas yra žalingas jų gerbūviui - todėl siūlau jo atsisakyti. Ar šis mano teiginys mažiau objektyvus?
Žmonių sveikata, tegul individualiai skirtinga, tačiau labai priklausoma nuo visuomenės, kurioje jie gyvena, taip ir jų gerbūvis. Jeigu galime teigti, jog bendra žmonių sveikata yra nepalyginamai geresnė šiais laikais, nei gyvenant Jėzui - panašius vertinimus (bent jau iš principo) turime galėti atlikti ir lygindami skirtingų visuomenių bendrą žmonių gerbūvį. Kažkas, gyvenęs Jėzaus laikais, galėjo girtis savo sveikata ir džiaugtis sulaukęs 50-ies: net jei tas žmogus būtų protingiausias, iš visų tuo metu gyvenusių, kvaila būtų šiandieną tuo grįsti savo sveikatos vertinimus.
Savo argumentavime dažnai vartosiu gerbūvio sąvoką, todėl pradėsiu trumpai ją aptardamas. Kadangi tai nėra griežtai apibrėžta sąvoka, kažkas gali tam prieštarauti. Ką reiškia "aukštesnis gerbūvis"? Kas nustato, o dar svarbiau - kieno atžvilgiu? Tačiau panašūs prieštaravimai atrodo solidūs tik iš pirmo žvilgsnio. Pvz sveikata irgi nėra griežtai apibrėžta sąvoka. Nors nesunku įsivaizduoti atvejus, kada sunku būtų nuspręsti "kas sveikesnis", tas netrukdo mums kalbėti apie "geresnę sveikatą", siekti "geresnės sveikatos", etc.
Panašiai, kaip kiekvienas sveikai protaujantis žmogus nedvejodamas rinktųsi "geresnę sveikatą" vs "blogesnę sveikatą", tas pats galioja ir "aukštesniam gerbūviui". Pirminė problema, su kuria susiduriame pastaruoju atveju, yra visuotinai priimta nuomonė, jog gerbūvis yra išimtinai subjektyvus (todėl kas padaro laimingu mane, nebūtinai padarys laimingu kitus). Gerbūvis ir yra subjektyvus - kaip subjektyvi patirtis - tačiau tai nereiškia, jog jis negali būti tiriamas objektyviai. Sveikata irgi yra subjektyvi patirtis (aš jaučiuosi gerai, man niekas neskauda, etc.) - tas netrukdo mums ją objektyviai diagnozuoti, tyrinėti, atrasti sveikatai palankius (žalingus) veiksnius, etc.
Subjektyviai gerbūvis yra išgyvenamas kaip psichologinis pojūtis - apsprendžiamas genetinių savybių, aplinkos, patirties, etc. Panašiai, kaip sveikata diagnozuojama pasitelkus įvairius proxy (matuodami pulsą, kraujo spaudimą, tirdami kraujo sudėtį, etc.), "gerbūvio pojūtis" taip pat gali būti "diagnozuojamas" (ribotai - jau šiandien, ir vis plačiau ateity). Pvz. įmanoma objektyviai atsakyti į klausimą, skaudžiau įsidurti su adata ar įsipjauti peiliu, etc.
Tarkime, kažkam "patinka" gauti širdies infarktą. Kadangi širdies infarktas reiškia blogą sveikatą, o racionalus žmogus negali sąmoningai trokšti blogos sveikatos - toks žmogus arba meluoja, arba nesugeba suprasti savo pasirinkimo pasekmių. Tokio žmogaus prieštaravimas, jog "kiekvienas turime teisę į savo nuomonę", mūsų akyse neturės didesnės svaros. Mūsų pašnekovas gali būti visiškai nuoširdus ir įsitikinęs - vistiek galėtume objektyviai teigti, jog jo noras yra jam pačiam žalingas (i.e. iracionalus).
Tas pats teisinga kalbant ir apie gerbūvį. Žmogus gali teigti, jog jis "nesiskundžia", jog būdamas vaiku buvo mušamas - jis "supranta", "pateisina" ir net yra "dėkingas" savo tėvams už "griežtą auklėjimą" - tačiau tai nereiškia, jog tokio elgesio pasėkmės negali būti objektyviai įvertintos. Ir net jei šiandieną mes tiksliai nežinotume atsakymo į tą ar kitą klausimą apie mūsų gerbūvį įtakojantį faktorių - tai tereikštų, kad kol kas mes to nežinome. Tai nepakeistų paties fakto, kad tai yra mokslinių tyrimų, o ne subjektyvių nuomonių objektas.
Kartais bandoma prieštarauti, jog neva mokslas yra veiksmingas tik labai specifinėje, ribotoje teritorijoje. Pavyzdžiui teigiama, jog mokslas negali tirti religijos (ir todėl negali kažką apie ją teigti, etc.). Tačiau religiniai išgyvenimai, būdami subjektyvūs, lygiai taip pat gali būti tiriami objektyviai - kaip procesai, vykstantys smegenyse, etc. Iš principo, nėra jokių kliūčių tiek tokius procesus stebėti, tiek konstatuoti jų įtaką mūsų gerbūviui. Norint tai teisingai įvertinti, ne tik nereikės remtis subjektyvia intuicija - mes nenorėsime ja remtis - dėl jos nepatikimumo (kaip ir visose kitose objektyvaus pažinimo srityse).
Taigi, grįžkime prie Afganistano. Tarkime, aš teigiu, kad mergaičių lytinių organų apipjaustymas yra žalingas jų sveikatai - todėl siūlau jo atsisakyti. Dauguma žmonių su manim nesiginčys. Nesvarbu, iš kur šis barbariškas paprotys yra atsiradęs, ar kokios senovinės knygos jį rekomenduoja - dauguma žmonių sutiks, jog verta jo atsisakyti - kaip žalingo sveikatai. Dabar aš teigiu štai ką: išsilavinimo teisės mergaitėms neigimas yra žalingas jų gerbūviui - todėl siūlau jo atsisakyti. Ar šis mano teiginys mažiau objektyvus?
Žmonių sveikata, tegul individualiai skirtinga, tačiau labai priklausoma nuo visuomenės, kurioje jie gyvena, taip ir jų gerbūvis. Jeigu galime teigti, jog bendra žmonių sveikata yra nepalyginamai geresnė šiais laikais, nei gyvenant Jėzui - panašius vertinimus (bent jau iš principo) turime galėti atlikti ir lygindami skirtingų visuomenių bendrą žmonių gerbūvį. Kažkas, gyvenęs Jėzaus laikais, galėjo girtis savo sveikata ir džiaugtis sulaukęs 50-ies: net jei tas žmogus būtų protingiausias, iš visų tuo metu gyvenusių, kvaila būtų šiandieną tuo grįsti savo sveikatos vertinimus.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą