Seksas: vaistai ar nuodai?

Užspaustą žmogaus seksualumą laikau labai žalingu kiekvienam iš mūsų - todėl tiek apie jį ir rašau. Šį kartą pabandysiu pažvelgti į tai dar vienu kampu. "Tradiciškai" su seksu bandoma asocijuoti tai, kas negatyvu ("ištvirkėliai", "nusidėjėliai", "amoralūs", "nužmogėję", etc.). Tuo tarpu susilaikymas yra vertybė by default ("skaistumas", "tyrumas", "dvasingumas", etc.).

Rezultate - neva privalome slėpti seksą nuo vaikų, guiti jį iš TV ekranų, šiukštu vengti pornografijos, ar net šnekėtis sekso tema - nebent labai retai ir pašnibždomis. Šiame įraše ketinu tam paprieštarauti - tačiau ne tiesiog apeliuodamas į mūsų teisę į savo privatų gyvenimą, o nagrinėdamas evoliucinę sekso paskirtį bei objektyvią naudą (ir jo trūkumo atnešamą žalą).

Kažkodėl gąsdinimas ir apeliavimas į nuodėmingumą yra toks populiarus tarp moralistų: jei galvosi (darysi) taip ir taip, būsi blogietis. Kadangi nekalti gyvūnai tokiems moralistams dažnai yra blogio įsikūnijimas - tenka išgirsti, jog "neturėtume kruštis kaip trušiai" - vienas iš populiarių argumentų prieš seksą (i.e kaip galime elgtis kaip tie niekingi gyvūnai).

Suprantama, tai tas pats, kaip kritikuoti vegetarizmą - "nes Hitleris buvo vegetaras". Tačiau ironiška yra štai kas: gyvūnai (su retomis išimtimis, apie kurias kiek vėliau) lytiškai santykiauja išimtinai giminės pratęsimui - jie nesantykiauja vien malonumui patirti. Pvz šimpanzių patinai specifiškai atsisako santykiauti su patele, kol jos užpakalio spalva neparodo, jog ji yra pasiruošusi apvaisinimui. Kitaip tariant, bažnytinis kvietimas lytiškai santykiauti "vien su tikslu pradėti vaikus" yra kvietimas "būti kaip visi gyvūnai", o ne "nebūti kaip gyvūnai".

Evoliucija yra pagrįsta stulbinančiai efektyviu mechanizmu. Ilgainiui mes prarandame sau mažai vertingus organus (kartu su jų funkcijomis) ir įgauname mums naudingus (su jų naujomis funkcijomis). Kartais tie patys organai tiesiog atrofuojasi ar, priešingai, dar labiau išsivysto. Gyvų organizmų seksualumas netapo išimtimi.

Juo primityvesnė yra gyvybės forma, juo labiau jos veiksmai yra sąlygoti vidinio programavimo. Trumpai, paprastesnės gyvybės formos visas savo problemas daugiau mažiau sprendžia tokio programavimo dėka: beprasmė tarpusavio prievarta beveik neegzistuoja, lytiniai santykiai išimtinai pasitarnauja genetinei funkcijai atlikti. Tačiau besivystančios gyvų organizmų smegenys perima vis daugiau ir daugiau funkcijų iš tokio programinio (instinktų) lygio.

Viena vertus, tai leidžia tokiems organizmams siekti naujų, tiksliai neužprogramuotų jų genuose tikslų - būti kūrybingais, pradėti ženkliau įtakoti savo aplinką, etc. Kita vertus, toks "laisvos valios" atsiradimas pasireiškia ir ligi šiol nepastebėtais reiškiniais - tokiais kaip tikslinga tarpusavio prievarta, būrimasis į kovines grupes, masinis ir tikslingas savo priešų išžudymas, etc. Visa tai tapo ypač pastebima tarp bendrų mūsų, gorilų, šimpanzių bei orangutangų, protėvių - didžiųjų apes (great apes) - ilgai prieš išsivystant homo sapiens, nekalbant jau apie homo sapiens sapiens (šiuolaikinį žmogų).

Ir kaip į tai sureagavo evoliucinis mechanizmas? Trumpai, iš didžiųjų apes vėliau išsivystė homo sapiens, šimpanzės, gorilos bei orangutangai - evoliucija tarsi eksperimentavo: ieškodama tiek efektyviausių kylančių problemų sprendimų, tiek perspektyviausių tolesnio vystymosi formų. Artimesnis žvilgsnis į kiekvieną iš šių genetinių šakų yra akis atveriantis. Toliau, savo dėmesį sutelkime į šių rūšių seksualinio gyvenimo panašumus ir skirtumus.

Pateiksiu jums glaustą apibendrinimą. Skirtumai tarp šių beždžionių nėra esminiai: vieni jų patinai, besiporuodami, savo pateles sistemiškai prievartauja, kiti - vartoja daugiau psichologinę prievartą ir fiziškai kariauja [dėl patelių] tik su kitais patinais; kažkurios iš patelių išimtinai santykiauja su "nugalėtojais" (ir yra jiems "ištikimos") - kitos, su visais norinčiais, etc. Panašumai, tuo tarpu, yra labai ryškūs:

- visų beždžionių patelės turi išorinius savo vaisingumo periodą parodančius ženklus;
- visos beždžionės santykiauja tik jų patelių vaisingumo periodu;
- visų beždžionių patinai yra linkę į prievartą ir reguliariai ja užsiima: tiek kitų patinų, tiek patelių atžvilgiu.

Ties tuo galima būtų ir sustoti - padarius išvadą, jog evoliucija, bent jau kol kas, atsakymo į prievartos proveržį nerado. Jeigu nebūtų dar vienos beždžionių rūšies! Bonobo (nykštukinės šimpanzės) yra genetiškai artimiausia mums (kartu su šimpanzėm) beždžionių rūšis. Štai ką atskleidžia žvilgsnis į bonobo seksualinį gyvenimą:

- bonobo patelės neturi jokių išorinių jų vaisingumą parodančių ženklų (i.e. patinai, prieš santykiaudami, negali žinoti, ar patelė gali pastoti);
- bonobo lytiškai santykiauja dėl malonumo (ir daro tai visur ir visada);
- bonobo patinai visai nenaudoja prievartos prieš pateles, dar daugiau - bonobo patelės, ne patinai, vadovauja šeimai ar genčiai.

Ar jau matote kur lenkiu? Bonobo ir yra pasisekusi evoliucijos eksperimento dalis (potencialiai, kartu su homo sapiens)! Seksas - evoliucijos pradžioje turėjęs vienintelę paskirtį (pratęsti giminę) - gali turėti ir kitą funkciją. Funkciją, kuri natūraliai sureguliuoja sofistikuotų organizmų polinkį smurtauti.

Homo sapiens, labiau nei tikėtina, savo genuose turi tą patį mechanizmą. Religija, deja, atliko šia prasme žalingą vaidmenį - užuot skatinusi seksą, ji jį uždraudė. Užuot dariusi žmones taikesnius, ji gamino tik dar žiauresnius monstrus. Ir vis dar toliau gamina.

Religija sako: "mes esame blogi iš prigimties, visada jausime norą nusidėti (suprask kažką skaudinti ar žudyti) - turime tiesiog tam atsispirti." Aš sakau: "ėjimas prieš savo prigimtį visada sudėtingas (ir pavojingas) - tad jei tik yra "natūrali" alternatyva, jai visada teikiu precendentą. Seksas - nekompleksuotas, sveikas, nevaržomas - turi galios "pagydyti mūsų nuodėmingą sielą" :)"