Šiame įraše kalbėjom, apie [galbūt] vieną svarbiausių, vyrus ir moteris skiriančių [fundamentalių] principų. Trumpai: vyrai yra žymiai labiau skirtingi [tarpusavyje], nei moterys. To pasekoje, įvairių savybių spektre, vyrų tarpe galėsime rasti daugiau individų, nutolusių nuo "aukso vidurio" (i.e. "looser'ių" bei "winner'ių"), tuo tarpu moterys, labiau telksis apie [nagrinėjamos savybės spektro] "aukso vidurį". Šiandien pažiūrėsime, kodėl tokie skirtumai egzistuoja, bei koks biologinis mechanizmas juos sąlygoja.
Iš pradžių turime prisiminti štai ką: svarbiausias evoliucijos sėkmės kriterijus yra gyvybės rūšies išlikimas ir dauginimasis. Tam padedančios savybės yra puoselėjamos, tam trukdančios - ribojamos (ar naikinamos). Evoliucija, suteikdama prioritetą vienai savybei prieš kitą, nesivadovauja jokia moralės ar etikos sistema. Moraliai smerktina savybė bus pasirinkta prieš moraliai pageidautiną, jei tik ji yra praktiškesnė - i.e. palankesnė mūsų išgyvenimui bei dauginimuisi.
Optimali strategija
Turint tai galvoje, evoliucija labai skirtingai optimizavo vyrus ir moteris. Moters kontribucija būsimiems palikuoniams santykinai brangi (ribotas kiaušialąsčių skaičius, ilgas nėštumo periodas pastojus, galimos komplikacijos gimdant, etc.), tuo tarpu vyro, priešingai - labai pigi (iš esmės neribotas ejakuliacijų skaičius).
Populiacija, susidedanti vien iš vyrų bei vos kelių moterų susidurtų su rimtomis kliūtimis (išlikti ir daugintis), tuo tarpu net ir didelės dalies vyrų praradimas rimtų problemų nesukelia. Trumpai, kiekviena moteris [evoliucijos požiūriu] yra nepaprastai vertinga, tuo tarpu kiekvienas vyras - lengvai pakeičiamas.
Jei taip, kokia [genetinė] strategija yra optimaliausia tokiai rūšiai [sparčiausiai] daugintis? Kaip tokį [žaidimų teorijos] uždavinį spręstumėte jūs? Atsakymas peršasi pats savaime:
(a) nerizikuokime su moterimis - maksimizuokime jų saugumą, per daug neeksperimentuokime, iš kelių [genetinių] pasirinkimų, visada rinkimės "žvirblį rankose, o ne jautį laukuose";
(b) eksperimentuokime su vyrais - nesvarbu rizika, nesvarbu, jog to pasekoje keliolika mirs ar sukursime keliolika daunų, mūsų pirminis tikslas yra bandyti sukurti [nors kelis] "genijus" (kuriuos vėliau panaudosime visų moterų apvaisinimui, tokiu būdu gerindami būsimą genofondą).
Ši strategija nėra etiška ar humaniška - tačiau tai optimali [dauginimosi] strategija. Evoliucija visada siekia optimalumo. Evoliucija tesiekia optimalumo. O mes esame tokios optimizacijos padariniai.
Genetinis įgyvendinimas
Nemažiau įspūdingas pats genetinis tokios strategijos įgyvendinimas. Esate girdėję apie fundamentalų vyrų bei moterų chromosominį skirtumą: moterys turi dvi X chromosomas (XX), tuo tarpu vyrai - tik vieną (XY). To pasekoje: su vyrais viskas labai paprasta - kiekviena jų kūno ląstelė tiesiog gauna šią X chromosomą (originaliai gautą iš vyro motinos); su moterimis iškyla techninis keblumas - kadangi ląstelė gali turėti tik vieną [aktyvią] X chromosomą (kita turi būti "išjungta"); moteris vieną X chromosomą gauna iš savo motinos, kitą - iš tėvo, - tad kyla klausimas, kieno chromosomą "išjungti", ir kieno palikti aktyvią? Turbūt jau matote, kur tai veda.
Atsižvelgiant į mūsų aukščiau suformuluotą optimalią strategiją moteriai, akivaizdu, jog "žaisdami saugiai" mes pasirinksime 50/50 atsitiktinį X chromosomų "išjunginėjimą" kiekvienoj ląstelėje. To pasekoje, maždaug 50% moters ląstelių turės aktyvią X chromosomą, gautą iš savo motinos, kitos - gautą iš tėvo. Jei skirtingomis spalvomis nudažytume moters ląsteles (priklausomai nuo to, kuri iš X chromosomų yra toje ląstelėje aktyvuota), visas jos kūnas (įskaitant smegenis, etc.) pavirstų savotiška mozaika. Savo ruožtu, tai veikia kaip paveldimų savybių "vidurkinimas". Nors vyrai [atsitiktinai] įgyja paveldimų savybių ekstremumus, toks "vidurkinimo" mechanizmas nuo ekstremumų labai apsaugo moteris.
---
Bainbridge, D. (2004). The X in sex. MA: Harvard University Press.
Gunter, C. (2005). Genome biology: She moves in mysterious ways. Nature, 434
Iš pradžių turime prisiminti štai ką: svarbiausias evoliucijos sėkmės kriterijus yra gyvybės rūšies išlikimas ir dauginimasis. Tam padedančios savybės yra puoselėjamos, tam trukdančios - ribojamos (ar naikinamos). Evoliucija, suteikdama prioritetą vienai savybei prieš kitą, nesivadovauja jokia moralės ar etikos sistema. Moraliai smerktina savybė bus pasirinkta prieš moraliai pageidautiną, jei tik ji yra praktiškesnė - i.e. palankesnė mūsų išgyvenimui bei dauginimuisi.
Optimali strategija
Turint tai galvoje, evoliucija labai skirtingai optimizavo vyrus ir moteris. Moters kontribucija būsimiems palikuoniams santykinai brangi (ribotas kiaušialąsčių skaičius, ilgas nėštumo periodas pastojus, galimos komplikacijos gimdant, etc.), tuo tarpu vyro, priešingai - labai pigi (iš esmės neribotas ejakuliacijų skaičius).
Populiacija, susidedanti vien iš vyrų bei vos kelių moterų susidurtų su rimtomis kliūtimis (išlikti ir daugintis), tuo tarpu net ir didelės dalies vyrų praradimas rimtų problemų nesukelia. Trumpai, kiekviena moteris [evoliucijos požiūriu] yra nepaprastai vertinga, tuo tarpu kiekvienas vyras - lengvai pakeičiamas.
Jei taip, kokia [genetinė] strategija yra optimaliausia tokiai rūšiai [sparčiausiai] daugintis? Kaip tokį [žaidimų teorijos] uždavinį spręstumėte jūs? Atsakymas peršasi pats savaime:
(a) nerizikuokime su moterimis - maksimizuokime jų saugumą, per daug neeksperimentuokime, iš kelių [genetinių] pasirinkimų, visada rinkimės "žvirblį rankose, o ne jautį laukuose";
(b) eksperimentuokime su vyrais - nesvarbu rizika, nesvarbu, jog to pasekoje keliolika mirs ar sukursime keliolika daunų, mūsų pirminis tikslas yra bandyti sukurti [nors kelis] "genijus" (kuriuos vėliau panaudosime visų moterų apvaisinimui, tokiu būdu gerindami būsimą genofondą).
Ši strategija nėra etiška ar humaniška - tačiau tai optimali [dauginimosi] strategija. Evoliucija visada siekia optimalumo. Evoliucija tesiekia optimalumo. O mes esame tokios optimizacijos padariniai.
Genetinis įgyvendinimas
Nemažiau įspūdingas pats genetinis tokios strategijos įgyvendinimas. Esate girdėję apie fundamentalų vyrų bei moterų chromosominį skirtumą: moterys turi dvi X chromosomas (XX), tuo tarpu vyrai - tik vieną (XY). To pasekoje: su vyrais viskas labai paprasta - kiekviena jų kūno ląstelė tiesiog gauna šią X chromosomą (originaliai gautą iš vyro motinos); su moterimis iškyla techninis keblumas - kadangi ląstelė gali turėti tik vieną [aktyvią] X chromosomą (kita turi būti "išjungta"); moteris vieną X chromosomą gauna iš savo motinos, kitą - iš tėvo, - tad kyla klausimas, kieno chromosomą "išjungti", ir kieno palikti aktyvią? Turbūt jau matote, kur tai veda.
Atsižvelgiant į mūsų aukščiau suformuluotą optimalią strategiją moteriai, akivaizdu, jog "žaisdami saugiai" mes pasirinksime 50/50 atsitiktinį X chromosomų "išjunginėjimą" kiekvienoj ląstelėje. To pasekoje, maždaug 50% moters ląstelių turės aktyvią X chromosomą, gautą iš savo motinos, kitos - gautą iš tėvo. Jei skirtingomis spalvomis nudažytume moters ląsteles (priklausomai nuo to, kuri iš X chromosomų yra toje ląstelėje aktyvuota), visas jos kūnas (įskaitant smegenis, etc.) pavirstų savotiška mozaika. Savo ruožtu, tai veikia kaip paveldimų savybių "vidurkinimas". Nors vyrai [atsitiktinai] įgyja paveldimų savybių ekstremumus, toks "vidurkinimo" mechanizmas nuo ekstremumų labai apsaugo moteris.
---
Bainbridge, D. (2004). The X in sex. MA: Harvard University Press.
Gunter, C. (2005). Genome biology: She moves in mysterious ways. Nature, 434
2 komentarai (-ų):
Kuom ne teologija!? :)
Išties įdomus ir vertingas straipsnis. Ačiū
Rašyti komentarą