Nuotaikai pakelti :)
2010 m. kovas 24 d., trečiadienis
Intelligent Design
Straipsnį parašė
Hadrian
Išreišk savo nuomonę spausdamas čia!
2010 m. kovas 19 d., penktadienis
Mūsų tikrasis veidas
Visada gerai turėti metodą, padedantį mums įvertinti save: savo mintis, veiksmus, jausmus, etc. Neturint tokio atskaitos taško būtų sunku kalbėti tiek apie kryptingą gyvenimą, tiek apie moralumą. Problema tame, kad tokie "metodai" dažniausia būna arba pernelyg komplikuoti eiliniam žmogui (kaip įvairios filosofinės teorijos), arba pernelyg nepatikimi (kaip dauguma stereotipų). Visgi, šį kartą norėčiau pasiūlyti metodą, panašu, laisvą nuo abiejų trūkumų. Metodą, kuris lyg tas lakmuso popierėlis, išlaikė laiko testą (bent jau man pačiam).
Nesitikiu, kad visi su manim sutiks. Spėju, kad abejojančių bus didesnė dauguma. Natūralu, juk kam patiks veidrodis, parodantis visas mūsų formos netobulybes? Tačiau, tikiu, tokia yra tiesa. Nors kažką tai, neabejoju, privers susimąstyti, tai nėra propagandinis (ar juolabiau reklaminis) straipsnis. Aš neperšu jokių moralinių normų, nekviečiu imtis kažkokių konkrečių veiksmų. Tai paaiškinus, galime pereiti prie reikalo esmės.
Užbėgdamas už akių, prisipažinsiu - negaliu įrodyti to, ką postuluosiu. Esu prisiekęs empirikas, ir ši išvada man gimė tyrinėjant kiek savą, tiek ir kitų žmonių patirtį. Tačiau teiginys atrodo nepriekaištingai, ir galėtų būti toliau argumentuotas iš psichologijos pusės, ką vėliau ir padarysiu. Bet užteks kalbų, štai mano postulatas:
"Žmogaus tikrąją prigimtį pamatysi jo elgesy su gyvūnais"
Argumentacija
Egzistuoja visa eilė socialinių normų, įtakojančių mūsų elgesį. Laikykite tai visuomeniniu spaudimu mums elgtis vienaip ar kitaip. Dauguma mūsų esame gerai išmokinti tokią visuomeninę nuomonę griežtai paisyti. Natūralu, net jei būtume linkę atlikti kažką drąstiško (ar "netradiciško"), paprastai nuo to susilaikome (vengdami būti pasmerkti). Pvz. net šiaip nemandagūs vyrai, stengiasi nesikeikti damų akivaizdoje (siekdami neprarasti imidžo jų akyse, etc.). Trumpai - to pasekoje žmonių elgesys su kitais žmonėmis (įprastose situacijose) retai parodo jų tikrąjį veidą.
Kita vertus, kai ant kortos pastatyta labai daug - žmonės meluos, išduos, vogs ar net žudys vienas kitą (neveltui sakoma, kad draugą nelaimėje pažinsi). Tačiau kadangi daugumos žmonių mes nematome tokiose ekstremaliose situacijose (kaip ir tokiose situacijose nematome savęs), esame priversti apie juos spręsti pagal jų kasdienį elgesį. Kasdienis gi elgesys, ypač elgesys reglamentuotas socialinių normų, kaip jau pastebėjome, nėra patikimas charakterio atspindys (i.e. tai tik socialinis grimas).
Įsivaizduokime, kad aš teigiu, jog myliu vaikus. Pats savaime, toks teiginys daug nereiškia - ypač, jei išsakytas viešumoj. Tačiau jei Jūs pamatytumėte mane su diržu mušantį savo vaiką - tai būtų patikimesnis mano jausmų rodiklis. Pastebėkime štai ką: visuomenėje (ar draugų rate), griežtai smerkiančioje fizines bausmes, aš to veikiausiai viešai nedemonstruočiau. Kita vertus, šio savo poelgio aš ne tik neslėpčiau, bet juo ir didžiuočiausi (koks kietas tėvas aš esu) tokio auklėjimo "bendraminčių" apsuptyje. Abiem atvejais tai parodytų mano tikrąjį veidą (skirtumas tik tas, jog pirmuoju atveju aš jį bandyčiau slėpti).
Ir štai kaip su visu tuo susiję gyvūnai. Žmonių bendruomenės, net labiausiai pažengusios, vis dar labai pirmykštiškai žiūri į gyvūnus. Nors tuo gal ir nereikėtų stebėtis - juk net moteris visai neseniai nebuvo laikoma žmogumi (o kai kur vis dar nėra laikoma); visai neseniai atsisakėme žmonių rūšiavimo į vergus ir laisvuosius; vis dar tik mokomės pripažinti seksualinių mažumų teises. Gyvūnų teisės yra taip toli nuo mūsų minčių, kaip toli yra paralelinės visatos. Mūsų elgesio su gyvūnais (beveik) nesaisto jokios konvencijos, todėl mes galime su jais elgtis kaip tinkami - ir taip elgiamės.
Reziumė
Pasikartosiu - šio rašinio tema nėra gyvūnų teisės. Aš čia neargumentuoju to, kokias teises jie turėtų turėti, ir ar turėtų turėti apskritai. Aš bandau parodyti mechanizmą, kodėl mūsų elgesys su gyvūnais yra pats natūraliausias (t.y. mes su jais elgiamės kaip to norime savo gilumoj) - todėl esti vienu patikimiausiu mūsų charakterio testų (bent jau plačiai prieinamų). Pamąstykite apie tai.
Tegul su retom išlygom, bet mūsų elgesys su gyvūnais parodo mūsų tikruosius polinkius elgtis vienaip ar kitaip panašiose situacijose. Žmogus, lengvabūdiškai nusiperkantis naminį gyvulėlį, o rytoj jo atsisakąs, panašiai elgsis ir su žmonėmis - susidarius atitinkamom aplinkybėm - kaip su daiktais, tarnaujančiais jo malonumui. Gyvūnų kankintojas neišvengiamai turės smurtinių polinkių, tegul ir giliai paslėptų po keliomis odomis. Plačiąja prasme - žmogus, nemylintis gyvūnų, kaip taisyklė, pasižymės labai ribota ir egoistiška (jei iš viso) meile kitų žmonių atžvilgiu. Nes nėra skirtingų užuojautų, skirtingų lojalumų, skirtingų meilių - atskirai gyvūnams ir žmonėms. Mūsų širdis arba jautri, arba ne.
Kelios pastabos
Viena iš galimų (klaidingų) mano straipsnio interpretacijų yra tai, jog gyvūnų savininkai yra geri, o jų neturintys - blogi. Toks supratimas visiškai prasilenktų su tuo, ką iš tiesų bandžiau pasakyti. Trumpai - žmonių giliausiai slepiamus jausmus ir savybes dažnai galima pamatyti jų elgesyje su gyvūnais. Turėti ar neturėti gyvūno pats savaime nėra nei blogis, nei gėris. Kai kurie gyvūnų savininkai gali būti didžiausiais sadistais, tuo tarpu jų neturintys - jautriausiais ir kupinais šilčiausių jausmų žmonėmis (ir atvirkščiai).
Antra, naminio gyvūno įsigijimas (ar vietinės gyvūnų prieglaudos rėmimas) - pats savaime nepadaro mūsų geresniais. Straipsnio tema buvo ne gerųjų savybių ugdymas, kiek jų identifikavimas (savotiškas dekodavimas) - per žmonių elgesį su gyvūnais. Rūpinimasis gyvūnais gali padaryt mus geresniais, tačiau gali ir ne - kaip ir visa eilė kitokios veiklos. Šiuos procesus valdantys mechanizmai išeina už mūsų rašinio temos ribų, todėl nebuvo nagrinėjami.
Trečia, paskutinė ir gal bene svarbiausia: kodėl tai svarbu? Viena, tai svarbu, nes tai padeda objektyviau identifikuoti visuomeninės sveikatos būseną: visuomenė, atmestinai ar net žiauriai besielgianti su gyvūnais yra labai ligota visuomenė - nesvarbu, kokios vertybės yra ar bus oficialiai deklaruojamos; tačiau dar svarbiau yra tai, jog nesuprasdami to patys, mes tuo pačiu klaidiname savo vaikus: mokindami, jog mylėti tereikia žmogų, tuo tarpu gyvūnus prilygindami tik žaislams, tarnaujantiems mūsų malonumui - mes, tegul ir nenoromis, blokuojame savo vaikų gebėjimą mylėti apskritai. Ekstremaliais atvejais - net skatiname jų žiaurumą (taip pat ir žmonių atžvilgiu). Tai nėra vien gyvūnų teisių (ar politiško korektiškumo) problema - tai mūsų pačių, kaip žmonių visuomenės, sąmonėjimo problema.
Nesitikiu, kad visi su manim sutiks. Spėju, kad abejojančių bus didesnė dauguma. Natūralu, juk kam patiks veidrodis, parodantis visas mūsų formos netobulybes? Tačiau, tikiu, tokia yra tiesa. Nors kažką tai, neabejoju, privers susimąstyti, tai nėra propagandinis (ar juolabiau reklaminis) straipsnis. Aš neperšu jokių moralinių normų, nekviečiu imtis kažkokių konkrečių veiksmų. Tai paaiškinus, galime pereiti prie reikalo esmės.
Užbėgdamas už akių, prisipažinsiu - negaliu įrodyti to, ką postuluosiu. Esu prisiekęs empirikas, ir ši išvada man gimė tyrinėjant kiek savą, tiek ir kitų žmonių patirtį. Tačiau teiginys atrodo nepriekaištingai, ir galėtų būti toliau argumentuotas iš psichologijos pusės, ką vėliau ir padarysiu. Bet užteks kalbų, štai mano postulatas:
"Žmogaus tikrąją prigimtį pamatysi jo elgesy su gyvūnais"
Argumentacija
Egzistuoja visa eilė socialinių normų, įtakojančių mūsų elgesį. Laikykite tai visuomeniniu spaudimu mums elgtis vienaip ar kitaip. Dauguma mūsų esame gerai išmokinti tokią visuomeninę nuomonę griežtai paisyti. Natūralu, net jei būtume linkę atlikti kažką drąstiško (ar "netradiciško"), paprastai nuo to susilaikome (vengdami būti pasmerkti). Pvz. net šiaip nemandagūs vyrai, stengiasi nesikeikti damų akivaizdoje (siekdami neprarasti imidžo jų akyse, etc.). Trumpai - to pasekoje žmonių elgesys su kitais žmonėmis (įprastose situacijose) retai parodo jų tikrąjį veidą.
Kita vertus, kai ant kortos pastatyta labai daug - žmonės meluos, išduos, vogs ar net žudys vienas kitą (neveltui sakoma, kad draugą nelaimėje pažinsi). Tačiau kadangi daugumos žmonių mes nematome tokiose ekstremaliose situacijose (kaip ir tokiose situacijose nematome savęs), esame priversti apie juos spręsti pagal jų kasdienį elgesį. Kasdienis gi elgesys, ypač elgesys reglamentuotas socialinių normų, kaip jau pastebėjome, nėra patikimas charakterio atspindys (i.e. tai tik socialinis grimas).
Įsivaizduokime, kad aš teigiu, jog myliu vaikus. Pats savaime, toks teiginys daug nereiškia - ypač, jei išsakytas viešumoj. Tačiau jei Jūs pamatytumėte mane su diržu mušantį savo vaiką - tai būtų patikimesnis mano jausmų rodiklis. Pastebėkime štai ką: visuomenėje (ar draugų rate), griežtai smerkiančioje fizines bausmes, aš to veikiausiai viešai nedemonstruočiau. Kita vertus, šio savo poelgio aš ne tik neslėpčiau, bet juo ir didžiuočiausi (koks kietas tėvas aš esu) tokio auklėjimo "bendraminčių" apsuptyje. Abiem atvejais tai parodytų mano tikrąjį veidą (skirtumas tik tas, jog pirmuoju atveju aš jį bandyčiau slėpti).
Ir štai kaip su visu tuo susiję gyvūnai. Žmonių bendruomenės, net labiausiai pažengusios, vis dar labai pirmykštiškai žiūri į gyvūnus. Nors tuo gal ir nereikėtų stebėtis - juk net moteris visai neseniai nebuvo laikoma žmogumi (o kai kur vis dar nėra laikoma); visai neseniai atsisakėme žmonių rūšiavimo į vergus ir laisvuosius; vis dar tik mokomės pripažinti seksualinių mažumų teises. Gyvūnų teisės yra taip toli nuo mūsų minčių, kaip toli yra paralelinės visatos. Mūsų elgesio su gyvūnais (beveik) nesaisto jokios konvencijos, todėl mes galime su jais elgtis kaip tinkami - ir taip elgiamės.
Reziumė
Pasikartosiu - šio rašinio tema nėra gyvūnų teisės. Aš čia neargumentuoju to, kokias teises jie turėtų turėti, ir ar turėtų turėti apskritai. Aš bandau parodyti mechanizmą, kodėl mūsų elgesys su gyvūnais yra pats natūraliausias (t.y. mes su jais elgiamės kaip to norime savo gilumoj) - todėl esti vienu patikimiausiu mūsų charakterio testų (bent jau plačiai prieinamų). Pamąstykite apie tai.
Tegul su retom išlygom, bet mūsų elgesys su gyvūnais parodo mūsų tikruosius polinkius elgtis vienaip ar kitaip panašiose situacijose. Žmogus, lengvabūdiškai nusiperkantis naminį gyvulėlį, o rytoj jo atsisakąs, panašiai elgsis ir su žmonėmis - susidarius atitinkamom aplinkybėm - kaip su daiktais, tarnaujančiais jo malonumui. Gyvūnų kankintojas neišvengiamai turės smurtinių polinkių, tegul ir giliai paslėptų po keliomis odomis. Plačiąja prasme - žmogus, nemylintis gyvūnų, kaip taisyklė, pasižymės labai ribota ir egoistiška (jei iš viso) meile kitų žmonių atžvilgiu. Nes nėra skirtingų užuojautų, skirtingų lojalumų, skirtingų meilių - atskirai gyvūnams ir žmonėms. Mūsų širdis arba jautri, arba ne.
Kelios pastabos
Viena iš galimų (klaidingų) mano straipsnio interpretacijų yra tai, jog gyvūnų savininkai yra geri, o jų neturintys - blogi. Toks supratimas visiškai prasilenktų su tuo, ką iš tiesų bandžiau pasakyti. Trumpai - žmonių giliausiai slepiamus jausmus ir savybes dažnai galima pamatyti jų elgesyje su gyvūnais. Turėti ar neturėti gyvūno pats savaime nėra nei blogis, nei gėris. Kai kurie gyvūnų savininkai gali būti didžiausiais sadistais, tuo tarpu jų neturintys - jautriausiais ir kupinais šilčiausių jausmų žmonėmis (ir atvirkščiai).
Antra, naminio gyvūno įsigijimas (ar vietinės gyvūnų prieglaudos rėmimas) - pats savaime nepadaro mūsų geresniais. Straipsnio tema buvo ne gerųjų savybių ugdymas, kiek jų identifikavimas (savotiškas dekodavimas) - per žmonių elgesį su gyvūnais. Rūpinimasis gyvūnais gali padaryt mus geresniais, tačiau gali ir ne - kaip ir visa eilė kitokios veiklos. Šiuos procesus valdantys mechanizmai išeina už mūsų rašinio temos ribų, todėl nebuvo nagrinėjami.
Trečia, paskutinė ir gal bene svarbiausia: kodėl tai svarbu? Viena, tai svarbu, nes tai padeda objektyviau identifikuoti visuomeninės sveikatos būseną: visuomenė, atmestinai ar net žiauriai besielgianti su gyvūnais yra labai ligota visuomenė - nesvarbu, kokios vertybės yra ar bus oficialiai deklaruojamos; tačiau dar svarbiau yra tai, jog nesuprasdami to patys, mes tuo pačiu klaidiname savo vaikus: mokindami, jog mylėti tereikia žmogų, tuo tarpu gyvūnus prilygindami tik žaislams, tarnaujantiems mūsų malonumui - mes, tegul ir nenoromis, blokuojame savo vaikų gebėjimą mylėti apskritai. Ekstremaliais atvejais - net skatiname jų žiaurumą (taip pat ir žmonių atžvilgiu). Tai nėra vien gyvūnų teisių (ar politiško korektiškumo) problema - tai mūsų pačių, kaip žmonių visuomenės, sąmonėjimo problema.
Straipsnį parašė
Hadrian
Išreišk savo nuomonę spausdamas čia!
2010 m. kovas 9 d., antradienis
Švento Rašto skaitiniai
Ezekiel 23:19-20:
Ji tik dar labiau ištvirkavo, prisimindama savo jaunystę, kai buvo prostitute Egipte. Ji geisdavo savo meilužių, kurių peniai buvo lyg asilų, o ejakuliacijos - lyg arklių.
(Yet she became more and more promiscuous as she recalled the days of her youth, when she was a prostitute in Egypt. 20 There she lusted after her lovers, whose genitals were like those of donkeys and whose emission was like that of horses.)
Ji tik dar labiau ištvirkavo, prisimindama savo jaunystę, kai buvo prostitute Egipte. Ji geisdavo savo meilužių, kurių peniai buvo lyg asilų, o ejakuliacijos - lyg arklių.
(Yet she became more and more promiscuous as she recalled the days of her youth, when she was a prostitute in Egypt. 20 There she lusted after her lovers, whose genitals were like those of donkeys and whose emission was like that of horses.)
Straipsnį parašė
Hadrian
Išreišk savo nuomonę spausdamas čia!
2010 m. kovas 3 d., trečiadienis
Kodėl religija yra pavojinga
Ištraukos iš filmo "Jesus Camp" ("Jėzaus stovykla"): dokumentiniai, pačių tikinčiųjų filmuoti kadrai kalba patys už save:
Nepamirškite pažiūrėti taip pat ir 2-os bei 3-ios dalių!
Straipsnį parašė
Hadrian
Išreišk savo nuomonę spausdamas čia!
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
