"Monogamijos ir moralės tapatinimas padarė daugiau žalos žmonijos sąmonei nei bet kuri kita klaida" - George Bernard Shaw

2010 m. rugsėjis 27 d., pirmadienis

Loginis mąstymas: įvadas

Įsivaizduokite, jog dauguma žmonių nemoka elementariosios aritmetikos. Kaip atrodytų mūsų gyvenimas? Įsivaizduokime, jog visus "skaičiavimus" turėtume daryti "iš akies" (kiekvienas "galėtų turėti savo nuomonę" apie tai, kiek prekių krepšelyje, etc.). Atsiskaitant parduotuvėje, kasininkė "suskaičiuotų" sumą už prekes "iš akies", savo ruožtu mes - paduotume jai pinigų sumą irgi "iš akies". Kas būtų, jei kasininkės "iš akies" suskaičiuota suma mums pasirodytų per didelė? Kas, jei ji iš tiesų būtų net per maža, tačiau mums taip neatrodytų? Kas, jei kasininkė nesutiktų priimti mūsų užmokesčio, nes jai mūsų siūloma suma pasirodytų per maža?

Matomai, mes visgi kažkaip išgyventume, nors akivaizdu štai kas: tai sukeltų daug nepatogumų ir daug ginčų - ir dažnai tokie "skaičiavimai" baigtųsi klaidingu atsiskaitymu tarp prekiaujančiųjų. Atkreipkite dėmesį į tai, jog net jei mes patys ir mokėtume skaičiuoti, situacija pagerėtų tik ta prasme, jog MES žinotume teisingą (perkamų prekių) kainą; nors mes galėtume ištiesti ranką su teisingu kiekiu pinigų, esminė problema visgi išliktų - kasininkė skaičiuotų "iš akies", ir mes vistiek turėtume su ja ginčytis dėl teisingos pinigų sumos (neturėdami būdo nieko jei įrodyti). Tik abiem pusėm mokant skaičiuoti, problemų galima būtų visiškai išvengti (nes abi pusės suprastų aritmetiką - skaičių kalbą; net suklydus skaičiuojant, galima vėliau rasti savo klaidą).

Nors retai apie tai susimąstome, panaši situacija yra su loginiu mąstymu. Dviem šalims susiginčijus, loginis mąstymas yra ta kalba, kuria šis ginčas gali būti "apskaičiuotas" (ir taip išspręstas). Panašiai, kaip su aritmetika, neužtenka vienai iš pusių mokėti logiškai mąstyti - jei kita pusė to nesupras, ji pateikinės savo argumentus "iš akies", ir nebus jokios galimybės nustatyti tiesą.

Nors niekas nedrįstų ginčytis dėl visuotinos aritmetikos išmanymo būtinybės, loginis mąstymas tokios pagarbos nesusilaukia. Su loginiu mąstymu paprastai nesame supažindinami nei savo tėvų, nei mokykloj - ne tik su pačios logikos principais, tačiau ir su loginio mąstymo svarba apskritai. Nors savo teiginiuose ir argumentuose dažnai vartojame žodį "logika" (ar "logiška"), paprastai tai prilygsta žodžio "suskaičiavau" vartojimui kai kiekį nustatome "iš akies".

Gera žinia yra ta, jog mes nesame tam pasmerkti - išmokti logiškai mąstyti yra lengviau, nei dažnai manoma. Pats faktas, jog vieniems tai seksis lengviau nei kitiems - neturėtų nieko atbaidyti - juk tas pats teisinga ir elementariąjai aritmetikai. Tačiau tik pagalvokime, kaip smagu buvo išmokus susiskaičiuoti pinigus savo kišenėje, savo draugų skaičių, dienas, likusias iki laukiamo įvykio, etc. :) Nemažiau smagu yra išmokus "suskaičiuoti" girdimus teiginius, siūlomus pasirinkimus, suprasti, kada mes iš tiesų esame teisūs, o kada teisus yra mūsų oponentas, etc. Nėra jokio protingo pasiteisinimo nesimokyti bent jau elementariausių logikos pagrindų - ir toliau mes kalbėsime apie tai, kaip lengviausia tai padaryti.

Kas yra logika?

Panašiai, kaip aritmetika nustato taisykles, kurių turime laikytis, manipuliuodami skaičiais (norėdami gauti teisingą atsakymą) - logika nustato tokias taisykles, privalomas manipuliuojant teiginiais. Egzistuoja taip vadinamos formalioji logika bei praktinė logika.

Formalioji logika, pagrįsta trimis pirminiais dėsniais (suformuluotais dar Aristotelio), nusako teisingus veiksmus, kuriuos galime atlikti su teiginiais (norėdami gauti teisingas išvadas). Formaliosios logikos studijos gali priminti matematikos studijas, kur turime reikalą su įvairiais simboliais ir operacijomis su jais. Dažnai, vartojant terminą "logika", turima galvoj būtent ši logikos dalis - o dominuojantis simbolių vartojimas atbaido dažną net nuo pačios minties apie tai, jog visą tai galima suprasti. Asmeniškai, aš nesiūlau studijuoti formaliosios logikos kiekvienam, ar bent jau ne nuo jos pradėti. Suprantama, smalsiausi protai šiam malonumui atsispirti nesugebės.

Praktinė logika, savo ruožtu labiau domisi loginių principų pritaikymu mūsų kasdieniuose (ir ne visai) pokalbiuose bei diskusijose. Dar konkrečiau, praktinė logika pagrinde nusako logiško mąstymo KLAIDAS. Išstudijavę šias klaidas ir jas supratę, galėsime jų vengti savo pasisakymuose, ginčuose ar diskusijose. Kalba, teiginys ar tekstas yra logiškai vientisi tik tada, jei juose nėra LOGINIŲ KLAIDŲ. Įgyję praktinės logikos patirties, sugebėsime lengvai atskirti logiškus teiginius nuo nelogiškų (pastebėję pastaruosiuose LOGINIŲ KLAIDŲ) - ir su tokia informacija elgtis atitinkamai. Trumpai, vis mažiau ir mažiau priklausysime nuo "man atrodo" bei "man patinka" vertinimų (kas tėra "iš akies" akvivalentai) - vis dažniau galėsime tvirtai pasakyti, jog tai yra teisinga, o tai - tik užmaskuota nesąmonė.

Kaip to išmokti?

Paminėsiu tik kelis man patikusius šaltinius. Manau svarbiausia yra suprasti loginio mąstymo svarbą sau - o mokymosi resursų (tiek mokamų tiek ne) susirasti internete tikrai nesunku.

Mėstantiems knygas:

The Fallacy Detective: Thirty-Eight Lessons on How to Recognize Bad Reasoning - pradžiamokslio lygio, smagi knygelė, tinkama kartu skaityti tėvams (savo laiku to neišmokusiems) bei jų vaikams;

The Art of Reasoning - tikriesiems entuziastams, nebūtinai pasiryžusiems krimsti formaliąją logiką, tačiau ieškantiems kažko daugiau, už elementorių;

The Power of Logical Thinking: Easy Lessons in the Art of Reasoning - labai rekomenduoju kiekvienam, tačiau tegul tai nebūna jūsų įvadinė knyga (pvz labai tinka po mano rekomenduotos pirmosios knygos); knyga parašyta IQ Gineso rekordo savininkės, iliustruojančios logines klaidas mus dažnai bombarduojančios informacijos sraute

Interneto fanams:

http://www.goodart.org/fallazoo.htm - minimalistinis, santraukos tipo puslapiukas (geras turėti po ranka, kaip rodyklę)

http://www.logicalfallacies.info/ - savo struktūra panašus į pirmąjį, tačiau kiek daugiau paaiškinantis (bei pailiustruojantis); šiame portaliuke esančios informacijos įsisavinimą laikyčiau minimaliu įvadu į praktinę logiką;

http://www.fallacydetective.com/ - ganėtinai išvystytas projektas, kuriame tikrai galima rasti ko pasiskaityti; vienintelis erzinantis dalykas - autorius kartu su tikrai neblogu logikos turiniu, prikaišiojęs ir ideologinio (tikiuosite sugebėsite tai atskirti ir vertinsite abu atskirai)

Kadangi man pačiam šis klausimas niekada aktualus nebuvo, net kažkiek suglumau, jį išgirdęs (paprašytas parekomenduoti loginio mąstymo mokymosi šaltinių ar būdų). Labai įdomu būtų išgirsti jūsų atsiliepimus apie tai, kaip man pavyko, taip pat apie kitus, jums padėjusius, šaltinius (ar metodus).

Skaityti daugiau...

2010 m. rugsėjis 20 d., pirmadienis

Popiežiaus vizitas Anglijoje

Jau rašiau apie savo reakciją į Popiežiaus "pasisveikinimo kalbą", tačiau panašius jausmus ji sukėlė ne man vienam - profesoriaus R. Dawkins kalba, pasakyta protestuojant prieš Popiežiaus vizitą Anglijoje:

Skaityti daugiau...

2010 m. rugsėjis 19 d., sekmadienis

Holyroodhouse pamokslo kritika

Ketvirtadienį, š.m. rugsėjo 16d., savo vizito Didžiojoje Britanijoje metu, Popiežius Benediktas XVI savo pamoksle, be kita ko, išsakė tokias mintis:

"Net mūsų gyvenimo tarpe, galime atsiminti kaip Britanija ir jos lyderiai priešinosi nacių tironijai, norėjusiai sunaikinti Dievą visuomenėje bei nepripažinusiai elementaraus žmoniškumo daugeliui, o ypač žydams - kurie apskritai buvo laikomi neverti gyventi. Galiu prisiminti to režimo nuostatą krikščioniškų kunigų bei religijų, kalbėjusių mielą tiesą, besipriešinusių naciams ir už tai sumokėjusių savo gyvybe. Kol atsitokėdami apmąstome dvidešimto amžiaus ekstremalaus ateizmo pamokas, niekada nepamirškime kaip Dievo, religijos bei išminties išstūmimas iš visuomeninio gyvenimo veda prie fragmentinio žmogaus bei visuomenės suvokimo, o to pasekoje - į ribotą asmenybės bei jos likimo viziją"

Esu aršus religinių dogmų kritikas, todėl gerbiu ir analogišką kritiką, religijos apologetų išsakomą ateizmo atžvilgiu. Kiekviena pozicija turi teisę būti atstovaujama, o būtent tokios diskusijos parodo tokios pozicijos stipriąsias bei silpnąsias puses. Savo ruožtu, tokios diskusijos vyksta siekiant (1) atrasti tiesą, (2) pakeisti oponento požiūrį ar (3) kovojant dėl pasekėjų skaičiaus.

Kalbant apie diskusijas religijos bei ateizmo tema, (1) ir (2) praktiškai nesutinkami: besiginčijančios pusės (jei jos mąsto racionaliai) paprastai tai daro išimtinai dėl (3) priežasties - siekdamos savo tiesos pasekėjų. Kodėl tai svarbu? Svarbu todėl, kad taip siekiant pritraukti naujų pasekėjų, lengviausiu būdu dažnai pasirodo savo oponento juodinimas. Ir kartais tai neteisingai suprantama. Nesuprantama, jog oponento argumentų loginio nevientisumo parodymas nėra jo juodinimas; oponento atliktų veiksmų paskelbimas (bei jų įvertinimas) - taip pat nėra juodinimas, jei pateikiami faktai atitinka tikrovę (pvz. jei mes kalbam apie Katalikų Bažnyčios kunigus pedofilus, tai nėra oponento juodinimas). Priešingai, nebūtų faktų pateikimas arba sąmoningai klaidingas jų interpretavimas - yra oponento juodinimas; taip pat, tai yra labai žemas ir negarbingas diskusijos triukas, kokia yra apgavystė ar melas. Sunku patikėti, kad šio pigaus ir niekšingo triuko dabar atvirai ėmėsi pats aukščiausias Katalikų Bažnyčios hierarchas.

Popiežiaus pamokslo citatą jau pateikiau (savo vertimą, kas nori, galite pasiskaityti originalą). Kalbant iš esmės, štai kas joje teigiama:

(A) Hitleris ir jo partija buvo ateistai;
(B) savo veiksmuose jie vadovavosi "ateistine ideologija" (ekstremaliu ateizmu);
(C) katalikų kunigai bei tikintieji aktyviai priešinosi Hitlerio režimui;
(D) nuo fašistų nukentėjo jam priešinęsi tikintieji;
(E) jei visuomenėje neliks religijos, iškils grėsmė, jog vėl valdžią užgrobs naujas hitleris;
(F) ateistai nudvasėja ir virsta beširdžiais.

Hitleris ateistas?

Pripažinsiu, atsakymas labai priklausomas nuo vartojamų apibrėžimų: (a) jeigu kataliku laikome žmogų, kuris seka visais be išimties bažnyčios nurodymais - Hitleris nebuvo katalikas; tačiau, tada ir Lietuvoje ne 80%, ne 50% ir net ne 20% katalikų - jų nepalyginama mažiau; terminas "kataikas" nėra vartojamas šia prasme; (b) jeigu kataliku laikome žmones, kurie yra pakrikštyti, kartais apsilanko bažnyčioje ir laiko save katalikais - tada Hitleris buvo katalikas; būtent tokių katalikų nemažai turime Lietuvoje, būtent šia prasme įprastai vartojamas terminas "katalikas". Kitaip tariant, neteigiant, jog Hitleris buvo pavyzdingas katalikas, turime pripažinti, jog jis visgi buvo katalikas (tai patvirtina tiek jo paties pasisakymai, jau jam esant valdžioje, tiek jo biografai).

Savo ruožtu yra žymiai lengviau apibrėžti ateistą - tai žmogus, netikintis Dievu, paranormaliu pasauliu bei tai deklaruojantis. Nėra nei vieno liudijimo, patvirtinančio, jog Hitleris juo buvo. Kodėl tada bažnyčios hierarchas bando mus klaidinti?

Fašistų ideologija: ateistinė a religinė?

Pirma, pradėsiu nuo to, jog atsakymas blaiviai mąstančiam žmogui akivaizdus: fašistų ideologija nebuvo inspiruota nei ateizmo nei religijos. Tačiau kadangi šis klausimas buvo paklaustas, galime paieškoti kažkokių panašumų.

Antisemitizmas - begalo gavus protestantizme, mažiau tarp katalikų; rasizmas (žmonių skirstymas į vergus ir šeimininkus) - Biblija išmarginta taisyklių ir pamokymų, kaip turi elgtis vergai ir kaip su jais turi būti elgiamasi; homoseksualų smerkimas - bažnyčia tai vis dar palaiko; raganų deginimas bei genocidas - ištisų tautų išnaikinimas propaguojamas Biblijoje, kaip "pasaulio apvalymo" būdas.

Dabar paieškokime fašistinės ideologijos panašumo su ateistine? Pirma, ateizmas nėra ideologija - mes neturime ateisto biblijos. Kadangi ateizmas neturi jokių griežtai suformuluotų principų (išskyrus para-natūralių būtybių egzistavimo neigimą), jis nediktuoja žmogaus moralės. Ateistai seka kiekvienas savo pasirinktos moralės normomis (iš daugybės egzistuojančių) - ir aš nežinau nei vienos, kuri bent iš arti turėtų panašumų su nacių išpažinta. Tad vėl nekalta klaida?

Kas priešinosi fašistams?

(C) ir (D) teiginiuose yra tiesos - tačiau šiais teiginiais siekiama manipuliuot tiesa (arba aš visai nesuprantu jų pasakymo prasmės). Taip, tarp besipriešinančių naciams buvo kunigų (bei tikinčiųjų) - tačiau buvo ir ateistų. Jei aš pasakysiu, jog "vyrai kovojo prieš nacius" - įsivaizduoju, moterys įsižeis. Tiesa ta, jog tai sakydamas, aš arba aš sąmoningai stengiuosi įžeisti ir sumenkinti moteris, arba esu visiškas neišmanėlis (arba nežinantis istorijos - jog moterys irgi priešinos naciams, arba nesuprantantis, kodėl toks mano pasisakymas yra įžeidžiantis moterų atžvilgiu). Tas pats galioja nukentėjusiems - Hitleris žudė ne tuos, kas tikėjo (nežudydamas netikinčiųjų), bet žudė žydus, bei besipriešinančius jo režimui.

Kita vertus, nemažiau (jei kalbėsime apie Vokietiją tai nepalyginant daugiau) katalikų kunigų padėjo naciams (užuot jiems nepritarę, jie juos rėmė). Tas pats teisinga ateistams, tačiau bandyti pavaizduoti tikinčiuosius kaip besipriešinusius naciams (alio, bet didžioji dauguma SS bei gestapo kareivių bei karininkų buvo katalikai arba protestantai!), bandant sudaryti įspūdį, jog neva karą kovojo bedieviai - mažų mažiausiai yra nesusipratimas. Tad vėlgi lieku nesuratęs, ką turėjo galvoj Popiežius?

Kas su mumis atsitiks, jei neliks Dievo?

Atsakymo nežino niekas... todėl žmogus, kažką teigdamas, privalo tai pagrįsti. Neužtenka vien pareikšti, jog neišrinkus krikščionių demokratų į seimą, Lietuva išmirs - ir prieštaraujantiems pasiūlyti įrodyti, jog taip nebus. Panašiai, neužtenka duoti nesusijusį pavyzdį, ir pretenduoti, jog tuo įrodėme kažką skirtingo: matote, koks blogas buvo Hitleris - jis nebuvo krikščionis demokratas; jei neišrinksite KDP į seimą, tai vėl pasikartos.

Skandinavijos šalys šiuos metu laikomos pažangiausiomis (labiausiai norimomis ten gyventi) šalimis pasaulyje - tuo pat metu, tai pačios sekuliariausios valstybės. Tad jei bandytume prognozuoti, kokią įtaką visuomenei padarys Dievo praradimas - remiantis esančiais pavyzdžiais - mūsų išvados būtų tik optimistinės. Savo ruožtu, pačios religingiausios valstybės skęsta pilietinio karo kraujuje, skurde ir miršta iš bado - tokie nuogi faktai.

Moralės ir etikos klausimas kiek painesnis - natūralu, kad jis yra bene paskutinis religinų dogmų gynybos bastionas ("jei netiki dievu, kas sulaikys tave nuo amoralaus elgesio?"). Niekas nėra įrodęs, jog ateizmas veda prie amoralumo, ar kad nusikalstamumas aukštesnis sekuliariose valstybėse (dažnai atvirkščiai). Bažnyčia nepasikeitė per šimtmečius, ji ir dabar nesugeba keistis: ji ir toliau kviečia mus kažkaip elgtis, tačiau nepaaiškina (nepagrindžia) kodėl turėtume; ji ir toliau norėtų, jog išliktume bevaliais avinėliais, paklusniai vykdančiais jos nurodymus - be jokių racionalių argumentų ar įrodymų.

Didelė dalis ateistų tiesiog laiko save humanistais - principai, kuriais jie seka sukeltų susižavėjimą ne vienam tikinčiajam - kaip nepalyginamai humaniškesni (žmogiškesni) už 10 Dievo įsakymų - jei šie tikintieji, aišku, teiktųs su jais susipažinti.

Baigiamasis žodis

Tikiuosi, adekvačiai pademonstravau savo pasipiktinimo pagrįstumą. Katalikų Bažnyčia, panašu, neberanda veiksmingų argumentų savo nykstančiom pasekėjų gretom atnaujinti. Ją pykdo ir siutina teisinga bei pagrįsta kritika (pvz. dėl pedofilijos skandalų) ir į tai ji atsako savo oponentų juodinimu. Mūsų darbas įvardinti daiktus tikraisiais vardais - tai ir toliau darysime. Šaunus pamokslas, Popiežiau!

Skaityti daugiau...

2010 m. rugsėjis 11 d., šeštadienis

Įžeistas Islamas

Precendentas, paskatinęs mane parašyti, yra nedidelės Floridos valstijos bažnyčios pastoriaus paskelbta "Tarptautinė Korano deginimo diena" ir su tai susiję įvykiai. Savo mintis, mano požiūriu labai šališkas, yra išdėstęs komjaunuolis (čia ir čia) - tad savotiškai atsakau ir jam.

Nesusipažinusiems, trumpa įvykių santrauka: nedidelio Floridos miestelio bažnyčios pastorius dar liepos pabaigoj paskelbė savo planus organizuoti viešą Korano deginimą, neva rugsėjo 11d. žuvusių pagerbimui. Žinia apie tai, iš pradžių pasirodžiusi internete, netrukus buvo pagauta CNN, o vėliau ir kitų naujienų agentūrų. Savo ruožtu tai sukėlė didelią sumaištį - tiek šalies viduje, tiek ir už jos ribų (ypač musulmoniškose šalyse). Kol saviškiai įkalbinėjo pastorių atsitokėti, musulmonai patraukė į gatves - vietomis dešimtimis tūkstančių - reikalaudami nedelsiant atšaukti tokį sumanymą, bei grąsindami atsakyti smurtu prieš (nekaltus) amerikiečius. Laimei, viskas žada pasibaigti taikiai, pastoriui neseniai atšaukus savo sumanymą (po to, kai jį ne kartą aplankė FTB agentai, bei telefonu su juo asmeniškai pasikalbėjo aukščiausi JAV pareigūnai).

Kaip įprasta, panašūs įvykiai stipriai įkaitina aistras, todėl tenka išgirsti pačių netikėčiausių minčių bei pasiūlymų. Tačiau net ir save blaiviai mąstančiais laikantys "komentatoriai" dažnai tik advokatuoja simpatizuojamą konflikto pusę, arba iškraipydami faktus, arba juos nutylėdami. Savo rašinyje pabandysiu tai ištaisyti.

Baziniai principai

(1) jeigu aš žinau, jog veiksmas A ves prie eilės žmonių sužalojimo (ar mirties), tačiau vistiek atlieku veiksmą A - atlieku nusikaltimą, tiek moralinį, tiek ir kriminalinį;

(2) jeigu aš sužaloju kitą žmogų, nes jis mane įžeidė - aš vėlgi atlieku nusikaltimą; esu atsakingas už tokio žmogaus traumas (ar mirtį);

(2a) analogiškas principas galioja, jei įžeistas buvau ne aš pats, o mano draugas, mano žmona ar mao vaikas - nekalbant jau apie mano automobilį (ar mėgstamiausią knygą);

(2b) dar didesnis nusikaltimas, nusikaltimas be pateisinančių aplikybių, būtų jei nužudyčiau mane įžeidusio žmogaus žmoną ar vaiką, ar išskersčiau pusę miestelio, kuriame jis gyvena, gyventojų.


(3) jei žmogų A kritikuojame už veiksmą X, nuoseklu būtų ir žmogų B kritikuoti už tą patį veiksmą X;

(3a) analogiškai, jei B atlieka veiksmą Y, kur Y dar labiau smerktinas nei X, tada juolabiau privalome kritikuoti B už Y (jei jau kritikuojame A už X).

Floridos pastorius: didvyris ar nusikaltėlis?

Apžvelkime faktus ir atlikime elementarius spėjimus. Kas atsitiktų, jei viešas Korano deginimas įvyktų? Geriausiu atveju, būtų sužalota (ar nužudyta) keliolika nekaltų amerikiečių (ar jų draugų), blogiausiu - išvystume antrą rugsėjo 11-ąją - tegul ir mažesnio mąsto. Ar tai racionalus Korano deginimo pasekmių prognozavimas? - manau taip. Ar minimas pastorius, planuodamas savo akciją, tai suprato? - neabejoju, kad taip. SUtinkamai su (1) principu išeina, jog jis yra nusikaltėlis. Kadangi Korano sudeginimas visgi neįvyko, galėtume sakyti, jog pastorius tik planavo nusikaltimą, nors pats tokio nusikaltimo planų paviešinimas irgi galėtų būti traktuojamas panašiai.

Todėl nesuprantu tik vieno - kodėl šis asmuo dar ne už grotų? Ir, ar jis jau seniai būtų už grotų, ji nebūtų pastorius?

Musulmonai - nuskriaustieji?

Štai čia aš turiu pagrindinį priekaištą komjaunuolio įrašams: juos skaitant negali, net įtarti, jog egzistuoja ir daugiau problemos sudedamųjų dalių, ne vien tik proto netekęs krikščionių pastorius. Dalių, iš esmės net svarbesnių už jį; dalių, be kurių joks pastorius, kiek knygų jis besudegintų, nesugebėtų nužudyt nei vieno žmogaus.

Jeigu pastorius sudegintų Koraną - to įžeisdamas musulmonus - o pastarieji iš peties pradėtų žudyti amerikiečius, aprašytas scenarijus atitiktų (2b) punktą - ir, atitinkamai, seka musulmonai šiuo atveju būtų atsakingi už nusikaltimą, be to be pateisinančios priežasties. Kitais žodžiais tariant, niekas net nepagalvotų manęs kaltinti, jei įžeisčiau žudiką maniaką - o už tai šis išskerstų pusę mano miesto gyventojų - visiems būtų aivaizdu, kas tikrasis žudynių kaltinkas. Tad kodėl užsipuolam pastorių, užuot kritikavę tikruosius žudikus?

"Tad ir kaip ten bebūtų, laikas būtų galutinai užčiaupti pastorių, nes ant jo sąžinės jau krito vieno žmogaus žūtis (šventikui ir vieno turėtų būti per akis)", - rašo komjaunuolis. Tačiau kodėl "ant pastoriaus sąžinės", kodė ne ant sąžinės to, kuris nužudė?

Tai manęs taip neerzintų, jei tai būtų pavienis atvejis. Tačiau žudomi yra visi, "įžeidę" islamą - ne tik deginantys Koraną. Parašai knygą, kuri neįtinka musulmonų radikalams - patenki į mirtininkų sąrašą; sukuri filmą, kuris jiems neįtinka - į mirtininkų sąrašą; net už "blogo" multiplikacinio filmuko sukūrimą - į mirtininkų sąrašą. Ir kokia mūsų reakcija visais atvejais - tarsi kalti patys autoriai. Žudikas tarsi neegzistuotų, žudikas tarsi "buvo išprovokuotas", "buvo priverstas" nužudyti.

Klausimas toks: Jūs rimtai?

Lyginkime obuolius su obuoliais,

kas reiškia, jog negalime kritikuot citrinos, jog ji rūgštesnė už obuolį... Kalbant apie incidentą, negalime aršiai kritikuoti vienos konflikto pusės, taikydami jai šventojo kriterijų - turime lyginti ją su kita konflikto puse.

"Pagarbos" sąvoka yra bene populiariausias argumentas ginant islamą: "pagarba religijai", "pagarba islamui", "pagarba Koranui", etc. Tačiau dažnai pamirštama, jog pagarba priklauso nuo abiejų pusių, ne vienos. Pvz. mes galime norėti gerbti kitą žmogų, tačiau jei jis atvirai rodo nepagarbą mums ar mus įžeidinėja - labai sunku bus tai padaryti.

Musulmonai jau ne tik reikalauja teisės statyti savo maldos namus (mečetes) mūsų šalyse, dabar jie reikalauja leisti jiems tai daryti vos ne šventame kiekvienam amerikiečiui tapusiame žemės lopinėlyje - rugsėjo 11d. terorizmo išpuolio epicentre - išpuolio, organizuoto... tų pačių musulmonų... tuo pat metu, krikščioniškos bažnyčios apskritai uždraustos daugelyje musulmoniškų valstybių!

Musulmonai "įsižeidžia", jei apie islamą pasakoma kažkas negatyvaus (net jei tai nuogi faktai), tačiau patys tikrai negaili "kritikos" vakarietiškom vertybėm. Nors beveik kasdieną jie sudegina ne vieną amerikiešką simbolį (amerikos vėliava, prezidentų nuotrauka, etc.), mums nevalia net pagalvoti apie jų knygos sudeginimą (ar jų lyderio pašiepimą, etc.)

Vienas pažįstamas musulmonas-amerikietis man prieštaravo, sakydamas jog netesinga manyti, jog musulmonai remia rugsėjo 11d. išpuolį - jis pats tuo pasibaisėjo, kaip ir visa eilė jo draugų. Sutinku, neturėčiau savo teiginių taikyti visiems musulmonams be išimties - ir to nedarau. Atsakydamas savo draugui, savo ruožtu, paklausiau jo, kiek buvo demonstracijų musulmoniškose šalyse, smerkiančių rugsėjo 11d. terorizmą? Ir jei jis nežino nei vienos, kodėl aš, vakarietis, turėčiau tikėti musulmoniško pasaulio gerą valia - jei jie taip aršiai gina KNYGĄ, tačiau ne NEKALTŲ ŽMONIŲ GYVYBES?

Jei Amerikos užsienio (ar vidaus) politika nusipelno kritikos - kritikuokime. Tačiau, išlikime nuoseklūs (3 principas): vaizduoti Ameriką kaip blogietę, ir tuo pat metu žavėtis Talibanu; smerkti ir kritikuoti "knygos degintojus", tačiau nepastebėti žmonių žudikų; galiausiai, greta pastatyti "supuvusių vakarų demokratiją" (kur aš bent jau galiu išsakyti ką galvoju, galiu pasirinkti kuo tikėti ir kuo ne, galiu pats išsirinkti savo būsimą sutuoktinę, kuri gali mokytis ir dirbti, abu nerizikuojame būt užmėtyti akmenimis, etc.) su "savų tradicijų islamu" (kur net šukuosenos yra reglamentuojamos, nekalbant apie drabužius) - ir tikėtis mane įtikinti "kiekvienos kultūros" "savitumu" ir ekvivalentiškumu, ar kad "Irake žmonėms demokratija nerūpi" - mažiausiai, yra labai jau naivu.

Skaityti daugiau...

2010 m. rugsėjis 6 d., pirmadienis

Visuomeninis interesas: profesionalus sportas?

Jau niekam nebėra paslaptis, jog profesionalus sportas neturi nieko bendro su sveikata. Dabar nekalbant apie paplitusį narkotinių medžiagų vartojimą, etc. (tikslas pateisina priemones?) - ekstremalūs fiziniai krūviai ne tik pozityviai neveikia žmogaus organizmo, dažnai jie turi ilgalaikį neigiamą poveikį visam likusiam gyvenimui. Turint galvoj, jog tokio tikslo jis ir nesiekia, tas gal ir neturėtų stebinti. "Pavojinga jūsų sveikatai" įspėjimas priimant vaikus į sporto mokyklas gal ir nepakenktų, tačiau šiandien ne apie tai: klausiame kas ir kodėl turi už tai sumokėti?

Pirma, apibrėšiu savo išeities pozicijas: (1) kiekvienas žmogus gali pasirinkti savo pramogas; (2) už pramogas turi sumokėti jomis besinaudojantis; (3) niekas negali būti verčiamas mokėti už svetimas pramogas. Taigi, jei niekas nesiginčija su šiais teiginiais, galime pereiti prie reikalo esmės.

Pažvelkime į profesionalų sportą iš dviejų pusių: paties sportininko bei sporto sirgaliaus. Sportas yra savotiškas hobis. Sportininkas nesukuria jokios vertės visuomenei, nebent pramoginę. Kitaip tariant, nežiūrint kaip greitai kažkas bėgtų, ar kai taikliai mestų kamuolį į krepšį - norėdamas iš to pragyventi, sportininkas turi šį savo sugebėjimą parduoti (analogiškai gabiam amatininkui, dailininkui, etc.). Niekas negali reikalauti, jog jam būtų mokama vien už tai, kad jis MOKA kažką daryti. Praktiškiausias būdas sportininkui tai padaryti - viešai demonstruoti savo sugebėjimus už atitinkamą užmokestį. Suprantama, jei kažkas nori papildomai mokėti tokiam sportininkui (už jo vilkimą atributiką, įrašytus reklaminius siužetus, etc.) - tai gali sudaryti jo papildomas pajamas.

Žvelgiant iš sporto sirgaliaus pozicijos, galioja panašūs principai. Jei man patinka džiazas, aš lankausi džiazo koncertuose - sumokėdamas už bilietą, ir tuo paremdamas džiazo atlikėjus. Sporto sirgalius panašiai perka savo pramogą - sportinį reginį.

O štai kur aš matau visišką nesusipratimą: kai patys sportininkai ar jų sirgaliai, tikisi, (reikalauja) jog valstybė / savivaldybė finansuos jų renginius (varžybas, treniruotes, reabilitaciją, etc). Kadangi "valstybė" ar "savivaldybė" kaip savarankiški finansiniai šaltiniai neegzistuoja - tai teprilygsta reikalavimui visiems (valstybės, miesto ar rajono) mokesčių mokėtojams pasidalinti šios sąskaitos apmokėjimą. Kažkas panašaus, kai 3 iš 5 draugų papietavę restorane, padalintų sąskaitos apmokėjimą į penkias dalis.

Kartais milijoninės ir net milijardinės išlaidos (2004-ų Olimpinės žaidynės Graikijoje kainavo virš 2.5 milijardo JAV dolerių, panašiai 2008 Olimpiada Kinijoje) teisinamos neva suteikiama ekonomine nauda regionui. Nors tai gali būti tiesa arba ne, net ir tiesos atveju tokią "ekonominę naudą" pajunta vėl tik tik ribota dalis (verslininkai, etc.) tokią sąskaitą apmokėjusių žmonių. Kitaip tariant, mes visi (mokesčių mokėtojai) patiriame ekonominį nuostolį (sumokame), kad ekonominę naudą patirtų saujelė išrinktųjų (sportininkai, verslininkai, dalinai sirgaliai, etc.).

Kadangi tokios sąskaitos, kiekvieną kartą pateikiamos mokesčių mokėtojams per prievartą (aš negaliu atsisakyti už ją sumokėti, nors pačia paslauga ir nesinaudoju), šis mechanizmas pažeidžia mūsų pradžioje nustatytą (3) principą. Apibendrinant, profesionalaus sporto finansavimas mokesčių mokėtojų pinigais neturi racionalaus pagrindo (bei, matomai, yra amoralus), todėl jo nederėtų reikalauti nei patiems sportininkams, nei jų sirgaliams.

Skaityti daugiau...