Deja, keliaujant, rašyti pasirodė sudėtingiau nei, tikėjausi, todėl atleiskite už ilgesnę tylą. Štai ir dabar, rašau pabudęs 6-ą ryto, kol Cleo dar miega, ir nesu pasinėręs į eilinį “nuotykių” sukūrį.
Savo pirmuoju įrašu, iškėliau kiek kontroversišką idėją - pasiūlydamas racionalumą pakylėti iki kitų etinių vertybių lygio, ar net išrikiuoti ją jų priešakyje. Pagrindinė priežastis paprasta: nes tai yra bene didžiausią naudą mums, kaip homo sapiens, suteikianti savybė; o visuomenėje skatinamos (vertinamos) savybės sparčiau (plačiau) įgyjamos jos narių.
Šiuo savo įrašu toliau argumentuosiu šią poziciją, iš arčiau pažvelgdamas į tai, ką aš pavadinau racionalumu (ar intelektualumu); panagrinėsime, kodėl "protingais" dažnai vadinami ne tie žmonės, kaip tai atsitinka, ir kokios to pasekmės.
„Ekspertai“
Kalbant apie konkrečią praktinių žinių (ar sugebėjimų) rūšį, žmogus gali būti "diletantu", "ekspertu", arba kažkur tarp šių dviejų. Dažnai toks "ekspertas" ir yra laikmas "protingu" (tuo tarpu "diletantas" - ne) žmogumi. Tačiau, pats savaime, "eksperto" titulas tereiškia, jog žmogus išmoko (pakankamai tobulai) atlikti tą ar kitą veiksmų seką (ar sekas - įskaitant jo verbalinius sugebėjimus): nesvarbu ar tai būtų mokytojas, dėstantis gimnazijoje, šeimos gydytojas, ar banke dirbantis ekonomikos specialistas. Kiekvienas šių "ekspertų", bendru atveju, tėra gerai "dresiruoti" (cirko) atlikėjai - į savo atmintį susikrovę nemažą instrukcijų bagažą - kurį jie kasdieną demonstruoja.
Kadangi visuomenės gerbūvis priklauso nuo tokių "gerai veikianči sraigtelių", jie "gerbiami", "vertinami" ir gerai atlyginami. Nejučiomis buvimas "geru sraigteliu" pradedamas vadinti "išmintingumu", o patys "sraigteliai" - "protingais". Nors egzistuoja neperbrendama praraja tarp lėktuvo inžinieriaus ir jo piloto, tarp vaisto išradėjo ir jo receptą išrašančio gydytojo ar tarp sėkmingai savo asmenines santaupas valdančio investuotojo ir investavimo patarėjo - mes esame linkę tai pamiršti, o svetimo eilėraščio padeklamavimą prilyginti jo sukūrimui.
„Švietimo sistema“
Pats terminas "švietimo sistema" turėtų būti pervadintas į "dresūros mokyklą" - panašiai kaip tos dresūros mokyklos, į kurias šunų šeimininkai veda savo globotinius. Panašiai, kaip tokios šunų mokyklos teturi vienintelį tikslą - padaryti šunį paklusnų savo šeimininkui - taip ir visa esama "švietimo sistema" tarnauja vienam tikslui - paruošti gerus "sraigtelius", kurie sklandžiai suktųsi (patys būtų tuo patenkinti, ir skatintų tą daryti kitus).
Mokyklos nesiekia išmokyti kritiškai (racionaliai) mąstyti - kas būtų didžiausia vertybė mūsų vaikams (neduok žmogui žuvies, tačiau išmokyk jį žvejoti) - jei kas, jos teprikiša jų galvas pačio įvairiausio šlamšto (laikydamos mūsų jaunus protus užimtais niekalais, o todėl tik apsunkinančios tikrąjį pažinimą) - ir giria ar peikia juos priklausomai nuo to, kiek tokio šlašto mūsų vaikai atsimins.
"Tūkstantmečio vaikai" - geras tokio supratimo iliustravimas. Deklaruojamas projekto tikslas - surasti, pagirti ir paviešinti "protingiausius" įvairaus amžiaus Lietuvos vaikus. Nekalbant apie patį tikslą (ir jo vertę) - ką iš tiesų "atranda" šis projektas? Pagal kokius kriterijus išrenkamas toks vaikas?
Pirma, kiekvienas vaikas rekomenduojamas savo mokytojo ar mokytojos - kas automatiškai užtikrina jog tik paklusniausi iš būsimų "sraigtelių" praleidžiami į konkursą, apie juos rodomi video klipai, jie giriami - ir visi kiti programuojami sekti jų pavydžiu. Viena iš tokių mokinukių pareiškė, jog jos didžiausią svajonę išpildė prezidentė D. Grybauskaitė (tapdama pirmąja Lietuvos prezidente-moterimi)...
Tačiau dar labiau nerimą keliantis faktas yra pačios žaidimo taisyklės - vaikai klausinėjami įvairiausių FAKTŲ - ir šių faktų žinojimas (ar atsiminimas) yra prilyginamas išminčiai. Štai pvz. tas septintokas, kuri žinojo, tolimos užsienio šalies valiutą yra "protingesnis" už tą, kuris nežinojo; arba ta šeštokė, kuri žinojo BMW gamybos automobilio pavadinimą, etc.
Mes vertiname žmogaus gebėjimą (ir pasirengimą) atsiminti faktus – nes tai padaro jį puikiu potencialiu „sraigteliu“ – kuriam galima „pakrauti“ reikalingą instrukcijų paketą, ir kuris daug nedvejodamas elgsis juo vadovadamasis. Tuo tarpu gebėjimas kritiškai mąstyti – analizuoti kiekviena jam pateikiamą faktą, priimant jį ar atmetant, priklausomai nuo to, kiek jis atitinka tiesą – yra net pavojingas: tokio žmogaus lengvai neapgausi, ir jis vėliau nepaklus nesąmoningom „tradicijom“ ar reikalavimams.
Tarp tiesos ir naudos
Žmonės linkę dažnai būti iracionalūs, ir esama švietimo sistema tam tik padeda. Savo ruožtu, toks perdėtas iracionalumas sukuria visiškai sujauktą visuomenę: kur amoralumas laikomas moralumu, o moralumas kritikuojamas.
Visuomenės moralinę būseną galime gana tiksliai įvertinti pažvelgę kaip dažnai joje "tiesa" pakeičiama "nauda". Kaip dažnai jos nariai savo simpatijas atiduoda tam, kas jiems "naudinga", o ne tam, kas "teisinga". Dar daugiau - kaip dažnai mes net nepastebime skirtumo tarp šių sąvokų.
Pvz.: vyriausybė siūlo pakelti mokesčius - mes pasipiktinę, nes tai tiesiogiai veikia mūsų kišenę; tačiau jei mes pensininkai, ir toks mokesčių pakėlimas padidina mūsų pensijas - netikėtai mes UŽ. "Gėris" yra tai kas gerai mums.
Kitas pvz.: kažkas parašo kiek kontroversišką straipsnelį (nesvarbu tema) – perskaitę mes pasijuntame nejaukiai, todėl komentare išreiškiam savo nepasitenkinimą: „nesąmonė, aš manau priešingai“. Kadangi mūsų „sutikimas“ ar „nesutikimas“ su straipsnio autoriumi pagrįstas asmenine nauda (kaip aš jaučiuosi perskaitęs?) – sąžiningas komentaras būtų nebent toks: „su nagrinėjama tema nesu susipažinęs ir argumentų už ar prieš neturiu; norėčiau, kad taip ir liktų – nes tiesa mane žeidžia“.
Visi mūsų vertinimai vyksta beveik automatiškai - kaip gerai dresiruotas šuo nedelsdamas griūna ant žemės vos išgirdęs komandą "down!" - taip ir mes, vos susidūrę su dilema, net patys to nepajusdami vertiname ją per savo naudos prizmę - o siūloma mintis mums "patinka" ar "nepatinka", priklausomai tik nuo to. Mes elgiamės, kaip esame to išmokę. Ateity tą patį darys mūsų vaikai.
Kodėl tai svarbu
Elgtis, vadovaujantis vien naudos sau siekimu, moka ir gyvūnai. Tarpusavyje gyvendami, žmonės pastebėjo, jog yra naudinga, laikytis tam tikrų susitarimų, ilgainiui virtusių neginčijamais principais.
Supratus, jog prievartos naudojimas nėra pageidautinas, ilgainiui turėjome išsižadėti vergovės; turėjome pripažinti silpnesnio teisę turėti kažką, ko iš jo neatims stipresnis (privačią nuosavybę). Savo ruožtu, supratus, jog melas ir apgaulė nėra pageidautini – turėjome dar labiau išplėsti savo prievartos supratimą (smerkdami ne tik fizinę prievartą, bet ir apgaulę ar klastą). Ilgainiui suformulavom visą eilę detalių instrukcijų, apie tai, kas teisinga ir kas ne (iš kur gimė ištisos teisinės sistemos) – viskas siekiant vienintelio tikslo – TEISINGUMO.
Jeigu teisingumas yra universalus (neginčijamas) gėris, tada jo įgyvendinimas yra labai pageidautinas. Lengva matyti, kodėl visuomenei vertinga turėti racionalius individus: mokslininkai atsakingi už daugumą (jei ne visus) mūsų patogumų, ar net už mūsų gyvybę askritai. Tačiau mano stipriausias argumentas už visuotinį racionalumą (ar, liaudiškai tariant, kodėl kiekvienas turime būt „protingu“) yra tai, jog tik racionalūs žmonės gali įgyvendinti teisingumą – nes tik racionalūs žmonės gali suprasti, kas jis yra. Demokratinės visuomenės atveju, tikras teisingumas tegali būti įgyvendintas esant racionalių rinkėjų daugumai. Jei teisingumas yra mūsų pageidaujamas patiekalas, racionalumas yra vienas iš jo esencinių ingridientų – be racionalumo, teisingumo neišvirsi.
Visi galime ir turime išmokti skirti tiesą ir naudą. Kiekvienas esame pajėgus suprasti paprasčiausius logikos dėsnius ir juos taikyti. Jei esame tėvai, mūsų pareiga padėti tą išmokti savo vaikams. Mano požiūriu, racionalus mąstymas tai nelyginant kitos kartos abėcėlė - neraštingas žmogus gali abejoti skaitymo ar rašymo naudingumu (ir todėl nenorėti mokytis), tačiau raštingam - tokia nauda yra akivaizdi.
