(iš cectic.com)
2010 m. balandis 22 d., ketvirtadienis
2010 m. balandis 18 d., sekmadienis
Biblija - naujas medicinos vadovėlis?
Mano atsakymas į šį ganytojų laišką
Susijęs straipsnis
Trumpa reikalo esmė tokia: nors Lietuvoje aborto teisė numatyta įstatymo, bažnyčia reikalauja, jog gydytojams būtų leista atsisakyti juos atlikti (motyvuojant savo religiniais įsitikinimais). Reikalavimas motyvuojamas teise išpažinti savo tikėjimą - klausimas: pagrįstas toks reikalavimas ar ne ir kodėl?
Pirma, apibrėžkime ginčo objektą - šiuo atveju jis NĖRA abortų moralus įvertinimas. Tokiu būdu visi argumentai menantys abortų amoralumą (kaip ir jų pateisinamumą ar net naudą) turi būti atmesti, ir šio ginčo baigties NEĮTAKOJA.
Abstraktizuota ginčo esmė yra štai kokia: jeigu žmogaus profesinė veikla reikalauja atlikti eilę funkcijų (neprieštaraujančių įstatymui), tačiau kai kurios iš šių funkcijų prieštarauja žmogaus įsitikinimams - privalu ar ne tokiam žmogui šias funkcijas atlikti?
Vienas pavyzdys būtų toks: samdomas kareivis turi teisę atsisakyti naudoti ginklą, jei jis yra pacifistas? Svarbus momentas nagrinėjant šį klausimą yra SAMDOMAS - jeigu kalbėtume apie šauktinę privalomą karinę tarnybą, atsakymas būtų skirtingas. Privalomos karinės tarnybos atveju, žmogus būtų priverstas ją atlikti - todėl reikalavimas naudoti ginklą (jei šis prieštarautų žmogaus pacifistiniams įsitikinimams), būtų prievarta prieš šį žmogų ir pažeistų jo sąžinės laisvę. Tačiau samdomo kareivio atveju niekas jo neverčia būti kareiviu. Tiesiog viena iš kareivio pareigų yra ginklo vartojimas reikalui esant, todėl kiekvienas pilietis gali apsispręsti NEPASIRINKTI šios profesijos. Profesijos SAVANORIŠKAS pasirinkimas, kita vertus, apriori numato susipažinimą su jos keliamais reikalavimais ir jų pripažinimą. Todėl samdomo kareivio atveju mes nesuteikiam jam teisės atsisakyti vartoti ginklo, tuo NEPAŽEISDAMI jo sąžinės laisvės.
Akivaizdu, jog ta pati logika galioja ir gydytojo atveju. Niekas mūsų neverčia pasirinkti ggydytojo profesijos, o ją pasirinkdami mes apriori sutinkam vykdyti visus šios profesijos keliamus reikalavimus bei įsipareigojimus - vienas iš kurių yra (priklausomai nuo specializacijos) abortų atlikimas. Nediskutuojant apie šios procedūros moralinę pusę, turime pripažinti, jog egzistuoja visa eilė BŪTINŲ ABORTŲ atvejų: kai gręsia pavojus moters gyvybei, kai moteris buvo išprievartauta ir nenori gimdyti prievartautojo kūdikio (juo labiau, jei ji nepilnamatė), etc. Vien tokių abortų atlikimas reikalauja MOKĖJIMO JUOS ATLIKTI - o tai, atitinkamos praktikos. Hipokrato priesaka, duodama prisiimant gydytojo pareigas, numato gydytojo įsipareigojimą teikti VISOKIARIOPĄ ĮMANOMĄ pagalbą savo pacientams - prieštarauja tokia pagalba ar ne asmeniniams gydytojo įsitikinimams.
Tačiau sekundei įsivaizduokime, jog teisinga yra priešinga: jog gydytojas turi teisę atsisakyti vykdyti savo profesijos diktuojamas pareigas, kai šios prieštarauja jo įsitikinimams. Jei taip, tada jis turi turėti teisę neatlikti dirbtinio kvėpavimo (lūpos į lūpas), jei tai yra nepadoru ir prieštarauja jo įsitikinimams; arba jis gali atsisakyti išrašyti tam tikrus vaistus - jei pvz. šie buvo testuoti ant gyvūnų - kas prieštarauja jo įsitikinimams. Jei pripažįstame gydytojo teisę dėl asmeninių įsitikinimų neatlikti kažkokios vienos procedūros (šiuo atveju abortų) - logiškai negalime neigti jo teisės atsisakyti atlikti kažkokias kitas.
Dar daugiau, jei pripažinsime tokią teisę gydytojams, turime pripažinti ją ir visų kitų profesijų atstovams. Tokiu būdu policininkas gali atsisakyti sudrausminti pažeidėją, jei tam reikalinga prievarta - nes jis pacifistas. Pardavėjas gali atsisakyti parduoti alkoholį, cigaretes ar net šiaip "nesveiką maistą" - nes jo religija neleidžia ne tik jo vartoti, bet net prie jo prisiliesti. Nesunku suprasti, kur visa tai veda.
Ganytojų apeliacija į sąžinės laisvę šiuo atveju terodo jų visišką šios sąvokos neišmanymą. Sąžinės laisvės sąvoka garantuoja žmogui galimybę išpažinti savo tikėjimą ar savus įsitikinimus. Valstybė (taip pat privatūs ar juridiniai asmenys) negali to niekam drausti. Pavydžiui, niekas negali drausti musulmonui penkis kartus per dieną melstis, kaip to reikalauja jo religija - nes taip pažeistų jo teisę į sąžinės laisvę. Tuo pat metu, musulmonas - autobuso vairuotojas - negali sustabdyti savo vairuojamo autobuso gatvės vidury - ir pradėti melstis - apeliuodamas į savo teisę tai daryti. Jo, kaip vairuotojo, pareigos yra vairuoti autobusą, sustoti nurodytu laiku nustatytose vietose, tuo užtikrinant savo keleivių saugumą. Toks tikintysis, jeigu jis absoliučiai negali išsiversti be savo maldos darbo dienos vidury - turėtų tiesiog atsisakyti šio konkretaus darbo - ir taip realizuoti savo sąžinės laisvės teisę - jo darbdavys nėra atsakingas pakoreguoti darbo reikalavimų, kad šie atitiktų jo tikėjimą (ar asmeninius įsitikinimus).
Tikiuosi, visas reikalas dabar tapo ypatingai aiškiu - bent jau norintiems jį nuoširdžiai suprasti. Svarbiausia, tai nėra dviejų skirtingų nuomonių klausimas - egzistuoja vienintelis racionalus šio ginčo sprendimas - ir jis NĖRA tas, kurį siūlo mūsų ganytojai.
Pirma, apibrėžkime ginčo objektą - šiuo atveju jis NĖRA abortų moralus įvertinimas. Tokiu būdu visi argumentai menantys abortų amoralumą (kaip ir jų pateisinamumą ar net naudą) turi būti atmesti, ir šio ginčo baigties NEĮTAKOJA.
Abstraktizuota ginčo esmė yra štai kokia: jeigu žmogaus profesinė veikla reikalauja atlikti eilę funkcijų (neprieštaraujančių įstatymui), tačiau kai kurios iš šių funkcijų prieštarauja žmogaus įsitikinimams - privalu ar ne tokiam žmogui šias funkcijas atlikti?
Vienas pavyzdys būtų toks: samdomas kareivis turi teisę atsisakyti naudoti ginklą, jei jis yra pacifistas? Svarbus momentas nagrinėjant šį klausimą yra SAMDOMAS - jeigu kalbėtume apie šauktinę privalomą karinę tarnybą, atsakymas būtų skirtingas. Privalomos karinės tarnybos atveju, žmogus būtų priverstas ją atlikti - todėl reikalavimas naudoti ginklą (jei šis prieštarautų žmogaus pacifistiniams įsitikinimams), būtų prievarta prieš šį žmogų ir pažeistų jo sąžinės laisvę. Tačiau samdomo kareivio atveju niekas jo neverčia būti kareiviu. Tiesiog viena iš kareivio pareigų yra ginklo vartojimas reikalui esant, todėl kiekvienas pilietis gali apsispręsti NEPASIRINKTI šios profesijos. Profesijos SAVANORIŠKAS pasirinkimas, kita vertus, apriori numato susipažinimą su jos keliamais reikalavimais ir jų pripažinimą. Todėl samdomo kareivio atveju mes nesuteikiam jam teisės atsisakyti vartoti ginklo, tuo NEPAŽEISDAMI jo sąžinės laisvės.
Akivaizdu, jog ta pati logika galioja ir gydytojo atveju. Niekas mūsų neverčia pasirinkti ggydytojo profesijos, o ją pasirinkdami mes apriori sutinkam vykdyti visus šios profesijos keliamus reikalavimus bei įsipareigojimus - vienas iš kurių yra (priklausomai nuo specializacijos) abortų atlikimas. Nediskutuojant apie šios procedūros moralinę pusę, turime pripažinti, jog egzistuoja visa eilė BŪTINŲ ABORTŲ atvejų: kai gręsia pavojus moters gyvybei, kai moteris buvo išprievartauta ir nenori gimdyti prievartautojo kūdikio (juo labiau, jei ji nepilnamatė), etc. Vien tokių abortų atlikimas reikalauja MOKĖJIMO JUOS ATLIKTI - o tai, atitinkamos praktikos. Hipokrato priesaka, duodama prisiimant gydytojo pareigas, numato gydytojo įsipareigojimą teikti VISOKIARIOPĄ ĮMANOMĄ pagalbą savo pacientams - prieštarauja tokia pagalba ar ne asmeniniams gydytojo įsitikinimams.
Tačiau sekundei įsivaizduokime, jog teisinga yra priešinga: jog gydytojas turi teisę atsisakyti vykdyti savo profesijos diktuojamas pareigas, kai šios prieštarauja jo įsitikinimams. Jei taip, tada jis turi turėti teisę neatlikti dirbtinio kvėpavimo (lūpos į lūpas), jei tai yra nepadoru ir prieštarauja jo įsitikinimams; arba jis gali atsisakyti išrašyti tam tikrus vaistus - jei pvz. šie buvo testuoti ant gyvūnų - kas prieštarauja jo įsitikinimams. Jei pripažįstame gydytojo teisę dėl asmeninių įsitikinimų neatlikti kažkokios vienos procedūros (šiuo atveju abortų) - logiškai negalime neigti jo teisės atsisakyti atlikti kažkokias kitas.
Dar daugiau, jei pripažinsime tokią teisę gydytojams, turime pripažinti ją ir visų kitų profesijų atstovams. Tokiu būdu policininkas gali atsisakyti sudrausminti pažeidėją, jei tam reikalinga prievarta - nes jis pacifistas. Pardavėjas gali atsisakyti parduoti alkoholį, cigaretes ar net šiaip "nesveiką maistą" - nes jo religija neleidžia ne tik jo vartoti, bet net prie jo prisiliesti. Nesunku suprasti, kur visa tai veda.
Ganytojų apeliacija į sąžinės laisvę šiuo atveju terodo jų visišką šios sąvokos neišmanymą. Sąžinės laisvės sąvoka garantuoja žmogui galimybę išpažinti savo tikėjimą ar savus įsitikinimus. Valstybė (taip pat privatūs ar juridiniai asmenys) negali to niekam drausti. Pavydžiui, niekas negali drausti musulmonui penkis kartus per dieną melstis, kaip to reikalauja jo religija - nes taip pažeistų jo teisę į sąžinės laisvę. Tuo pat metu, musulmonas - autobuso vairuotojas - negali sustabdyti savo vairuojamo autobuso gatvės vidury - ir pradėti melstis - apeliuodamas į savo teisę tai daryti. Jo, kaip vairuotojo, pareigos yra vairuoti autobusą, sustoti nurodytu laiku nustatytose vietose, tuo užtikrinant savo keleivių saugumą. Toks tikintysis, jeigu jis absoliučiai negali išsiversti be savo maldos darbo dienos vidury - turėtų tiesiog atsisakyti šio konkretaus darbo - ir taip realizuoti savo sąžinės laisvės teisę - jo darbdavys nėra atsakingas pakoreguoti darbo reikalavimų, kad šie atitiktų jo tikėjimą (ar asmeninius įsitikinimus).
Tikiuosi, visas reikalas dabar tapo ypatingai aiškiu - bent jau norintiems jį nuoširdžiai suprasti. Svarbiausia, tai nėra dviejų skirtingų nuomonių klausimas - egzistuoja vienintelis racionalus šio ginčo sprendimas - ir jis NĖRA tas, kurį siūlo mūsų ganytojai.
Straipsnį parašė
Hadrian
15 skaitytojų nuomonės. Išreišk savąją.
2010 m. balandis 16 d., penktadienis
Nekaltas katalikiškas menas
Šv. Čalzo Boromejaus Katalikų Bažnyčios (St. Charles Borromeo Catholic Church) lankytojus į dvi priešiškas grupuotes padalino virš pagrindinio altoriaus pakabintas nukryžiuotas Kristus (žr. paveikslą apačioje):
Nors kai kurie bažnyčios lankytojai pasipiktinę ir laiko tai "pornografiniu" Kristaus atvaizdu, dailininkas, nutapęs pavekslą, teigia jog jis laikėsi visų ikonografijos bei bažnytinio meno taisyklių. Bažnyčios kunigas, jokių priekaištų paveikslui neturi ir jo nukabinti neketina. Paveikslas yra maždaug 3 metrų aukščio.
Atkreipiu dėmesį į tai, jog tai nėra maištaujančių evangelikų (ar kokios mažos sektos) altorius - jis stovi katalikiškoj bažnyčioj.
Nors kai kurie bažnyčios lankytojai pasipiktinę ir laiko tai "pornografiniu" Kristaus atvaizdu, dailininkas, nutapęs pavekslą, teigia jog jis laikėsi visų ikonografijos bei bažnytinio meno taisyklių. Bažnyčios kunigas, jokių priekaištų paveikslui neturi ir jo nukabinti neketina. Paveikslas yra maždaug 3 metrų aukščio.
Atkreipiu dėmesį į tai, jog tai nėra maištaujančių evangelikų (ar kokios mažos sektos) altorius - jis stovi katalikiškoj bažnyčioj.
Straipsnį parašė
Hadrian
1 skaitytojo nuomonė. Išreišk savąją.
2010 m. balandis 15 d., ketvirtadienis
Lytinis švietimas: pakanka to ką turime?
Gyvename jau 21-ame amžiuje: šių dienų penktokas apie pasaulį žino daugiau, nei žinojo viduramžių mokslininkas. Mary Roach savo knygoje "Bonk: The Curious Coupling of Science and Sex" ne tik be galo įdomiai aprašo aibę pikantiškų dalykų, tačiau ir atskleidžia savotišką tabu: pasirodo, net mokslininkų bendruomenėje (net jei už lango 21-as amžius) mums vis dar "gėda" atvirai kalbėti apie seksą, apie jį teirautis, jį tirti. Asmeniškai man tai giliai nesuvokiama. Nors šį kartą neturiu galimybės leistis į gilesnius pasamprotavimus šia tema, jūsų dėmesiui siūlau labai iškalbingą eilės apklausų, liečiančių moters seksualumą, rezultatų kolekciją (via Koldcast TV)- spręskite patys, ar tiek jau daug visi mes žinome, net apie pačius elementariausius (ir svarbiausius) mūsų imtymaus gyvenimo dalykus:
Straipsnį parašė
Hadrian
Išreišk savo nuomonę spausdamas čia!
2010 m. balandis 11 d., sekmadienis
Į pagalbą "šiaudiniam patriotizmui"
Mano atsakymas į ministro Remigijaus Šimašiaus straipsnį apie šiaudinį patriotizmą
Papildyta: Taip pat labai tinka ir šiam premjero pasisakymui
Jau seniai akies krašteliu sekiau vis labiau eskaluojamą lotyniškų rašmenų klausimą, taip pat ne kartą esu išsakęs savo argumentus. Neketinau atskirai apie tai rašyti, tačiau aukščiau minimas pono ministro straipsniukas tiesiog prašosi atsakomas. Tingintiems skaityti: išnagrinėjęs abiejų pusių pateikiamus argumentus parodysiu, jog minimas klausimas (abiejų pusių) sprendžiamas iracionaliai - iš pradžių emociškai pasirenkant patinkančią pusę, o vėliau ieškant argumentų šiai pozicijai pagrįsti. Tačiau paprasta tiesa yra ta, jog politinės ar ideologinės jėgos, ginančios (ar neigiančios) tą ar kitą teiginį, nieko nepasako apie patį teiginį (jeigu Hitleriui patiko matematika, nereiškia, jog matematika yra kažkas blogo, ar yra neteisinga).
Savo vėlesniame įraše ponas ministras demonstruoja puikų privačių ir asmeninių interesų supratimą (neblogas įrašas :): tai, kas yra (ar būtų) naudinga man asmeniškai, nebūtinai yra TEISINGA. Kitais žodžiais tariant, tiesa egzistuoja nepriklausomai nuo to, naudinga ji mums asmeniškai ar ne. Tačiau kodėl tada toks skirtingas tiesos interpretavimas lotyniškų rašmenų klausimu? T.y. kodėl šiuo klausimu ministras pasirenka asmeninės naudos (asmeninės simpatijos) viršenybę prieš racionalius argumentus?
Taigi, trumpai peržvelkime faktus. Lotyniškų rašmenų šalininkai teigia, jog taip elgdamiesi, mes, parodytume pagarbą kitataučiams, patys labai nenukentėdami. Jie teigia, kad kiekvienas žmogus turi teisę rašyti savo pavardę kaip tinkamas.
Lotyniškų rašmenų priešininkai iš esmės argumentuoja už lietuvių kalbos išsaugojimą.
Šioje diskusijoje mane erzina tai, kad žmonės net nebando suprasti, koks sprendimas būtų TEISINGAS. Teisingas VISŲ Lietuvos piliečių atžvilgiu. Juos tedomina SAVA NAUDA. Suprantama, lotyniškus rašmenis remia lenkų kilmės piliečiai bei jiems prijaučiantieji, tuo tarpu "patriotai" pasisako prieš. Šiuo įrašu aš nedeklaruoju savo solidarumo nei su viena iš pusių (nežiūrint gražaus įrašo pavadinimo :) - mane tedomina racionalus atsakymas į ginčytiną klausimą.
Galvoti, jog ne lietuviškų rašmenų naudojimas kelia pavojų lietuvių kalbai, man primena raganų medžioklę. Primena siūlymus uždelstai mokinti vaikus anglų kalbos, kad tik jie nesusimaišytų ir nepradėtų laikyti jos gimtąją. Suprantama, aš ne tik nepalaikau šių įsitikinimų, aš laikau juos žalingais. Tačiau tai nereiškia, jog aš negaliu palaikyti "patriotiškos" PUSĖS dėl lotyniškų rašmenų (dėl SKIRTINGŲ argumentų).
Bet grįžkime prie lotyniškų rašmenų šalininkų. Pradėkime nuo to, jog Lietuvoje nėra draudžiami užsienietiški rašmenys - rašyti, skaityti ar spausdinti jais gali visi ir kiekvienas. Kitas klausimas yra valstybinė raštvedyba. Akivaizdu, jog valstybiniai raštai negali būti tuo pačiu metu rašomi visais įmanomais rašmenimis (ar kalbom) (nes tai nepraktiška!). Pasteb.ėkime, jog ta pati praktika taikoma ir kitose šalyse - valstybinėje raštvedyboje naudojama valstybinė kalba (ir jos rašmenys). Pasas NĖRA Lietuvos piliečio nuosavybė - jis priklauso valstybei (t.y. valstybės naudojamas asmens identifikavimo dokumentas). Niekur Europoje lietuviški vardai nerašomi lietuviškais rašmenimis, įskaitant tą pačią Lenkiją - ne dėl to, kad visi nekenčia lietuvių ir nori juos pažeminti - tiesiog tai nėra praktiška (įsivaizduokime valstybę, bandančią išduoti pasus, užpildytus žmogaus gimtosios kalbos rašmenimis - KIEKVIENO ŽMOGAUS).
Ponas ministras argumentuoja, jog kalba eina apie LOTYNIŠKUS, o ne VISUS ĮMANOMUS rašmenis. Wow, stiprus argumentas - išskyrus tai, jog jis yra DISKRIMINUOJANTIS! Ministras siūlo rašyti lenkų pavardes jų gimtosios kalbos rašmenimis, tačiau ne rusų, kiniečių ar indų? Ir jis bando pasitelkti "praktiškumo" argumentą - tą patį argumentą, kuris pasisako prieš NAUJŲ rašmenų įvedinėjimą? Koks nuoseklumas.
Paprasta tiesa yra ta, jog klausimas teturi du atsakymus:
(a) rašyti pavardes (pase) žmogaus gimtosios (ar pasirinktos) kalbos rašmenimis;
(b) rašyti pavardes (pase) valstybine kalba
Siūlyti kažkokį trečią variantą (c) - vienų pavardes rašyti gimtosios kalbos rašmenimis (jei jų rašmenys lotyniški), tačiau kitiems tokios teisės nesuteikti (jei jų rašmenys nėra lotyniški) - yra tapatu siūlymui teisiškai įteisinti DISKRIMINACIJĄ.
Ir įdomu štai kas: ar yra kokia Vakarų valstybė pasirinkus variantą (a)? Ne, visos, be išimties, naudoja variantą (b) - tad kodėl apskritai kažkam kilo mintis Lietuvoj "išradinėti dviratį"?
Papildyta: Taip pat labai tinka ir šiam premjero pasisakymui
Jau seniai akies krašteliu sekiau vis labiau eskaluojamą lotyniškų rašmenų klausimą, taip pat ne kartą esu išsakęs savo argumentus. Neketinau atskirai apie tai rašyti, tačiau aukščiau minimas pono ministro straipsniukas tiesiog prašosi atsakomas. Tingintiems skaityti: išnagrinėjęs abiejų pusių pateikiamus argumentus parodysiu, jog minimas klausimas (abiejų pusių) sprendžiamas iracionaliai - iš pradžių emociškai pasirenkant patinkančią pusę, o vėliau ieškant argumentų šiai pozicijai pagrįsti. Tačiau paprasta tiesa yra ta, jog politinės ar ideologinės jėgos, ginančios (ar neigiančios) tą ar kitą teiginį, nieko nepasako apie patį teiginį (jeigu Hitleriui patiko matematika, nereiškia, jog matematika yra kažkas blogo, ar yra neteisinga).
Savo vėlesniame įraše ponas ministras demonstruoja puikų privačių ir asmeninių interesų supratimą (neblogas įrašas :): tai, kas yra (ar būtų) naudinga man asmeniškai, nebūtinai yra TEISINGA. Kitais žodžiais tariant, tiesa egzistuoja nepriklausomai nuo to, naudinga ji mums asmeniškai ar ne. Tačiau kodėl tada toks skirtingas tiesos interpretavimas lotyniškų rašmenų klausimu? T.y. kodėl šiuo klausimu ministras pasirenka asmeninės naudos (asmeninės simpatijos) viršenybę prieš racionalius argumentus?
Taigi, trumpai peržvelkime faktus. Lotyniškų rašmenų šalininkai teigia, jog taip elgdamiesi, mes, parodytume pagarbą kitataučiams, patys labai nenukentėdami. Jie teigia, kad kiekvienas žmogus turi teisę rašyti savo pavardę kaip tinkamas.
Lotyniškų rašmenų priešininkai iš esmės argumentuoja už lietuvių kalbos išsaugojimą.
Šioje diskusijoje mane erzina tai, kad žmonės net nebando suprasti, koks sprendimas būtų TEISINGAS. Teisingas VISŲ Lietuvos piliečių atžvilgiu. Juos tedomina SAVA NAUDA. Suprantama, lotyniškus rašmenis remia lenkų kilmės piliečiai bei jiems prijaučiantieji, tuo tarpu "patriotai" pasisako prieš. Šiuo įrašu aš nedeklaruoju savo solidarumo nei su viena iš pusių (nežiūrint gražaus įrašo pavadinimo :) - mane tedomina racionalus atsakymas į ginčytiną klausimą.
Galvoti, jog ne lietuviškų rašmenų naudojimas kelia pavojų lietuvių kalbai, man primena raganų medžioklę. Primena siūlymus uždelstai mokinti vaikus anglų kalbos, kad tik jie nesusimaišytų ir nepradėtų laikyti jos gimtąją. Suprantama, aš ne tik nepalaikau šių įsitikinimų, aš laikau juos žalingais. Tačiau tai nereiškia, jog aš negaliu palaikyti "patriotiškos" PUSĖS dėl lotyniškų rašmenų (dėl SKIRTINGŲ argumentų).
Bet grįžkime prie lotyniškų rašmenų šalininkų. Pradėkime nuo to, jog Lietuvoje nėra draudžiami užsienietiški rašmenys - rašyti, skaityti ar spausdinti jais gali visi ir kiekvienas. Kitas klausimas yra valstybinė raštvedyba. Akivaizdu, jog valstybiniai raštai negali būti tuo pačiu metu rašomi visais įmanomais rašmenimis (ar kalbom) (nes tai nepraktiška!). Pasteb.ėkime, jog ta pati praktika taikoma ir kitose šalyse - valstybinėje raštvedyboje naudojama valstybinė kalba (ir jos rašmenys). Pasas NĖRA Lietuvos piliečio nuosavybė - jis priklauso valstybei (t.y. valstybės naudojamas asmens identifikavimo dokumentas). Niekur Europoje lietuviški vardai nerašomi lietuviškais rašmenimis, įskaitant tą pačią Lenkiją - ne dėl to, kad visi nekenčia lietuvių ir nori juos pažeminti - tiesiog tai nėra praktiška (įsivaizduokime valstybę, bandančią išduoti pasus, užpildytus žmogaus gimtosios kalbos rašmenimis - KIEKVIENO ŽMOGAUS).
Ponas ministras argumentuoja, jog kalba eina apie LOTYNIŠKUS, o ne VISUS ĮMANOMUS rašmenis. Wow, stiprus argumentas - išskyrus tai, jog jis yra DISKRIMINUOJANTIS! Ministras siūlo rašyti lenkų pavardes jų gimtosios kalbos rašmenimis, tačiau ne rusų, kiniečių ar indų? Ir jis bando pasitelkti "praktiškumo" argumentą - tą patį argumentą, kuris pasisako prieš NAUJŲ rašmenų įvedinėjimą? Koks nuoseklumas.
Paprasta tiesa yra ta, jog klausimas teturi du atsakymus:
(a) rašyti pavardes (pase) žmogaus gimtosios (ar pasirinktos) kalbos rašmenimis;
(b) rašyti pavardes (pase) valstybine kalba
Siūlyti kažkokį trečią variantą (c) - vienų pavardes rašyti gimtosios kalbos rašmenimis (jei jų rašmenys lotyniški), tačiau kitiems tokios teisės nesuteikti (jei jų rašmenys nėra lotyniški) - yra tapatu siūlymui teisiškai įteisinti DISKRIMINACIJĄ.
Ir įdomu štai kas: ar yra kokia Vakarų valstybė pasirinkus variantą (a)? Ne, visos, be išimties, naudoja variantą (b) - tad kodėl apskritai kažkam kilo mintis Lietuvoj "išradinėti dviratį"?
Straipsnį parašė
Hadrian
1 skaitytojo nuomonė. Išreišk savąją.
2010 m. balandis 8 d., ketvirtadienis
Gerbti ar negerbti?
2001-ųjų rugsėjo 11d. 19 al-Qaeda grupuotei priklausiusių teroristų užgrobė 4 keleivinius lėktuvus. Du lėktuvai buvo tikslingai sudaužyti į du Pasaulinio Prekybos Centro bokštus Niujorke, pražudant visus keleivius bei tūkstančius žmonių dirbusių pastatuose. Trečiasis lėktuvas buvo sudaužytas į Pentagono pastatą, visai šalia JAV sostinės Vašingtono. Ketvirtasis lėktuvas sudužo Pensilvanijos užmiestyje, kai kai kurie keleiviai, kartu su lėktuvo įgula pabandė perimti lėktuvo valdymą iš teroristų, bandančių jį nukreipti Vašingtono link. Iš visų 4 lėktuvų keleivių neliko gyvo nei vieno. Žuvo net 2913 nekaltų žmonių (iš daugiau nei 70 šalių) plius 19 pagrobėjų.
Taip arba labai panašiai skamba oficiali šių tragiškų įvykių versija. Įvykių, pakeitusių gyvenimą ne tik žuvusiųjų draugų ir artimųjų, bet ir kiekvieno iš mūsų. Ir neapsigaukime, jog tai mūsų neliečia. Religiniai fanatikai aiškiai parodė savo nepagarbą žmogaus gyvybei bei savo aklą tikėjimą šventom knygom. Gyvenimas tarp tokių iracionalių būtybių yra nelyginant gyvenimas tarp laukinių žvėrių - niekada negali būti ramus, jog tavęs kažkas neužpuls - fiziškai ar verbaliai - jei tik to pareikalaus jų dievas.
Kažkas turi pavadinti daiktus savo vardais
Geert Wilders, Nyderlandų politikas, partijos "Laisvės partija" lyderis, dabar stoja prieš teismą, vien už tai, jog pasakė tiesą. Jo 2008 m. sukurtas 15 minučių filmas "Fitna" (arabiškai "nesutarimas", "pasidalinimas") rodo dokumentinius kadrus (iš įvairių šaltinių), Korano citatas bei kelias statistikas. Žiūrovui parodomi faktai, ir jis pats gali padaryti išvadas. Pasirodo, filmas įžeidė religinius tikinčiųjų jausmus - dėl ko jis dabar turi gintis teisme. Už tai, kad pasakė tiesą.
Jau pradinis teisėjo pareiškimas parodė, kokio teisingumo šiame teisme gali tikėtis Geert Wilders: teisėjas konstatavo, kad teisme nebus nagrinėjama Geert Wilders pareiškimų atitikimas tikrovei; tiesa tai ar melas - tai neturi reikšmės; bus nagrinėjama, ar Geert Wilders savo pareiškimais kažką įžeidė! Wow! Kitais žodžiais tariant, net jei aš pasakau (parašau) visišką tiesą (apie ką nors) - užtenka jam įsižeisti, ir aš automatiškai tampu kaltu! Oh, nedidukė detalytė - tas žmogus turi būti tikintysis (o mano pareiškimas - apie jo tikėjimą)!
Geert Wilders gyvena pastoviame pavojuje. Jį kasdieną saugo 4 apsaugininkai, jis kiekvieną naktį praleidžia kitoje (įslaptintoje) vietoje. Jūs pasakykime man: kiek normali yra visuomenė, kur visas žmogaus gyvenimas turi taip kardinaliai pasikeisti - vien dėl to, kad jis išdrįso pasakyti tiesą? Ir net jei tai nebūtų tiesa?
Jeigu esate teisiamas už šmeižtą, yra du būdai apsiginti: (1) parodyti, jog nesate pasakęs to, kuo esate kaltinamas; (2) parodyti, jog tai ką pasakėte, yra tiesa (arba, tai sakydamas, turėjote visas prielaidas taip galvoti). Geert Wilders pasirinko (2) kelią ir prašė teismo išklausyti 18 ekspertų liudijimų - 15 iš jų buvo teismo iš karto atmesti. Po tokio pirmojo posėdžio, Geert Wilders neslėpė savo nusiminimo: "kaip aš galiu gintis, jei jie atmeta beveik visus mano liudininkus; kaip aš galiu gintis, jei pačioje pradžioje jie pareiškia, kad jiems nesvarbu - teisingi ar neteisingi yra mano teiginiai; neabejotinai, tai demokratijos laidotuvės Nyderlanduose..."
Kada aklas tikėjimas tampa amoraliu
Žmonės nėra, ir vargu ar kada bus visiškai racionalūs. Naivu būtų reikalauti iš savęs kažko neįmanomo, juk nesame robotai. Tačiau yra didelis skirtumas tarp nekaltų, privačiai puoselėjamų įsitikinimų (pvz. tikėjimo, jog Žemei viso labo 6000 metų) ir įsitikinimų, sąlygojančių mūsų veiksmus. Ypač jei tokie veiksmai įtakoja kitus!
Jeigu kažkam patinka išgėrus važinėti traktoriumi savo sodyboj (tarkime, jog ji visiškai tuščia) - nors tai bus kvaila, mes žiūrėsime į tai atlaidžiau; tačiau jei toks išgėręs žmogus išvairuos savo automobilį į greta esantį greitkelį - turėsime visas priežastis tapti ypatingai kritiški šio jo poelgio atžvilgiu - nes jo veiksmai kels grėsmę mūsų saugumui!.
Panašiai ir su įvairiais tikėjimais ar įsitikinimais: kol jie tėra privatus reikalas - galime būti atlaidūs ir nereikalauti racionalumo iš juos išpažįstančių - galime nelaikyti jų amoraliais; tačiau jei jų veiksmai, grindžiami šiais tikėjimais ar įsitikinimais, įtakoja kitų žmonių gyvenimą - turime pilną pagrindą kruopščiai peržiūrėti šiuos įsitikinimus per padidinamąjį stiklą. Tą pačią akimirką, kai tokie įsitikinimai tampa viešosios politikos argumentais (kodėl nereikia naudoti prezervatyvų ar kodėl reikia sprogdinti pilnus žmonių traukinius ar pastatus) - turime pilną teisę juos viešai kritikuoti, reikalauti juos racionaliai argumentuoti ir pagrįsti. Ir jeigu kažką įžeidžia tiesa, tebūnie! Jei girtą vairuotoją įžeidžia mūsų žodžiai, prilyginantys jį mirties šaukliui - tebūnie!
Sąmoningai ar ne, žmonės sunkiai supranta, ir, dažnai, painioja žodžio laisvės bei tolerancijos sąvokas. Iš esmės, jie iš pradžių reikalauja teisės išsakyti racionaliai nepagrįstus teiginius (apeliuodami į žodžio laisvę), o vėliau reikalauja juos gerbti (apeliuodami į toleranciją). Pvz. homofobai - pasisako prieš lygias teises gėjams (t.y. už privilegijuotas teises heteroseksualams) - tuo de facto įvykdydami agresijos aktą - ir vėliau slepiasi po "toleruokime mūsų požiūrį" skėčiu - visi homofobų kritikai apkaltinami patys esą netolerantiški. Tačiau netolerancija yra neracionali, agresyvi nuomonė (prieš kažką); o žodžio laisvė užtikrina mūsų teisę tai konstatuoti.
Ir štai svarbiausia vakaro mintis:
Niekas neturi teisės kažką teigti, to racionaliai nepagrįsdamas, siūlyti kitiems elgtis sutinkamai su tokiu (racionaliai nepagrįstu) teiginiu - ir reikalauti jo nuomonę gerbti (ir nekritikuoti).
Arba:
Jei nenorite, kad iš jūsų įsitikinimų kiti juoktųsi, neturėkite juokingų įsitikinimų :)
Taip arba labai panašiai skamba oficiali šių tragiškų įvykių versija. Įvykių, pakeitusių gyvenimą ne tik žuvusiųjų draugų ir artimųjų, bet ir kiekvieno iš mūsų. Ir neapsigaukime, jog tai mūsų neliečia. Religiniai fanatikai aiškiai parodė savo nepagarbą žmogaus gyvybei bei savo aklą tikėjimą šventom knygom. Gyvenimas tarp tokių iracionalių būtybių yra nelyginant gyvenimas tarp laukinių žvėrių - niekada negali būti ramus, jog tavęs kažkas neužpuls - fiziškai ar verbaliai - jei tik to pareikalaus jų dievas.
Kažkas turi pavadinti daiktus savo vardais
Geert Wilders, Nyderlandų politikas, partijos "Laisvės partija" lyderis, dabar stoja prieš teismą, vien už tai, jog pasakė tiesą. Jo 2008 m. sukurtas 15 minučių filmas "Fitna" (arabiškai "nesutarimas", "pasidalinimas") rodo dokumentinius kadrus (iš įvairių šaltinių), Korano citatas bei kelias statistikas. Žiūrovui parodomi faktai, ir jis pats gali padaryti išvadas. Pasirodo, filmas įžeidė religinius tikinčiųjų jausmus - dėl ko jis dabar turi gintis teisme. Už tai, kad pasakė tiesą.
Jau pradinis teisėjo pareiškimas parodė, kokio teisingumo šiame teisme gali tikėtis Geert Wilders: teisėjas konstatavo, kad teisme nebus nagrinėjama Geert Wilders pareiškimų atitikimas tikrovei; tiesa tai ar melas - tai neturi reikšmės; bus nagrinėjama, ar Geert Wilders savo pareiškimais kažką įžeidė! Wow! Kitais žodžiais tariant, net jei aš pasakau (parašau) visišką tiesą (apie ką nors) - užtenka jam įsižeisti, ir aš automatiškai tampu kaltu! Oh, nedidukė detalytė - tas žmogus turi būti tikintysis (o mano pareiškimas - apie jo tikėjimą)!
Geert Wilders gyvena pastoviame pavojuje. Jį kasdieną saugo 4 apsaugininkai, jis kiekvieną naktį praleidžia kitoje (įslaptintoje) vietoje. Jūs pasakykime man: kiek normali yra visuomenė, kur visas žmogaus gyvenimas turi taip kardinaliai pasikeisti - vien dėl to, kad jis išdrįso pasakyti tiesą? Ir net jei tai nebūtų tiesa?
Jeigu esate teisiamas už šmeižtą, yra du būdai apsiginti: (1) parodyti, jog nesate pasakęs to, kuo esate kaltinamas; (2) parodyti, jog tai ką pasakėte, yra tiesa (arba, tai sakydamas, turėjote visas prielaidas taip galvoti). Geert Wilders pasirinko (2) kelią ir prašė teismo išklausyti 18 ekspertų liudijimų - 15 iš jų buvo teismo iš karto atmesti. Po tokio pirmojo posėdžio, Geert Wilders neslėpė savo nusiminimo: "kaip aš galiu gintis, jei jie atmeta beveik visus mano liudininkus; kaip aš galiu gintis, jei pačioje pradžioje jie pareiškia, kad jiems nesvarbu - teisingi ar neteisingi yra mano teiginiai; neabejotinai, tai demokratijos laidotuvės Nyderlanduose..."
Kada aklas tikėjimas tampa amoraliu
Žmonės nėra, ir vargu ar kada bus visiškai racionalūs. Naivu būtų reikalauti iš savęs kažko neįmanomo, juk nesame robotai. Tačiau yra didelis skirtumas tarp nekaltų, privačiai puoselėjamų įsitikinimų (pvz. tikėjimo, jog Žemei viso labo 6000 metų) ir įsitikinimų, sąlygojančių mūsų veiksmus. Ypač jei tokie veiksmai įtakoja kitus!
Jeigu kažkam patinka išgėrus važinėti traktoriumi savo sodyboj (tarkime, jog ji visiškai tuščia) - nors tai bus kvaila, mes žiūrėsime į tai atlaidžiau; tačiau jei toks išgėręs žmogus išvairuos savo automobilį į greta esantį greitkelį - turėsime visas priežastis tapti ypatingai kritiški šio jo poelgio atžvilgiu - nes jo veiksmai kels grėsmę mūsų saugumui!.
Panašiai ir su įvairiais tikėjimais ar įsitikinimais: kol jie tėra privatus reikalas - galime būti atlaidūs ir nereikalauti racionalumo iš juos išpažįstančių - galime nelaikyti jų amoraliais; tačiau jei jų veiksmai, grindžiami šiais tikėjimais ar įsitikinimais, įtakoja kitų žmonių gyvenimą - turime pilną pagrindą kruopščiai peržiūrėti šiuos įsitikinimus per padidinamąjį stiklą. Tą pačią akimirką, kai tokie įsitikinimai tampa viešosios politikos argumentais (kodėl nereikia naudoti prezervatyvų ar kodėl reikia sprogdinti pilnus žmonių traukinius ar pastatus) - turime pilną teisę juos viešai kritikuoti, reikalauti juos racionaliai argumentuoti ir pagrįsti. Ir jeigu kažką įžeidžia tiesa, tebūnie! Jei girtą vairuotoją įžeidžia mūsų žodžiai, prilyginantys jį mirties šaukliui - tebūnie!
Sąmoningai ar ne, žmonės sunkiai supranta, ir, dažnai, painioja žodžio laisvės bei tolerancijos sąvokas. Iš esmės, jie iš pradžių reikalauja teisės išsakyti racionaliai nepagrįstus teiginius (apeliuodami į žodžio laisvę), o vėliau reikalauja juos gerbti (apeliuodami į toleranciją). Pvz. homofobai - pasisako prieš lygias teises gėjams (t.y. už privilegijuotas teises heteroseksualams) - tuo de facto įvykdydami agresijos aktą - ir vėliau slepiasi po "toleruokime mūsų požiūrį" skėčiu - visi homofobų kritikai apkaltinami patys esą netolerantiški. Tačiau netolerancija yra neracionali, agresyvi nuomonė (prieš kažką); o žodžio laisvė užtikrina mūsų teisę tai konstatuoti.
Ir štai svarbiausia vakaro mintis:
Niekas neturi teisės kažką teigti, to racionaliai nepagrįsdamas, siūlyti kitiems elgtis sutinkamai su tokiu (racionaliai nepagrįstu) teiginiu - ir reikalauti jo nuomonę gerbti (ir nekritikuoti).
Arba:
Jei nenorite, kad iš jūsų įsitikinimų kiti juoktųsi, neturėkite juokingų įsitikinimų :)
Straipsnį parašė
Hadrian
2 skaitytojų nuomonės. Išreišk savąją.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
