2010 m. gruodis 16 d., ketvirtadienis
2010 m. gruodis 6 d., pirmadienis
Bloga auklė
Šitą pažiūrėti ypač rekomenduoju:
Straipsnį parašė
Hadrian
Išreišk savo nuomonę spausdamas čia!
Kaip apgauname save patys
Jei aš paklausiu jūsų nuomonės tuo ar kitu [ginčytinu] klausimu, jūs: surinksite faktus; juos įvertinsite; pasirinksite "teisingą atsakymą"; man savo pasirinkimą argumentuosite? Jei manote, jog taip (ar panašiai) mes atliekame savo pasirinkimus, jūs nesate vienas, taip manantis. Ilgą laiką buvo manoma, jog žmogus, būdamas racionalia būtybe, būtent taip ir elgiasi [gyvenime, bent jau daugumoj atvejų].
Teisingesnė schema būtų tokia: patikrinsite, kuri iš galimų alternatyvų, yra labiausiai suderinama su jūsų "pasaulėžiūra" (i.e. tikėjimų sistema) ir šią alternatyvą paskelbsite "teisinga"; pradėsite iškoti faktų bei argumentų, patvirtinančių "teisingą atsakymą"; man pranešite savo pasirinkimą, jį argumentuodami. Kalbant apie skirtingus žmones, paprastai skirsis ne pati schema, o jų naudojami faktai ir argumentai: racionalesni pašnekovai pateiks tikslesnius (ar reikšmingesnius) faktus, stipresnius (bei logiškai teisingiau suformuluotus) argumentus. Tačiau absoliuti dauguma seks būtent šia, o ne pradžioje mūsų aprašyta atsakymo pasirinkimo schema.
Nėra [nepaneigiamai] aišku, kodėl taip yra, tačiau evoliucionarinė psichologija aiškina tai praktiškumu (evoliucija visada vaikosi didžiausio našumo už žemiausią kainą). Pirma, savo "tikėjimų sistema" mes pasitikime - nes sukūrėme ją patikimomis priemonėmis (paveldėjome iš savo tėvų ir protėvių ir [ar] savo paties mąstymu - svarbiausia, jog ji leidžia mums komfortabiliai jaustis). Natūralu, į savo pasaulėžiūrą norime įsileisti tik "draugiškas" koncepsijas (nes turime pagrindo jomis pasitikėti, bei nebūdami pasiryžę nuo pamatų "perstatyti" savo esamos sistemos). Kai teisingas atsakymas pasirinktas, privalome tai sau racionalizuoti (tuo patvirtindami, jog pasirinkome teisingai, vadovaudamiesi ne jausmais, o protu).
Evoliucijos pasekoje ar ne, mes esame pavaldūs taip vadinamam kognityvinio disonanso (cognitive dissonance) fenomenui: diskomfortabiliai jaučiamės, turėdami mąstyti apie mūsų sistemai prieštaraujančią idėją. To pasekoje, nesąmoningai tokio disonanso mes stengiamės išvengti: lengviausias būdas tai padaryti - paskubomis atmetant mums grąsinančią idėją.
Įdomūs dalykai prasideda tada, kai esame priversti (aplinkybių, etc.) atlikti veiksmą, prieštaraujantį mūsų sistemai. Tarkime, įprastu atveju (pvz. jei klausčiau jūsų nuomonės apie tą veiksmą) - pasikonsultavęs su savo "pasaulėžiūra" - jūs labai griežtai pasisakytumėte prieš veiksmą X. Šiuo atveju, jūsų nuomonę lydėtų argumentų tirada, privalanti nepalikti manyje jokių abejonių.
Tačiau įsivaizduokime, jog vieną dieną jūs pats [buvote priverstas] atlikti tą veiksmą X. Kažkada po to aš jūsų užklausiu jūsų nuomonės apie veiksmą X. Pasirodo, po veiksmo atlikimo, jūsų išsakoma veiksmo X kritika žymiai sušvelnėja, jūs žiūrite į jį nepalyginamai atlaidžiau, galbūt net pilnai pateisinate. Senas, tačiau gana subtilus (ir todėl vis dar įdomus) bandymas pademonstravo jog mūsų pasiryžimui "save pateisinti" nėra [racionalių] ribų. Kodėl?
Atliktas veiksmas X disonuoja su mūsų sistema - ir todėl mes jaučiamės nejaukiai: aš geras žmogus, todėl blogų veiksmų neatlieku; tačiau atlikau veiksmą X, kuris yra labai blogas. Kadangi negalime grįti į praeitį (ir atsisakyti atlikti veiksmą X - kas būtų mūsų pagrindinis pasirinkimas), [vengiant diskomforto] mums tenka "gražinti tiesą". Nebent būtume pasiruošę pradėti laikyti save blogu žmogumi (būna tik pasakose), veikiausiai "nuspręsime", jog veiksmas X nebuvo jau toks blogas (gal net kartais geras?). Toks sprendimas žavus tuo, jog akimirksniu išsprendžia mūs kankinusi disonansą - ir vėl lyg nieko nebuvę!
Kognityvinio disonanso keliamas nejaukumas yra nelyginant maras, kurio vengiame tiek neesminių ginčų metu, tiek formuodami savo nuostatas sau svarbiausiais klausimais. Jį matome, kai žmonės ginčijasi politiniais klausimais (žmonės pasirenka savo socialinei grupei "teisingą tiesą", tada iško argumentų, kodėl jų tiesa yra teisinga); jį matome, kai žmonės diskutuoja religijos klausimais (faktus vertinu taip, kad jie nesukurtų konflikto su mano šventa knyga, tada ieškau "racionalių" argumentų tam pagrįsti); jį matome, girdėdami auką teisinant savo budelį (kai auka įsitikinus, jog budelis yra geras žmogus - pvz. rykšte muštas vaikas, teigiantis, jog tėvas tai darė "jo paties labui"); etc.
Rezultate, kognityvinis disonansas [jo sąmoningai nekompensuojant] sąlygoja mūsų iracionalumą. Nėra [neskausmingo] būdo to išvengti. Net nusprendę sąmoningai to siekti, tikėtina, nepasieksime tikslo per vieną dieną ar per savaitę. O pradėti turėtume nuo [sąmoningo] šio fenomeno pastebėjimo: nepasiduoti pirminiam instinktui bėgti, pajutus vidinį nerimą ar diskomfortą. Kai ginčijatės, kažką aptariate ar diskutuojate - nepasipūstykite padų vien dėl to, jog tai ką girdite jums nepatinka (jog tai "prieštarauja viskam kuo tikiu", ar jus "erzina", etc.). Aš vadinu tai "žvelgimu tiesai į akis" :)
P.S. Tikri psichologijos entuziastai gali rasti pilną mano minėto eksperimento (kartu su jo teorija) aprašymą čia
Teisingesnė schema būtų tokia: patikrinsite, kuri iš galimų alternatyvų, yra labiausiai suderinama su jūsų "pasaulėžiūra" (i.e. tikėjimų sistema) ir šią alternatyvą paskelbsite "teisinga"; pradėsite iškoti faktų bei argumentų, patvirtinančių "teisingą atsakymą"; man pranešite savo pasirinkimą, jį argumentuodami. Kalbant apie skirtingus žmones, paprastai skirsis ne pati schema, o jų naudojami faktai ir argumentai: racionalesni pašnekovai pateiks tikslesnius (ar reikšmingesnius) faktus, stipresnius (bei logiškai teisingiau suformuluotus) argumentus. Tačiau absoliuti dauguma seks būtent šia, o ne pradžioje mūsų aprašyta atsakymo pasirinkimo schema.
Nėra [nepaneigiamai] aišku, kodėl taip yra, tačiau evoliucionarinė psichologija aiškina tai praktiškumu (evoliucija visada vaikosi didžiausio našumo už žemiausią kainą). Pirma, savo "tikėjimų sistema" mes pasitikime - nes sukūrėme ją patikimomis priemonėmis (paveldėjome iš savo tėvų ir protėvių ir [ar] savo paties mąstymu - svarbiausia, jog ji leidžia mums komfortabiliai jaustis). Natūralu, į savo pasaulėžiūrą norime įsileisti tik "draugiškas" koncepsijas (nes turime pagrindo jomis pasitikėti, bei nebūdami pasiryžę nuo pamatų "perstatyti" savo esamos sistemos). Kai teisingas atsakymas pasirinktas, privalome tai sau racionalizuoti (tuo patvirtindami, jog pasirinkome teisingai, vadovaudamiesi ne jausmais, o protu).
Evoliucijos pasekoje ar ne, mes esame pavaldūs taip vadinamam kognityvinio disonanso (cognitive dissonance) fenomenui: diskomfortabiliai jaučiamės, turėdami mąstyti apie mūsų sistemai prieštaraujančią idėją. To pasekoje, nesąmoningai tokio disonanso mes stengiamės išvengti: lengviausias būdas tai padaryti - paskubomis atmetant mums grąsinančią idėją.
Įdomūs dalykai prasideda tada, kai esame priversti (aplinkybių, etc.) atlikti veiksmą, prieštaraujantį mūsų sistemai. Tarkime, įprastu atveju (pvz. jei klausčiau jūsų nuomonės apie tą veiksmą) - pasikonsultavęs su savo "pasaulėžiūra" - jūs labai griežtai pasisakytumėte prieš veiksmą X. Šiuo atveju, jūsų nuomonę lydėtų argumentų tirada, privalanti nepalikti manyje jokių abejonių.
Tačiau įsivaizduokime, jog vieną dieną jūs pats [buvote priverstas] atlikti tą veiksmą X. Kažkada po to aš jūsų užklausiu jūsų nuomonės apie veiksmą X. Pasirodo, po veiksmo atlikimo, jūsų išsakoma veiksmo X kritika žymiai sušvelnėja, jūs žiūrite į jį nepalyginamai atlaidžiau, galbūt net pilnai pateisinate. Senas, tačiau gana subtilus (ir todėl vis dar įdomus) bandymas pademonstravo jog mūsų pasiryžimui "save pateisinti" nėra [racionalių] ribų. Kodėl?
Atliktas veiksmas X disonuoja su mūsų sistema - ir todėl mes jaučiamės nejaukiai: aš geras žmogus, todėl blogų veiksmų neatlieku; tačiau atlikau veiksmą X, kuris yra labai blogas. Kadangi negalime grįti į praeitį (ir atsisakyti atlikti veiksmą X - kas būtų mūsų pagrindinis pasirinkimas), [vengiant diskomforto] mums tenka "gražinti tiesą". Nebent būtume pasiruošę pradėti laikyti save blogu žmogumi (būna tik pasakose), veikiausiai "nuspręsime", jog veiksmas X nebuvo jau toks blogas (gal net kartais geras?). Toks sprendimas žavus tuo, jog akimirksniu išsprendžia mūs kankinusi disonansą - ir vėl lyg nieko nebuvę!
Kognityvinio disonanso keliamas nejaukumas yra nelyginant maras, kurio vengiame tiek neesminių ginčų metu, tiek formuodami savo nuostatas sau svarbiausiais klausimais. Jį matome, kai žmonės ginčijasi politiniais klausimais (žmonės pasirenka savo socialinei grupei "teisingą tiesą", tada iško argumentų, kodėl jų tiesa yra teisinga); jį matome, kai žmonės diskutuoja religijos klausimais (faktus vertinu taip, kad jie nesukurtų konflikto su mano šventa knyga, tada ieškau "racionalių" argumentų tam pagrįsti); jį matome, girdėdami auką teisinant savo budelį (kai auka įsitikinus, jog budelis yra geras žmogus - pvz. rykšte muštas vaikas, teigiantis, jog tėvas tai darė "jo paties labui"); etc.
Rezultate, kognityvinis disonansas [jo sąmoningai nekompensuojant] sąlygoja mūsų iracionalumą. Nėra [neskausmingo] būdo to išvengti. Net nusprendę sąmoningai to siekti, tikėtina, nepasieksime tikslo per vieną dieną ar per savaitę. O pradėti turėtume nuo [sąmoningo] šio fenomeno pastebėjimo: nepasiduoti pirminiam instinktui bėgti, pajutus vidinį nerimą ar diskomfortą. Kai ginčijatės, kažką aptariate ar diskutuojate - nepasipūstykite padų vien dėl to, jog tai ką girdite jums nepatinka (jog tai "prieštarauja viskam kuo tikiu", ar jus "erzina", etc.). Aš vadinu tai "žvelgimu tiesai į akis" :)
P.S. Tikri psichologijos entuziastai gali rasti pilną mano minėto eksperimento (kartu su jo teorija) aprašymą čia
Straipsnį parašė
Hadrian
1 skaitytojo nuomonė. Išreišk savąją.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
