Ne visi klausimai turi atsakymus

Už šį įrašą būkite dėkingi Artūrui (bent jau dalinai :) Jo šiandieninis įrašas privertė susimąstyti. Viena vertus, ačiū Artūrui tiek už nemokamą reklamą, tiek už palankius žodžius (bent jau gana palankius :) Antra vertus, tikrai nenorėčiau rašyti tiek nesuprantamai, tiek niekam neaktualiomis temomis. Kad tai ištaisyčiau, man reikalinga jūsų pagalba :) Taigi, oficialiai prašau jūsų kritikos bei pasiūlymų: galite rašyti man asmeniškai, arba šio įrašo komentaruose (anonimiškai, jei tai būtina). Labiausiai, norėčiau sužinoti, įrašų kokiomis temomis pageidautumėte? Taip pat galite paminėti sau visai neįdomias ar nesuprantamas temas. Nesidrovėkite pridėti dar kažką, jei turite - būsiu labai dėkingas ir pažadu į jūsų pastabas kiek galėdamas atsižvelgti :)

Na o šiuo įrašu, norėčiau jumis pristatyti dar vieną Richard Dawkins perliuką - jo knygą "River out of Eden" - ir trumpai pasidalinti savo įspūdžiais.

Kiek galiu suprasti, visi Lietuvoje dabar skaito "Dievo iliuziją" (angl. „The God Delusion“) - ir mėgaujasi kiekvienu šios knygos puslapiu. Kas liečia mane, jaučiuosi tiesiog negalįs pasisotinti - nesvarbu kiek jo knygų bebūčiau perskaitęs (laikykite tai mano poezija :)

Taigi, kelios man kritusios įžvalgos, iš knygos skyriaus "God's utility function".

Šiame skyriuje Dawkins aptarinėja religinių apologetų konceptą, neva Dievas sukūrė "optimizuotą pasaulį", t.y. pasaulį, kuriame viskas yra tobula (ir jei mums atrodo kitaip, tai tik dėl mūsų pačių netobulo suvokimo). Savo ruožtu, iš to seka, jog viskas pasaulyje turi savo paskirtį, kiekvienas iš mūsų turime savo gyvenimo misiją, etc.

Pasakojama, jog Charles Darwin prarado savo [religinį] tikėjimą dėl paprasčiausios vapsvos... "Nesugebu savęs įtikinti, kad visagalis, visiems tik gera linkintis Dievas būtų sukūręs Ichneumonidae, su vienintelia jos paskirtimi maitintis gyvu Caterpillars kūnu", - rašė pats Darwin'as. Trumpas paaiškinimas matomai pravers nesantiems profesionaliais biologais.

Paminėdamas ichneumonidae, Darwin'as matomai turėjo galvoje žemkases vapsvas (nesu tikras dėl lietuviško vertimo?) - konkrečiai jų patelių įprotį ne tik dėti kiaušinius bičių(caterpillar) organizmo vidun (kad čia jų lerva galėtų maitintis bitės kūnu), tačiau vapsva dar ir labai atsargiai suleidžia bitei nuodus, įgeldama į labai konkrečius jos nervų sistemos taškus - tik ją paralyžuodama, tačiau jos nenužudydama! Viskas vien tam, jog bitė netaptų pūvančiu lavonu, o lerva visada galėtų mįsti įviežiu kūnu. Neaišku tik viena: ar bitės paralyžių sukeliantys nuodai kartu dar veikia kaip ir nuskausminantieji - ar bitė tik praranda gebėjimą judėti - toliau jausdama, kaip yra [gyva] valgoma iš vidaus (tačiau negali niekaip tam pasipriešinti). Jei dievas egzistuoja, ir jis yra visagalis, sunku įsivaizduoti, kam toks žiaurumas buvo reikalingas... nebent...

Nebent, dievo nėra... o gamta, kaip labai vaizdžiai paaiškina Dawkins'as, nėra nei žiauri, nei gailestinga - veikiau beasmenė ir bejausmė.

Mums tai yra labai kontro-intuityvi mintis - jog kažkas gali bejausmis, nešališkas, neturintis tikslo, tiesiog atsitikti. Žmogaus smegenys nebūtų žmogaus smegenimis, jei jos liautųsi galvojusios apie tikslą. Kai mes kažką matome, nejučiomis savęs klausiame "kam tai skirta?". Ar klausiame "su kokiu tikslu tai įvyko?"

Esame gyvūnai, išmokę ne tik panaudoti daiktus savo tikslams, tačiau ir juos patys susikurti. Jei yra daiktas, jis turi kažkokią paskirtį. Kažkas jį sukūrė - kažkokiam tikslui. Jei kažkas mus įskaudina - klausiame "kodėl tai padarei?" - Tai taip natūralu, jog nejučiomis norisi užduoti tuos pačius klausimus apie viską. Mūsų protėviai kažkada klausdavo "kam dangus žaibuoja?" ar "kodėl žemė praryja žmones", etc. Mokslas atsakė į panašius klausimus, todėl suprantam, jog nėra jokio "kam?", tokie įvykiai neturi tikslo, jie tiesiog atsitinka (nėra jokios juos valdančios valingos būtybės).

Tačiau vis dar ir toliau gundomės klausti "kodėl būtent mano vaikas turėjo žūti avarijoje / susirgti vėžiu, etc.?" Arba klausiame, kodėl "likimas toks žiaurus?". Kartais žmonės priekaištauja mokslui, jog jis atsako "kaip" klausimus, tačiau negali atsakyti į "kodel/kam". Net nenutuokiame, jog užduodame netikusius klausimus. Deja, gamta neturi sąmonės, nėra morali, neturi jokio tikslo... Mūsų klausimai tėra klausimai - kylantis iš mūsų iracionalaus noro [visame] matyti tikslą, paskirtį, galiausiai - prasmę. Mes to norime, todėl mums atrodo, jog taip turėtų būti - ir jei dievas yra, jis užtikrintų, kad taip būtų... Eh, jei tik dievas būtų...

Bet štai gera naujiena - visgi galime būti laimingi: net nebūdami visatų centre; pasaulyje, kuris nėra mums nei draugiškas, nei priešiškas; net nežinodami, "kodėl tai turėjo atsitikti, kodėl man?", etc. Oh, ir tam, kad patirtume vidinę palaimą - nėra būtina išgalvoti kažką nebūto - kad galėtume tuo gėrėtis (kodėl tam netinka žvaigždės? ar moterys?), ar, kad jaustume pilnatvę - vykdyti kažkokios super būtybės neva mums sugalvotą gyvenimo misiją (žmonių gyvenimas neturi "paskirties", tačiau kiekvienas galime nuspręsti jį kažkam skirti).