2010 m. vasario 23 d.,antradienis
2010 m. vasario 22 d.,pirmadienis
Smegenų operacija - kelias į dvasiškumą
Su autoriaus sutikimu, pateikiu Jūsų dėmesiui lietuvišką originalaus straipsnio vertimą: The brain surgery path to transcendence, by Tom Reese
Transcendencija - tai tikėjimas, jog esate susijęs su Jus supančiu pasauliu visai neįmanomiausiais būdais; kad esate neribotas savo paties kūno, mistiniais būdais išeinate už jo ribų.
Transcendencijos jausmas, panašu, yra susijęs su dešiniuoju pusrutuliu. Smegenų skanavimai, atlikti medituojantiems Budistų vienuoliams, parodė sumažėjusią veiklą šiose vietose; tuo pat metu, žmonės, su pažeistomis smegenimis šiose vietose kalba apie savo padidėjusį dvasiškumą
Dar naujesnis tyrimas iš arčiau pažvelgė į smegenų auglių operacijas turėjusius pacientus. Naudodami jautrę dvasiškumo matuoklę bei tikslų smegenų audinių identifikavimą, jie sugebėjo nustatyti ryšį su dviem konkrečiomis smegenų vietomis, parodytomis pavekslėlyje. Viena iš jų yra dešiniajame smegenų pusrutulyje, kita - kairiąjame. Šios smegenų vietos atsakingos už mūsų kūno (bei jo dalių) vietos erdvėje jutimą.
Tokiu būdu šie tyrimai remia hipotezę, jog transcendentiniai išgyvenimai sąlygojami smegenų funkcijų praradimu šiose vietose. Įdomu pastebėti tai, jog efektas buvo tiek akimirksninis (pastebimas iš kart po operacijos), tiek ilgalaikis (pastebimas seniau operuotuose šiose vietose pacientuose).
Pasijautimas transcendentališkesniais, panašu, skatina žmones atsigręžti į religiją. Pacientai, išgyvenę smegenų operacijas šiose zonose, jautėsi labiau religingi nei prieš operaciją. Taigi, jei jūsų pažįstamas netikėtai susidomės vaikščiojimu į bažnyčią, draugiškai pasiūlykite jam apsilankyti pas vietinį neurologą!
---
Urgesi, C., Aglioti, S., Skrap, M., & Fabbro, F. (2010). The Spiritual Brain: Selective Cortical Lesions Modulate Human Self-Transcendence Neuron, 65 (3), 309-319 DOI: 10.1016/j.neuron.2010.01.026
This article by Tom Rees was first published on Epiphenom. It is licensed under Creative Commons
Transcendencija - tai tikėjimas, jog esate susijęs su Jus supančiu pasauliu visai neįmanomiausiais būdais; kad esate neribotas savo paties kūno, mistiniais būdais išeinate už jo ribų.
Transcendencijos jausmas, panašu, yra susijęs su dešiniuoju pusrutuliu. Smegenų skanavimai, atlikti medituojantiems Budistų vienuoliams, parodė sumažėjusią veiklą šiose vietose; tuo pat metu, žmonės, su pažeistomis smegenimis šiose vietose kalba apie savo padidėjusį dvasiškumą
Dar naujesnis tyrimas iš arčiau pažvelgė į smegenų auglių operacijas turėjusius pacientus. Naudodami jautrę dvasiškumo matuoklę bei tikslų smegenų audinių identifikavimą, jie sugebėjo nustatyti ryšį su dviem konkrečiomis smegenų vietomis, parodytomis pavekslėlyje. Viena iš jų yra dešiniajame smegenų pusrutulyje, kita - kairiąjame. Šios smegenų vietos atsakingos už mūsų kūno (bei jo dalių) vietos erdvėje jutimą.Tokiu būdu šie tyrimai remia hipotezę, jog transcendentiniai išgyvenimai sąlygojami smegenų funkcijų praradimu šiose vietose. Įdomu pastebėti tai, jog efektas buvo tiek akimirksninis (pastebimas iš kart po operacijos), tiek ilgalaikis (pastebimas seniau operuotuose šiose vietose pacientuose).
Pasijautimas transcendentališkesniais, panašu, skatina žmones atsigręžti į religiją. Pacientai, išgyvenę smegenų operacijas šiose zonose, jautėsi labiau religingi nei prieš operaciją. Taigi, jei jūsų pažįstamas netikėtai susidomės vaikščiojimu į bažnyčią, draugiškai pasiūlykite jam apsilankyti pas vietinį neurologą!
---
Urgesi, C., Aglioti, S., Skrap, M., & Fabbro, F. (2010). The Spiritual Brain: Selective Cortical Lesions Modulate Human Self-Transcendence Neuron, 65 (3), 309-319 DOI: 10.1016/j.neuron.2010.01.026
This article by Tom Rees was first published on Epiphenom. It is licensed under Creative Commons
2010 m. vasario 17 d.,trečiadienis
"Įspūdingiausias šou pasaulyje" (IV dalis)
Viename straipsnyje, tegul ir 4-ių dalių, evoliucijos neaprašysi, juolab neįrodysi. Tenorėjau trumpai pasidalinti savo įspūdžiais. Užbaigsiu savotišku saldainiuku: kalbėsime apie vieną svarbiausių mūsų organų - ir apie tikrai pribloškiančius jo defektus. Defektus, kurių, nepakartotų net pats nemokšiškiausias kūrėjęs (jei mus iš tiesų "kurtų", o ne "perdarinėtų") - bet spręskite patys. Tačiau apie viską iš eilės.
Išnykusios akys
Panašiai, kaip požeminių tunelių gyventojai ilgainiui prarado sparnus, įvairiausi gyvūnai, gyvendami tamsiausiuose urvuose prarado savo akis. Tiksliau tariant, paprastai jie išsaugojo akių formos rudimentinius organus, tiesiog prarasdami gebėjimą matyti.
Šioje vietoje kyla keli natūralūs klausimai: jei salamandra gyvena urvuose, kuriuose visai nėra šviesos, kam kūrėjas suteiktų jai "netikras akis"? Kitas klausimas skirtas evoliucionistams: jeigu salamandros protėviai turėjo (matančias) akis, kaip evoliucijos pasekoje jos tai prarado? Juk, atrodytų, evoliucija "tobulina" organizmą, o ne jį "supaprastina". Juk akių gali prireikti ateitį, kam "gaišti laiką" jas pašalinant?
Neturėdamas atsakymo į pirmąjį klausimą (gal nebuvo jokio kūrėjo?), pereinu prie antrojo. Performuluokime jį taip: kaip akių praradimas galėjo būti naudingas salamandros protėvių išlikimui bei dauginimuisi?
Prisiminkime, kaip veikia natūrali atranka: kiekvieno gyvo organizmo genai yra pastoviai "bombarduojami" mutacijų. Dauguma mutacijų nėra naudingos, todėl nuvertinamos natūralios atrankos. Jeigu naujasis individas mažiau atsparus mirčiai bei blogiau veisiasi, tokia mutacija skubiai pašalinama iš genų fondo. Tačiau jei mutacija nėra kenksminga išlikimui ir dauginimuisi (ar yra naudinga) - ji paliekama genų fonde ir toliau vystosi. Galima būtų argumentuoti, jog salamandros akių "užsitraukimas" padarė ją "sveikesne" (funkcionuojančias akis reikia iš pradžių užauginti - reikalauja resursų - vėliau saugoti - tačiau potencialiai jos visada išlieka infekcijų židiniais, etc.) - visais atvejais niekaip jai nepakenkė. Tokiu būdu šios mutacijos ne tik nebuvo pašalinamos, tikėtina jos buvo skatinamos - kol palaipsniui funkcionuojančios akys pagaliau tapo "netikromis".
Kas sugalvojo akis?
Tokia ar panaši būtų optikos specialisto reakcija, pamačius panašios sandaros į akį optinį prietaisą... Iš vienos pusės - puikiausios raiškos prietaisas, prilygstantis (ir pranokstantis) geriausius Zeiss ar Nikon pavyzdžius. Iš kitos - kaip pastebėjo 19-o amžiaus mokslininkas Hermann von Helmholtz: :jeigu optikas bandytų man parduoti prietaisą su visais defektais, būdingais akiai, aš ne tik atsisakyčiau tokio prietaiso, bet ir griežtai iškritikuočiau jo dizainą".
Viena iš priežasčių, kodėl akis, atrodytų, "taip gerai mato", yra smegenų darbas. Smegenys, tarsi kokybiškiausia "photoshop" programinė įranga, realiu laiku sutvarko akies perduodamą informaciją - prieš pateikdama galutinį rezultatą mums. Pati akies optika net iš tolo nėra tobula. Bet aš dar net neužsiminiau apie didžiausią nesusipratimą.
Įsivaizduokite šiuolaikinį skaitmeninį fotoaparatą. Jis fotografuoja vaizdą pasitelkdamas pluoštą jautrių šviesai elementų. Šių elementai nukreipti į fotografuojamą objektą savo jautriąja puse, tuo tarpu jų gaunama informacija perduodama laidais, einančiais iš jų galo. Atrodytų suprantama ir logiška.
Bet ką Jūs pagalvosite, jei pasakysiu, kad akies "šviesai jautrūs elementai" nukreipti į (kaukolės) vidų (nuo objekto); "laidai", perduodantys informaciją smegenims, išeina tarp "šviesos elementų" ir stebimo objekto (todėl šviesa, norėdama pasiekti "šviesos elementus" turi prasiskverbti pro "laidus", t.y. pastarieji "užstoja vaizdą"). Jei jau tai Jums atrodo nelogiška, toliau laukia tik dar daugiau blogų naujienų. Vienas iš rezultatų, kad "šviesos elementai" žiūri į vidų, o "laidai" išvesti į išorę, yra tas, kad kažkaip tie laidai turi pasiekti smegenis... ir jie tai daro "prasmeigdami" akies obuolį - tuo sukurdami "nematomą zoną". Jeigu smegenys neatliktų savo "photoshop" triukų, viskas, į ką žiūrėtume, turėtų skylę savo vidury! :) Sutikite, tai nėra tiesiog blogas dizainas - tai idioto dizainas!
Visgi, dėka milijonų ir milijonų mažų "palopymų" ir "pataisymų" (evoliucijos metu), akys puikiai veikia. Tai nelyginant ta istorija, su 1990 į kosmosą paleista stotimi - išaiškėjo, jog jos teleskopas turi esminę dizaino klaidą. Pasiųsti į stotį kosmonautai turėjo "padaryti kas įmanoma", kad teleskopu būtų galima naudotis. Neturėdami galimybių iš naujo sukurti teleskopo (ištaisius dizaino trūkumus), specialistai "padarė kas įmanoma". Jie panaudojo visą eilę nedidelių detalių, kompensuojančių blogo dizaino klaidas. Trumpai, teleskopas pradėjo gerai veikti ir buvo dar ilgai sėkmingai naudojamas. Mano mintis paprasta - net ir didelės dizaino klaidos dažnai gali būti ištaisytos vėlesnių korekcijų metu (neperdarant viso prietaiso iš naujo) - ir tai, atidžiau apžiūrėjus prietaisą, dažnai pastebės net ne specialisto akis.
Išnykusios akys
Panašiai, kaip požeminių tunelių gyventojai ilgainiui prarado sparnus, įvairiausi gyvūnai, gyvendami tamsiausiuose urvuose prarado savo akis. Tiksliau tariant, paprastai jie išsaugojo akių formos rudimentinius organus, tiesiog prarasdami gebėjimą matyti.
Šioje vietoje kyla keli natūralūs klausimai: jei salamandra gyvena urvuose, kuriuose visai nėra šviesos, kam kūrėjas suteiktų jai "netikras akis"? Kitas klausimas skirtas evoliucionistams: jeigu salamandros protėviai turėjo (matančias) akis, kaip evoliucijos pasekoje jos tai prarado? Juk, atrodytų, evoliucija "tobulina" organizmą, o ne jį "supaprastina". Juk akių gali prireikti ateitį, kam "gaišti laiką" jas pašalinant?
Neturėdamas atsakymo į pirmąjį klausimą (gal nebuvo jokio kūrėjo?), pereinu prie antrojo. Performuluokime jį taip: kaip akių praradimas galėjo būti naudingas salamandros protėvių išlikimui bei dauginimuisi?
Prisiminkime, kaip veikia natūrali atranka: kiekvieno gyvo organizmo genai yra pastoviai "bombarduojami" mutacijų. Dauguma mutacijų nėra naudingos, todėl nuvertinamos natūralios atrankos. Jeigu naujasis individas mažiau atsparus mirčiai bei blogiau veisiasi, tokia mutacija skubiai pašalinama iš genų fondo. Tačiau jei mutacija nėra kenksminga išlikimui ir dauginimuisi (ar yra naudinga) - ji paliekama genų fonde ir toliau vystosi. Galima būtų argumentuoti, jog salamandros akių "užsitraukimas" padarė ją "sveikesne" (funkcionuojančias akis reikia iš pradžių užauginti - reikalauja resursų - vėliau saugoti - tačiau potencialiai jos visada išlieka infekcijų židiniais, etc.) - visais atvejais niekaip jai nepakenkė. Tokiu būdu šios mutacijos ne tik nebuvo pašalinamos, tikėtina jos buvo skatinamos - kol palaipsniui funkcionuojančios akys pagaliau tapo "netikromis".
Kas sugalvojo akis?
Tokia ar panaši būtų optikos specialisto reakcija, pamačius panašios sandaros į akį optinį prietaisą... Iš vienos pusės - puikiausios raiškos prietaisas, prilygstantis (ir pranokstantis) geriausius Zeiss ar Nikon pavyzdžius. Iš kitos - kaip pastebėjo 19-o amžiaus mokslininkas Hermann von Helmholtz: :jeigu optikas bandytų man parduoti prietaisą su visais defektais, būdingais akiai, aš ne tik atsisakyčiau tokio prietaiso, bet ir griežtai iškritikuočiau jo dizainą".
Viena iš priežasčių, kodėl akis, atrodytų, "taip gerai mato", yra smegenų darbas. Smegenys, tarsi kokybiškiausia "photoshop" programinė įranga, realiu laiku sutvarko akies perduodamą informaciją - prieš pateikdama galutinį rezultatą mums. Pati akies optika net iš tolo nėra tobula. Bet aš dar net neužsiminiau apie didžiausią nesusipratimą.
Įsivaizduokite šiuolaikinį skaitmeninį fotoaparatą. Jis fotografuoja vaizdą pasitelkdamas pluoštą jautrių šviesai elementų. Šių elementai nukreipti į fotografuojamą objektą savo jautriąja puse, tuo tarpu jų gaunama informacija perduodama laidais, einančiais iš jų galo. Atrodytų suprantama ir logiška.
Bet ką Jūs pagalvosite, jei pasakysiu, kad akies "šviesai jautrūs elementai" nukreipti į (kaukolės) vidų (nuo objekto); "laidai", perduodantys informaciją smegenims, išeina tarp "šviesos elementų" ir stebimo objekto (todėl šviesa, norėdama pasiekti "šviesos elementus" turi prasiskverbti pro "laidus", t.y. pastarieji "užstoja vaizdą"). Jei jau tai Jums atrodo nelogiška, toliau laukia tik dar daugiau blogų naujienų. Vienas iš rezultatų, kad "šviesos elementai" žiūri į vidų, o "laidai" išvesti į išorę, yra tas, kad kažkaip tie laidai turi pasiekti smegenis... ir jie tai daro "prasmeigdami" akies obuolį - tuo sukurdami "nematomą zoną". Jeigu smegenys neatliktų savo "photoshop" triukų, viskas, į ką žiūrėtume, turėtų skylę savo vidury! :) Sutikite, tai nėra tiesiog blogas dizainas - tai idioto dizainas!
Visgi, dėka milijonų ir milijonų mažų "palopymų" ir "pataisymų" (evoliucijos metu), akys puikiai veikia. Tai nelyginant ta istorija, su 1990 į kosmosą paleista stotimi - išaiškėjo, jog jos teleskopas turi esminę dizaino klaidą. Pasiųsti į stotį kosmonautai turėjo "padaryti kas įmanoma", kad teleskopu būtų galima naudotis. Neturėdami galimybių iš naujo sukurti teleskopo (ištaisius dizaino trūkumus), specialistai "padarė kas įmanoma". Jie panaudojo visą eilę nedidelių detalių, kompensuojančių blogo dizaino klaidas. Trumpai, teleskopas pradėjo gerai veikti ir buvo dar ilgai sėkmingai naudojamas. Mano mintis paprasta - net ir didelės dizaino klaidos dažnai gali būti ištaisytos vėlesnių korekcijų metu (neperdarant viso prietaiso iš naujo) - ir tai, atidžiau apžiūrėjus prietaisą, dažnai pastebės net ne specialisto akis.
2010 m. vasario 12 d.,penktadienis
Vaikai: saugoti ar auklėti
Gyvename savotiškoje vaikų saugojimo euforijoje: kažkodėl dabar susigriebėme, jog mūsų vaikai nėra saugūs, jog rūpinamėmės jais nepakankamai. Deja, kelias, kurį siūloma rinktis, paprastais nėra toks jau nekaltas - nenuostabu, jog jį siūlo ne besiremiantys šiuolaikine psichologija, o kelių tūkststančių senumo praktiką išpažįstantys žmonės. Nors, bendresne prasme, indokrinuojami gali būti ne tik vaikai, šį kartą kalbėsiu apie juos. Nuoširdžiai tikiuosi, kad mano rašinyje įdomių minčių ras kiekvienas.
Iš pradžių trumpai apžvelkime kelis vaiko augimą įtakojančius principus. Vienas jų - savo veiksmais, žodžiais ir net mintimis kopijuoti savo tėvus. Ši savybė yra kiekvieno vaiko dalis, todėl protinga būtų į ją atsižvelgti, formuojant savo auklėjimo strategiją (prie to dar sugrįšime).
Antra - kiekvienam vaikui iš prigimties būdinga savybė - smalsumas. Vedamas smalsumo, mažylis gali bandyti paliesti ugnį (ir tai n4ra pageidautina), tačiau tas pats smalsumas leidžia jam pažinti pasaulį bei pasiruošti savarankiškam gyvenimui.
Trečia savybė, kurią norėčiau išskirti, tai polinkis galvoti ir analizuoti. Vedamas smalsumo, vaikas tiria jį supantį pasaulį, kažko nesuprasdamas jis apie tai klausinėja. Gautus atsakymus jis apmąsto, stengdamasis viską surikiuoti savo galvelėj logiškai ir prasmingai. Tai prasideda žymiai anksčiau, negu mes linkę tai įvardinti kaip "mąstymą".
Suprantama, vaiko pasaulis tuo neapsiriboja. Tačiau šios trys pirminės savybės (pirmosios dvi iš kurių būdingos ir gyvynų jaunikliams) sudaro savotišką branduolį - nuo to, kaip mes suprasime šias savybes bei jomis pasinaudosime, didžiai priklauso mūsų vaiko ateitis. Tai tarsi vartai į vaiko vidų - jų dėka mes galime vaikui padėti, arba galime jį sužaloti.
Indoktrinacija - kas tai?
Turbūt sutiksite, kad kiekvienas matome pasaulį skirtingai - savo akimis. Turbūt sutiksite ir su tuo, jog toks pasaulio regėjimas yra pats vertingiausias - kiekvienam iš mūsų. Iš esmės, tai ir yra, kas padaro mus individualiais, kas padaro mus asmenybėmis.
Indoktrinacija tai savo požiūrio įteiginėjimas kitam - vietoj loginių argumentų, panaudojant moralinius. Iš esmės, kitam liepiant mąstyti taip, kaip mąstome mes patys. Nesunku suprasti, jog toks elgesys nėra moralus, todėl pats terminas beveik be išimties vartojamas negatyvia prasme.
Kadangi vaikai yra linkę mus pamėgdžioti, mes neišvengiamai įtakosime jų mąstymą (supratimą, bei vertybes). Tame nėra nieko blogo - tai mechanizmas, suteiktas gamtos, ir užtikrinantis, jog kūdikis jau po 18 metų galėtų gyventi savarankiškai. Visgi, virš viso to, mes dar turime galimybę tiesiogiai indoktrinuoti savo vaikus - iš esmės liepdami jiems priimti mūsų vertybes, neigdami viską, su kuo nesutinkame, tiesiog slėpdami tai nuo jo; galbūt net bausdami savo vaikus, jei jie nesutinka išpažinti mūsų tiesų. Akivaizdu, toks auklėjimo metodas mūsų vaikui yra tik žalingas.
Bet net jei mes tiesiogiai neindoktrinuojame savo vaikų, egzistuoja visa eilė pozityvių veiksmų, kurie padeda dar labiau puoselėti vaiko savarankišką mąstymą (o ne aklą mūsų veikmų, minčių ar vertybių kopijavimą).
Pasakysite: "Viskas, apie ką kalbi, gali atrodyti gražiai popieriuje, tačiau kaip elgtis su tomis vertybėmis, kuriomis mes šventai tikime - ir nuoširdžiai norime pasidalinti su savo vaikais? Ypač - ką daryti, jei jie to 'nesupranta'?"
Padėkim vaikui tapt "imlesniu"
Prieš atsakydamas į šiuos klausimus, norėčiau trumpai aptarti štai ką. Trys vartai, per kuriuos galimje įtakoti vaiko pasaulį, veiks efektyviai - jei juos plačiai atversime - puoselėdami; tačiau ilgainiui jie gali užrudyti, nustoti būti pajėgūs plačiai atsidaryti - jei jais nesirūpinsime ar, dar blogiau, juos laužysime. Šiems vartams užrudyjus, gali būti sunku vėliau kažką viduje "prisišaukti". Pamąstykime apie tai.
Vaikai linkę daug klausinėti. Jeigu mes tai skatiname, jei mūsų atsakymuose (dažnai ne taip svarbu, kokie jie) jie girdi entuziazmą - jie tik dar daugiau tai darys (klausinės ne tik mus, klausinės savo mokytojus, draugus, klausinės patys save). Esmė tokia - šie vaikai bus linkę išsiaiškinti viską, ko nesupranta; mokymasis bus jiems kažkas malonaus bei patrauklaus. Priešingai, jei tokie klausimai mus tik erzina, jei mūsų atsakymai tik byloja "palik mane ramybėje" - žinia, kurią vaikas girdės iš mūsų bus "klausinėjimas yra nonsensas, negaišk tam laiko!". Ilgainiui tai taps aiškiai matoma.
Tas pats su mąstymu. Norėdamas patenkinti savo smalsumą, vaikas užduoda klausimus. Iš pradžių jis nežino kito kelio. Tačiau net dabar jis galvoja: jei vaikas klausia, kaip toli yra saulė, o mes atsakome, jog saulė yra už trijų metrų - tokiu atsakymu vaiko nepatenkinsi - įrodymas jog jis mąsto - išgirdęs atsakymą, jis bent jau įsitikina, jog šis neprieštarauja jo paties supratimui apie pasaulį. Tad vėlgi, mes galime tai skatinti arba galime tai slopinti (neutraliems išlikti nepavyks, nebent visai su savo vaiku nebendrausime). Pvz. vaikas klausia, kaip toli saulė - mes jam atsakome; jis galvoja - galbūt jis prisimena, kaip jo mama matavo medžiagos gabalą siūdama - su matavimo juosta - todėl jis bando įsivaizduoti, kaip kažkas išmatavo atstumą iki saulės; jam tai pasirodo neįmanoma, todėl jis vėl klausia - "iš kur žinai?" - "mokslininkai parašė" - "o iš kur jie žino?". Turėtume žavėtis panašia savo mažo žmogučio intelekto raida. Ir leiskime jam tai suprasti! Bet, svarbiausia, jokiu būdu už tai jo nebarkime... net netiesiogiai ("daug žinosi, greit pasensi"; "kodėl tu nori viską žinoti?!", etc.)
Ir pagaliau mūsų kopijavimas. Jei kažką darome patys, nesistebėkime, jei tai darys mūsų vaikas! Taip veidmainiška yra reikalauti vaiko nedaryt kažko, ką darome patys -
pigiai apeliuojant į savo autoritetą - bene blogiausia, ką galime padaryt savo vaikui. Tuo pat metu, nesmerkime vaiko, jei kažkuriose situacijose jis nesielgia taip, kaip elgtumėmės mes patys - matyt tam yra priežasčių - kurias vertėtų sau pasiaiškinti.
Auklėjimas be indoktrinacijos
Dabar įsivaizduokime, jog suprantame ir puoselėjame visus tris vaiko vartus. Pats savaime tai pasireikš tuo, jog mūsų įtaka vaikui padidės. Abipusis ryšys bus nustatytas, mes būsime jo artimais draugais, kurių nuomonę jis nuoširdžiai gerbs. Dabar pereikime prie klausimo apie tai, kaip pasinaudoti šia palankia startine situacija maksimaliai.
Turėkime galvoj, kad šis mano rašinys nėra apie etikos normas. Tikėkite tuo kuo jūs tikite. Mano vienintelis rūpestis yra kaip jūs visa tai pateiksite savo vaikams - jų neindoktrinuodami.
Aš pats, bendraudamas su savo vaikais (vengdamas juos indoktrinuoti), taikau įvairius (papildomus) "saugiklius". Pvz. jei manęs klausia, ar aš tikiu, kad yra vaiduokliai: (1) aš atsakau, jog netikiu; (2) tada aš galiu trumpai paaiškinti kodėl; (3) tada aš būtinai pabrėšiu, jog tai mano nuomonė; jei kalba vis dar nebus nukrypus kur kitur, (4) galiu trumpai pailiustruoti, ką apie tai mano tas ar kitas man pažįstamas žmogus. Trumpai, (1) aš visada stengiuosi atsakyt į savo vaikų klausimus atvirai - (2) argumentuoti savo požiūri, ir tada (3) konstatuoti tai, jog jie turės (savo) atsakymą susirasti patys.
Mano vaikai, kaip aš pats, netikintys. Tačiau galėčiau spėti, jis išmano apie įvairias religijas daugiau, už savo tikinčius bendraamžius. Religija nėra užginta tema mūsų namuose, dažnai nagrinėjama žymiai giliau nei "dešimt dievo įsakymų". Tas pats liečia kitas jauno žmogaus gyvenimą liečiančias sritis.
Aš neturiu pergyventi, kuo tikės ar netikės mano vaikai; su kuo jie draugaus, ar ką žiūrės internete. Iš esmės suprasdamas, jog net norėdamas, negalėčiau to padaryti: nei (1) įtikinti jų kuo pats tikiu per prievartą (o tokio bet kokio tipo pamokslavimas yra prievarta, nes paprastai remiasi moraliniais argumentais "kodėl neklausai manęs, aš tavo tėvas, esu tiek nugyvenęs, etc."), nei (2) apsaugoti jų nuo visų pavojų (vėlgi per prievartą).
Vakcina geriau už sterilią aplinką
Jeigu norite, ką siūlau yra savotiška imunizacija: leisdami vaikui susiliesti su mums nepriimtinomis nuomonėmis, vertybėmis, reiškinias (ne tik pasakodami apie tai patys, tačiau ir leisdami bendrauti su šias nuomones ar vertybes išpažįstančiais žmonėmis, ar nevaržomiems naršyti internete), ir vėliau visa tai kartu aptardami - mes formuojame vaiko "imunitetą" (visai panašiai, kaip imunitetą suformuoja skiepai; ar, priešingai, imunitetą sužlugdo pernelyg didelis sterilumas).
Ir pabaigai: aš nepasisakau už vaiko "palikimą likimo valiai" - ko gali baimintis tėvai, turintys problemų savo santykiuose su vaikais - jeigu visos trys durys bus gerai suteptos ir plačiai atvertos, tėvų įtaka vaikams visada bus stipresnė nei aplinkos; kritiškai mąstančiais vaikai negimsta, tačiau jie gali šią savybę išsiugdyt - su mūsų pagalba. Pasirinkimas jūsų: kritinis mąstymas vs. indoktrinacija.
Iš pradžių trumpai apžvelkime kelis vaiko augimą įtakojančius principus. Vienas jų - savo veiksmais, žodžiais ir net mintimis kopijuoti savo tėvus. Ši savybė yra kiekvieno vaiko dalis, todėl protinga būtų į ją atsižvelgti, formuojant savo auklėjimo strategiją (prie to dar sugrįšime).
Antra - kiekvienam vaikui iš prigimties būdinga savybė - smalsumas. Vedamas smalsumo, mažylis gali bandyti paliesti ugnį (ir tai n4ra pageidautina), tačiau tas pats smalsumas leidžia jam pažinti pasaulį bei pasiruošti savarankiškam gyvenimui.
Trečia savybė, kurią norėčiau išskirti, tai polinkis galvoti ir analizuoti. Vedamas smalsumo, vaikas tiria jį supantį pasaulį, kažko nesuprasdamas jis apie tai klausinėja. Gautus atsakymus jis apmąsto, stengdamasis viską surikiuoti savo galvelėj logiškai ir prasmingai. Tai prasideda žymiai anksčiau, negu mes linkę tai įvardinti kaip "mąstymą".
Suprantama, vaiko pasaulis tuo neapsiriboja. Tačiau šios trys pirminės savybės (pirmosios dvi iš kurių būdingos ir gyvynų jaunikliams) sudaro savotišką branduolį - nuo to, kaip mes suprasime šias savybes bei jomis pasinaudosime, didžiai priklauso mūsų vaiko ateitis. Tai tarsi vartai į vaiko vidų - jų dėka mes galime vaikui padėti, arba galime jį sužaloti.
Indoktrinacija - kas tai?
Turbūt sutiksite, kad kiekvienas matome pasaulį skirtingai - savo akimis. Turbūt sutiksite ir su tuo, jog toks pasaulio regėjimas yra pats vertingiausias - kiekvienam iš mūsų. Iš esmės, tai ir yra, kas padaro mus individualiais, kas padaro mus asmenybėmis.
Indoktrinacija tai savo požiūrio įteiginėjimas kitam - vietoj loginių argumentų, panaudojant moralinius. Iš esmės, kitam liepiant mąstyti taip, kaip mąstome mes patys. Nesunku suprasti, jog toks elgesys nėra moralus, todėl pats terminas beveik be išimties vartojamas negatyvia prasme.
Kadangi vaikai yra linkę mus pamėgdžioti, mes neišvengiamai įtakosime jų mąstymą (supratimą, bei vertybes). Tame nėra nieko blogo - tai mechanizmas, suteiktas gamtos, ir užtikrinantis, jog kūdikis jau po 18 metų galėtų gyventi savarankiškai. Visgi, virš viso to, mes dar turime galimybę tiesiogiai indoktrinuoti savo vaikus - iš esmės liepdami jiems priimti mūsų vertybes, neigdami viską, su kuo nesutinkame, tiesiog slėpdami tai nuo jo; galbūt net bausdami savo vaikus, jei jie nesutinka išpažinti mūsų tiesų. Akivaizdu, toks auklėjimo metodas mūsų vaikui yra tik žalingas.
Bet net jei mes tiesiogiai neindoktrinuojame savo vaikų, egzistuoja visa eilė pozityvių veiksmų, kurie padeda dar labiau puoselėti vaiko savarankišką mąstymą (o ne aklą mūsų veikmų, minčių ar vertybių kopijavimą).
Pasakysite: "Viskas, apie ką kalbi, gali atrodyti gražiai popieriuje, tačiau kaip elgtis su tomis vertybėmis, kuriomis mes šventai tikime - ir nuoširdžiai norime pasidalinti su savo vaikais? Ypač - ką daryti, jei jie to 'nesupranta'?"
Padėkim vaikui tapt "imlesniu"
Prieš atsakydamas į šiuos klausimus, norėčiau trumpai aptarti štai ką. Trys vartai, per kuriuos galimje įtakoti vaiko pasaulį, veiks efektyviai - jei juos plačiai atversime - puoselėdami; tačiau ilgainiui jie gali užrudyti, nustoti būti pajėgūs plačiai atsidaryti - jei jais nesirūpinsime ar, dar blogiau, juos laužysime. Šiems vartams užrudyjus, gali būti sunku vėliau kažką viduje "prisišaukti". Pamąstykime apie tai.
Vaikai linkę daug klausinėti. Jeigu mes tai skatiname, jei mūsų atsakymuose (dažnai ne taip svarbu, kokie jie) jie girdi entuziazmą - jie tik dar daugiau tai darys (klausinės ne tik mus, klausinės savo mokytojus, draugus, klausinės patys save). Esmė tokia - šie vaikai bus linkę išsiaiškinti viską, ko nesupranta; mokymasis bus jiems kažkas malonaus bei patrauklaus. Priešingai, jei tokie klausimai mus tik erzina, jei mūsų atsakymai tik byloja "palik mane ramybėje" - žinia, kurią vaikas girdės iš mūsų bus "klausinėjimas yra nonsensas, negaišk tam laiko!". Ilgainiui tai taps aiškiai matoma.
Tas pats su mąstymu. Norėdamas patenkinti savo smalsumą, vaikas užduoda klausimus. Iš pradžių jis nežino kito kelio. Tačiau net dabar jis galvoja: jei vaikas klausia, kaip toli yra saulė, o mes atsakome, jog saulė yra už trijų metrų - tokiu atsakymu vaiko nepatenkinsi - įrodymas jog jis mąsto - išgirdęs atsakymą, jis bent jau įsitikina, jog šis neprieštarauja jo paties supratimui apie pasaulį. Tad vėlgi, mes galime tai skatinti arba galime tai slopinti (neutraliems išlikti nepavyks, nebent visai su savo vaiku nebendrausime). Pvz. vaikas klausia, kaip toli saulė - mes jam atsakome; jis galvoja - galbūt jis prisimena, kaip jo mama matavo medžiagos gabalą siūdama - su matavimo juosta - todėl jis bando įsivaizduoti, kaip kažkas išmatavo atstumą iki saulės; jam tai pasirodo neįmanoma, todėl jis vėl klausia - "iš kur žinai?" - "mokslininkai parašė" - "o iš kur jie žino?". Turėtume žavėtis panašia savo mažo žmogučio intelekto raida. Ir leiskime jam tai suprasti! Bet, svarbiausia, jokiu būdu už tai jo nebarkime... net netiesiogiai ("daug žinosi, greit pasensi"; "kodėl tu nori viską žinoti?!", etc.)
Ir pagaliau mūsų kopijavimas. Jei kažką darome patys, nesistebėkime, jei tai darys mūsų vaikas! Taip veidmainiška yra reikalauti vaiko nedaryt kažko, ką darome patys -
pigiai apeliuojant į savo autoritetą - bene blogiausia, ką galime padaryt savo vaikui. Tuo pat metu, nesmerkime vaiko, jei kažkuriose situacijose jis nesielgia taip, kaip elgtumėmės mes patys - matyt tam yra priežasčių - kurias vertėtų sau pasiaiškinti.
Auklėjimas be indoktrinacijos
Dabar įsivaizduokime, jog suprantame ir puoselėjame visus tris vaiko vartus. Pats savaime tai pasireikš tuo, jog mūsų įtaka vaikui padidės. Abipusis ryšys bus nustatytas, mes būsime jo artimais draugais, kurių nuomonę jis nuoširdžiai gerbs. Dabar pereikime prie klausimo apie tai, kaip pasinaudoti šia palankia startine situacija maksimaliai.
Turėkime galvoj, kad šis mano rašinys nėra apie etikos normas. Tikėkite tuo kuo jūs tikite. Mano vienintelis rūpestis yra kaip jūs visa tai pateiksite savo vaikams - jų neindoktrinuodami.
Aš pats, bendraudamas su savo vaikais (vengdamas juos indoktrinuoti), taikau įvairius (papildomus) "saugiklius". Pvz. jei manęs klausia, ar aš tikiu, kad yra vaiduokliai: (1) aš atsakau, jog netikiu; (2) tada aš galiu trumpai paaiškinti kodėl; (3) tada aš būtinai pabrėšiu, jog tai mano nuomonė; jei kalba vis dar nebus nukrypus kur kitur, (4) galiu trumpai pailiustruoti, ką apie tai mano tas ar kitas man pažįstamas žmogus. Trumpai, (1) aš visada stengiuosi atsakyt į savo vaikų klausimus atvirai - (2) argumentuoti savo požiūri, ir tada (3) konstatuoti tai, jog jie turės (savo) atsakymą susirasti patys.
Mano vaikai, kaip aš pats, netikintys. Tačiau galėčiau spėti, jis išmano apie įvairias religijas daugiau, už savo tikinčius bendraamžius. Religija nėra užginta tema mūsų namuose, dažnai nagrinėjama žymiai giliau nei "dešimt dievo įsakymų". Tas pats liečia kitas jauno žmogaus gyvenimą liečiančias sritis.
Aš neturiu pergyventi, kuo tikės ar netikės mano vaikai; su kuo jie draugaus, ar ką žiūrės internete. Iš esmės suprasdamas, jog net norėdamas, negalėčiau to padaryti: nei (1) įtikinti jų kuo pats tikiu per prievartą (o tokio bet kokio tipo pamokslavimas yra prievarta, nes paprastai remiasi moraliniais argumentais "kodėl neklausai manęs, aš tavo tėvas, esu tiek nugyvenęs, etc."), nei (2) apsaugoti jų nuo visų pavojų (vėlgi per prievartą).
Vakcina geriau už sterilią aplinką
Jeigu norite, ką siūlau yra savotiška imunizacija: leisdami vaikui susiliesti su mums nepriimtinomis nuomonėmis, vertybėmis, reiškinias (ne tik pasakodami apie tai patys, tačiau ir leisdami bendrauti su šias nuomones ar vertybes išpažįstančiais žmonėmis, ar nevaržomiems naršyti internete), ir vėliau visa tai kartu aptardami - mes formuojame vaiko "imunitetą" (visai panašiai, kaip imunitetą suformuoja skiepai; ar, priešingai, imunitetą sužlugdo pernelyg didelis sterilumas).
Ir pabaigai: aš nepasisakau už vaiko "palikimą likimo valiai" - ko gali baimintis tėvai, turintys problemų savo santykiuose su vaikais - jeigu visos trys durys bus gerai suteptos ir plačiai atvertos, tėvų įtaka vaikams visada bus stipresnė nei aplinkos; kritiškai mąstančiais vaikai negimsta, tačiau jie gali šią savybę išsiugdyt - su mūsų pagalba. Pasirinkimas jūsų: kritinis mąstymas vs. indoktrinacija.
2010 m. vasario 10 d.,trečiadienis
"Įspūdingiausias šou pasaulyje" (III dalis)
Dvi paskutinės mano pasakojimo dalys žada būti įdomiausios. Dawkins žodžiais tariant, darysime tai, ką daro lotynų kalbos mokytojas, mokinantis ne pačios lotynų kalbos, o įrodinėjantis, jog Romos imperija (su savo kalba) egzistavo. Tai kaip gi su tuo klausimu: kokie gi Romos imperijos bei lotynų kalbos egzistavimo įrodymai? Net šiandien, Romos imperijos pėdsakus galime matyti visur aplinkui: savo kalboje, kultūroje, architektūroje, literatūroje, etc. Panašiai ir evoliucija: ji giliai įsirėžusi kiekviename organizme, gyvame šiandien!
Įsivaizduokime, jog visgi yra kūrėjas. Įsivaizduokime, kad jis gerai apmąstė ir sukūrė visas gyvybės formas (iš pradžių savo galvoje, o vėliau tai įgyvendino). Viena savybė, kurios mes būtinai tikėtumėmsi šito pasekoje - tam tikras visų gyvybės formų sandaros nuoseklumas, elementarus logiškumas, jei norite. Problema tame, kad gyvi organizmai yra tokiais nėra! Kaip matysime, jie veikiau panašūs į iš kažko perdarytus, apkarpytus, užlopytus - yra būtent tokie, kokių tikėtumėmės būtent iš evoliucijos (neturėjusios išankstinio plano ar išankstinių brėžinių).
Kiekvienam iš mūsų pažįstamas šiurpulio jausmas. Iš tokios reakcijos nėra jokios (žinomos) naudos mums. Tačiau tokią naudą turėjo tolimi mūsų protėviai - plaukuoti žinduoliai, naudojantys tai lyg savotiška termostatą (pasišiaušus, šiltas oras sulaikomas kailyje). Kiek vėliau, tai buvo pradėta naudoti dar ir socialiam komunikavimui (išsigandęs, gyvūnas pasišiaušdavo - kartu atrodydamas didesniu savo priešui. etc.). Tačiau mes, žmonės, neturim iš to jokios naudos. Beja, ir pačių kūno plaukų liekanos, tik patvirtina mūsų praeitį. Sunku sugalvoti, kam toks "kūrėjas" visa tai būtų mums suteikęs.
Paimkime delfinus. Paviršutiniškai žiūrint, jie labai panašūs į žuvis - visgi taip nuo jų besiskiriantys. Pradėkime nuo to, jog delfinai neturi žiaunų - pakankamai tobulų gyvenimo vandeny prietaisų. Jeigu kūrėjas nusprendė apgyvendinti delfiną vandenyje, kodėl jis nusprendė nubausti jį vietoj žiaunų suteikdamas jam... žinduoliškus plaučius... taip tuos pačius, skirtus gyventi sausumoje! Arba pagalvokite - delfinas pajėgus "nuskęsti" (jei bus išlaikytas po vandeniu pakankamai ilgai)... Sutikite, kvėpavimo skylė jo galvoj panašesnė į skubotą žinduliškos nosies pritaikymą gyvenimui vandenyje, nei išankstinį dieviškąjį planą...
Arba banginiai. Kaip ir delfinai jie net plaukia kitaip, nei "tikros" žuvys: žuvys vizgina savo uodegą į šonus (visai kaip jų protėviai driežai), tuo tarpu delfinai ir banginiai - viršun žemyn (kaip jų sausumoj gyvenę protėviai). Nors banginiai ir neturi rudimentinių kojų, jie visgi turi nedideles ataugėles stuburo gale (įdomu kam?). Neatsitiktinai, abu - banginiai ir delfinai - turi smegenis - ko nepasakysi apie jokias žuvis. Nors eilė žuvų veda gyvus jauniklius, delfinai žindo savo mažylius pienu - tikrai nėra patogiausia terpė tai daryti vandenyje (alio, kūrėjau?). Kaip driežai, žuvys yra šaltakraujės, tuo tarpu - kaip žinduoliai - delfinai ir banginiai - yra šiltakraujai. Lengva nuspėti, kodėl vienoks ar kitoks savo kūno temperatūros reguliavimas buvo naudingesnis ropliams ar žinduoliams - ne visai aišku, kodėl kūrėjas tiesiog nesuteiktų "optimalaus" kūno temperatūros reguliacijos aparato visiems vandens gyvūnams.
Panašius išsigimimus galime stebėti tarp paukščių. Kam paukščiui sparnai, jei jis neskraido? Žiūrint į stručius, gali suprasti, kaip evoliucijos metu jų sparnai sumenkėjo, tuo tarpu išsivystė kojos - tačiau kam šautų į galvą suteikti šiam gyvūnui sparnus, iš anksto jį "suplanavus"? Arba pingvinas. Praradęs plunksnas, tačiau visgi dar toks panašus į paukščius (dedantis kiaušinius, turintis sparnelius, etc.) - evoliucija ryškiu rašalu užrašyta tiesiog jam ant kaktos!
Vabzdžių pasaulis, šia prasme, tik dar ryškesnis (kas natūralu). Dauguma vabzdžių turi keturis sparnus, tačiau musės tik dvejus. Nunykusių sparnelių vietoj jos turi nedidelius "pagaliukus" - naudojamus stabilumui palaikyti. Jei tikėsime aerodinamikos specialistais, tai savotiškas stabilumo iškeitimas į manevringumą. Tačiau kartais musės išsigimsta, ir tada jos vėl turi 4 sparnus - wow, kūrėjau, ar gali kartą apsispręsti?
Štai mažiau žinomi faktai apie skruzdėles. Dirbančios skruzdės visai neturi sparnų. Tačiau kai kurios iš jų, vien dėl aplinkos (o ne genetinių priežasčių), tampa motinėlėmis - išsiaugina sparnus - tačiau naudoja juos tik kartą, kad nuskristų susirasti poravimosi partnerį. Vėliau jos pasikasa po žeme ir ten apsistoja - atsisakydamos sparnų, kartais tiesiogine prasme juos nusikandžiodamos (!). Sparnai tik trukdo požeminiame gyvenime, todėl dirbančios skruzdėles niekada jų neužsiaugina apskritai.
Įsivaizduokime, jog visgi yra kūrėjas. Įsivaizduokime, kad jis gerai apmąstė ir sukūrė visas gyvybės formas (iš pradžių savo galvoje, o vėliau tai įgyvendino). Viena savybė, kurios mes būtinai tikėtumėmsi šito pasekoje - tam tikras visų gyvybės formų sandaros nuoseklumas, elementarus logiškumas, jei norite. Problema tame, kad gyvi organizmai yra tokiais nėra! Kaip matysime, jie veikiau panašūs į iš kažko perdarytus, apkarpytus, užlopytus - yra būtent tokie, kokių tikėtumėmės būtent iš evoliucijos (neturėjusios išankstinio plano ar išankstinių brėžinių).
Kiekvienam iš mūsų pažįstamas šiurpulio jausmas. Iš tokios reakcijos nėra jokios (žinomos) naudos mums. Tačiau tokią naudą turėjo tolimi mūsų protėviai - plaukuoti žinduoliai, naudojantys tai lyg savotiška termostatą (pasišiaušus, šiltas oras sulaikomas kailyje). Kiek vėliau, tai buvo pradėta naudoti dar ir socialiam komunikavimui (išsigandęs, gyvūnas pasišiaušdavo - kartu atrodydamas didesniu savo priešui. etc.). Tačiau mes, žmonės, neturim iš to jokios naudos. Beja, ir pačių kūno plaukų liekanos, tik patvirtina mūsų praeitį. Sunku sugalvoti, kam toks "kūrėjas" visa tai būtų mums suteikęs.
Paimkime delfinus. Paviršutiniškai žiūrint, jie labai panašūs į žuvis - visgi taip nuo jų besiskiriantys. Pradėkime nuo to, jog delfinai neturi žiaunų - pakankamai tobulų gyvenimo vandeny prietaisų. Jeigu kūrėjas nusprendė apgyvendinti delfiną vandenyje, kodėl jis nusprendė nubausti jį vietoj žiaunų suteikdamas jam... žinduoliškus plaučius... taip tuos pačius, skirtus gyventi sausumoje! Arba pagalvokite - delfinas pajėgus "nuskęsti" (jei bus išlaikytas po vandeniu pakankamai ilgai)... Sutikite, kvėpavimo skylė jo galvoj panašesnė į skubotą žinduliškos nosies pritaikymą gyvenimui vandenyje, nei išankstinį dieviškąjį planą...
Arba banginiai. Kaip ir delfinai jie net plaukia kitaip, nei "tikros" žuvys: žuvys vizgina savo uodegą į šonus (visai kaip jų protėviai driežai), tuo tarpu delfinai ir banginiai - viršun žemyn (kaip jų sausumoj gyvenę protėviai). Nors banginiai ir neturi rudimentinių kojų, jie visgi turi nedideles ataugėles stuburo gale (įdomu kam?). Neatsitiktinai, abu - banginiai ir delfinai - turi smegenis - ko nepasakysi apie jokias žuvis. Nors eilė žuvų veda gyvus jauniklius, delfinai žindo savo mažylius pienu - tikrai nėra patogiausia terpė tai daryti vandenyje (alio, kūrėjau?). Kaip driežai, žuvys yra šaltakraujės, tuo tarpu - kaip žinduoliai - delfinai ir banginiai - yra šiltakraujai. Lengva nuspėti, kodėl vienoks ar kitoks savo kūno temperatūros reguliavimas buvo naudingesnis ropliams ar žinduoliams - ne visai aišku, kodėl kūrėjas tiesiog nesuteiktų "optimalaus" kūno temperatūros reguliacijos aparato visiems vandens gyvūnams.
Panašius išsigimimus galime stebėti tarp paukščių. Kam paukščiui sparnai, jei jis neskraido? Žiūrint į stručius, gali suprasti, kaip evoliucijos metu jų sparnai sumenkėjo, tuo tarpu išsivystė kojos - tačiau kam šautų į galvą suteikti šiam gyvūnui sparnus, iš anksto jį "suplanavus"? Arba pingvinas. Praradęs plunksnas, tačiau visgi dar toks panašus į paukščius (dedantis kiaušinius, turintis sparnelius, etc.) - evoliucija ryškiu rašalu užrašyta tiesiog jam ant kaktos!
Vabzdžių pasaulis, šia prasme, tik dar ryškesnis (kas natūralu). Dauguma vabzdžių turi keturis sparnus, tačiau musės tik dvejus. Nunykusių sparnelių vietoj jos turi nedidelius "pagaliukus" - naudojamus stabilumui palaikyti. Jei tikėsime aerodinamikos specialistais, tai savotiškas stabilumo iškeitimas į manevringumą. Tačiau kartais musės išsigimsta, ir tada jos vėl turi 4 sparnus - wow, kūrėjau, ar gali kartą apsispręsti?
Štai mažiau žinomi faktai apie skruzdėles. Dirbančios skruzdės visai neturi sparnų. Tačiau kai kurios iš jų, vien dėl aplinkos (o ne genetinių priežasčių), tampa motinėlėmis - išsiaugina sparnus - tačiau naudoja juos tik kartą, kad nuskristų susirasti poravimosi partnerį. Vėliau jos pasikasa po žeme ir ten apsistoja - atsisakydamos sparnų, kartais tiesiogine prasme juos nusikandžiodamos (!). Sparnai tik trukdo požeminiame gyvenime, todėl dirbančios skruzdėles niekada jų neužsiaugina apskritai.
2010 m. vasario 9 d.,antradienis
Švento Rašto skaitiniai
Matthew 10:34-35 (Jėzaus žodžiai):
"Nemanykite, kad atėjau atnešti į Žemę taikos. Ne taiką atnešiau, o kardą. Atėjau supriešinti vyro su savo tėvu, dukros - su savo motina, marčios - su savo anyta"
("Do not suppose that I have come to bring peace to the earth. I did not come to bring peace, but a sword. For I have come to turn "'a man against his father, a daughter against her mother, a daughter-in-law against her mother-in-law--")
"Nemanykite, kad atėjau atnešti į Žemę taikos. Ne taiką atnešiau, o kardą. Atėjau supriešinti vyro su savo tėvu, dukros - su savo motina, marčios - su savo anyta"
("Do not suppose that I have come to bring peace to the earth. I did not come to bring peace, but a sword. For I have come to turn "'a man against his father, a daughter against her mother, a daughter-in-law against her mother-in-law--")
2010 m. vasario 5 d.,penktadienis
"Įspūdingiausias šou pasaulyje" (II dalis)
Kitas įdomus eksperimentas buvo atliktas John Endler su akvariuminėm žuvim gupijom (Poecilia reticulata). Pirmuosius įtarimus pastebėjęs laukinėj gamtoj, jis vėliau atliko labai kruopštų laboratorinį eksperimentą. Trumpai, gupijų patinėliai, kad atkreiptų patelių dėmesį būna ypatingai margi ir gražūs. Endler pastebėjo, kad nežiūrint to, vietose, kur yra daugiau plėšrių žuvų - patinėliai žymiai blankesni.
Jo eksperimentas buvo atliekamas 10-yje tvenkinių. 5 tvenkinių dugnas buvo smėliuotas, 5 - akmenuotas. Į 2 (smėliuotą ir akmenuotą) jis nepatalpno jokių plėšrūnų, į 4 (2 smėliuotus ir 2 akmenuotus) - agresyvius ir pavojingus plėšrūnus ir į likusius 4 (vėlgi 2 smėliuotus ir 2 akmenuotus) - labai neagresyvius plėšrūnus. Rezultatai, jau matomi po 5 mėnesių, dar stipriau išryškėjo eksperimento pabaigoj (po 14 mėnesių):
(1) patinėliai tvenkiniuose su plėšrūnais bluko, be jų - ryškėjo; tvenkiniuose su pasyviu plėšrūnu patinėliai taip pat ryškėjo;
(2) smėliuotuose tvenkiniuose su plėšrūnais, patinėlių plėmai mažėjo, akmenuotuose - didėjo; tuo tarpu tvekiniuose be plėšrūno bei su pasyviu plėšrūnu - priešingai: mažėjo akmenuotuose ir didėjo smėliuotuose.
Kitaip tariant, žuvų patinėliai akivaizdžiai prisitaikė prie aplinkos: maskuodamiesi dugno reljefe prieš plėšrūnus, bei stengdamiesi kuo labiau išsiskirti prieš pateles; pasyvių plėšrunų atveju dauginimosi instinktas nusvėrė apsauginį.
Mokslo grožis tame, kad visi tyrimai yra vieši, ir kiekvienas gali juos atkartoti. Jei jie gauna skirtingus rezultatus - mes tik sveikiname tai - ir tiesiog norime sužinoti kodėl. Nėra nesveiko pykčio, dažnai eksperimentai ne tik kartojami, jie pratęsiami.
David Reznick su savo padėjėjais būtent tai ir padarė. Jis pastebėjo, jog spalvos pakitimai - tai tik ledo viršukalnė. Pasirodo, guppies vandenyse su agresyviais plėšrūnais pasiekia lytinę brandą anksčiau ir yra mažesnės; jos dažniau veisiasi; jos susilaikia daugiau palikuonių. Reznick, toliau tyręs Endler žuvytes, sugebėjo patvirtinti šiuos rezultatus tiek gyvoje gamtoje, tiek laboratorijoje.
"Trūkstamos grandys"
Žmonės, sužinantys apie mokslą iš TV ir laikraščių, dažnai kalba apie "trūkstamas grandis" evoliucinėje teorijoje. Iš tiesų, tai ką jie yra nugirdę, yra jog evoliucionistai neturi iškasenų, iliustruojančių kiekvieną be išimties kažkada gyvenusių (ir evoliucionavusių) gyvų organizmų. Wow, ar neturėtume džiaugtis, kad apskritai kažkas išliko?
Dawkins duoda detektyvo, tiriančio nusikaltimą, pavyzdį. Jeigu nėra liudininkų, jis turi remtis įkalčiais, kuriuos jam pasiseka rasti. Bet sakykim jis randa pėdsakus, pirštų antspaudus, DNR iš prakaito lašelio ant pistoleto. Tegul visa rodo į vieną konkretų žmogų - plius jis turėj motyvą. Jei šie įrodymai būtų pateikti teisme, prisiekusieji be didesnių ginčų pripažintų įtariamąjį kaltu. Byla baigta. Tačiau palaukite (ši Dawkins analogija tiesiog auksinė) - kažkas prisimena, kad pastatas turėjo kamerą. Visi atsidūsta ir įdėmiai žiūri video įrašą... netrukus jie mato įtariamąjį išsitraukiantį pistoletą, jį užtaisantį ir įsėlinantį vidun...
Pamanytumėt, kad tai dar sustiprina įrodymus prieš įtariamąjį... Tačiau jo advokatas netikėtai pareiškia, kad kamera užfiksavo tik labai ribotą epizodą: neaišku, nei iš kur įtariamasis atėjo, nei ką jis darė viduje... akivaizdus įkalčių trūkumas!
Laimei, kita kamera buvo koridoriuje, vedančiame į kambarį, kuriame buvo įvykdytas nusikaltimas - ji parodo, kaip įtariamasis su užtaisytu ginklu patenka į tą kambarį, pro praviras duris matosi kaip jis susikimba su auka ir vėliau dingsta... kai jis paskubomis netrukus išbėga iš kambario... To jau užtenka, ar ne? Pasirodo ne! - Įtariamojo advokatas pareiškia, kad mes vis dar nežinome kas iš tiesų įvyko tame kambaryje, plius jokia kamera neparodo, kaip, įėjęs pro išorines duris, įtariamasis patenka į koridorių... Žodžiu, dabar turime dar daugiau "neaiškių" vietų - daugiau įkalčių veda tik prie daugiau abejonių...
Iškasenos, nelyginant tokie video įrašai, tėra papildomi įrodymai. Malonu juos turėti ir jie tik sustiprina mūsų bylą, tačiau net visai be jų mūsų byla buvo visiškai įrodyta. Tuo tarpu neegzistuoja nei vieno įrodymo prieš evoliuciją. Ir jeigu klausite, kokie galėtų būti įrodymai prieš evoliuciją - pvz jeigu būtų rasta "naujesnė" gyvybės forma gyvenusi "seniau":
Jeigu dievas visus sukūrė tuo pačiu metu, kodėl nesame radę nei vieno, vieno vienintelio, naujesnės gyvybės formos pavyzdžio gyvenusio praeity?
Visi evoliucionistai užsičiauptų amžiams, patikėkite. Bet aišku, tai reikštų, kad evoliucijos nebuvo.
2010 m. vasario 4 d.,ketvirtadienis
Dar kartą apie "piratus"
Visiems, skeptiškai įvertinusiems mano etinę poziciją intlektualinės nuosavybės atžvilgiu, norėčiau pasiūlyti dar vieną perspektyvą. Šį kartą, pabandysiu argumentuoti savo poziciją istoriniais, konkrečiais pavyzdžiais (priešingai mano abstrakčiai argumentacijai). Mes, kaip visuomenė, panašų konfliktą sprendžiame jau ne pirmą kartą - konfliktą tarp finansinių konkrečios visuomenės dalies bei pačios visuomenės interesų. Kaip netrukus pamatysime, visi atvejai iš esmės panašūs: jais norima apriboti mūsų visų prigimtinę teisę į savo privačią nuosavybę, aukščiau jos pastačius kažkieno finansinius interesus. Pamatysime, jog labai panašiai jie buvo sprendžiami, bei kas iš to išėjo.
Knygų parduotuvių savininkai, o su jais ir knygų leidėjai, buvo didžiai nepatenkinti 18 amžiuje beatsirandančiom bibliotekomis. Panašiai, kaip šių dienų leidėjai, jie veikiau norėjo matyti žmones perkančius knygas iš jų, nei nuomuojančius jas bibliotekose (pradžioje, visos bibliotekos buvo mokami knygų nuomos punktai). Viešosios bibliotekos, išlaikomos mokesčių mokėtojų, pradėjo keisti komercines tik 1850-ais - Amerikoje, ir dar vėliau Anglijoje.
Panašiai, kino studijos ne tik nerodė entuziazmo dėl video nuomos punktų atsiradimo - jos bandė juos uždrausti įstatymu. Jų nelaimei, pagal "pirminio pirkėjo doktriną", sąžiningai įsigijęs daiktą žmogus gali daryt su juo ką tinkamas (jeigu aš nusipirkau traktorių ir skolinu jį savo kaimynams - nu to irgi gali nukentėti traktoriaus gamintojas bei pardavėjas, tačiau niekas negali man to uždrausti). Tada studijos bandė licenzijuoti savo produkciją, bent taip pasipelnydamos iš nuomos. Tačiau jau apie 1985- uosius dauguma, jei ne visos, studijos atsisakė tokių schemų ir pasitenkimo pelnu iš video kasečių pardavimo vartotojui bei nuomos punktams (ta pačia kaina).
Abiem aprašytais atvejais, tiek knygų leidėjams (ir pardavėjams), tiek kino studijoms - pasisekė, kad jų pastangos užgniaužti savo kūrinių laisvesnį vartojimą buvo nesėkmingos. Pasisekė, nes jųdviejų pardavimai (ir pelnai) nuo to tik išaugo. Labiau išsilavinęs ir geriau informuotas vartotojas tapo geresniu pirkėju. Tačiau tai nėra mūsų pagrindinis agumentas - svarbiausia, kad tai buvo natūralūs visuomenės raidos žingsniai, apčiuopiamai naudingi, net jei reikėtų lyginti su prarastu (siauros) žmonių grupės pelnu (jei toks būtų). Šiandieną mes priimame bibliotekas kaip kažką savaime suprantamo, daugelis neįsivaizduojame savo gyvenimo be jų.
Dabar, trumpam pamirškime praeitį, ir paklauskime savęs štai ko: kaip būtų šiandien? Jei bibliotekų nebūtų, ir kažkas pabandytų jas įsteigti - ar jiems pavyktų? Ar nebūtų jie užsipulti su tuo pačiu aršumu, kaip šiandien puolami skaitmeninės informacjos platintojai? Ar negaliotų bibliotekoms tie patys baudėjų argumentai?
Knygų parduotuvių savininkai, o su jais ir knygų leidėjai, buvo didžiai nepatenkinti 18 amžiuje beatsirandančiom bibliotekomis. Panašiai, kaip šių dienų leidėjai, jie veikiau norėjo matyti žmones perkančius knygas iš jų, nei nuomuojančius jas bibliotekose (pradžioje, visos bibliotekos buvo mokami knygų nuomos punktai). Viešosios bibliotekos, išlaikomos mokesčių mokėtojų, pradėjo keisti komercines tik 1850-ais - Amerikoje, ir dar vėliau Anglijoje.
Panašiai, kino studijos ne tik nerodė entuziazmo dėl video nuomos punktų atsiradimo - jos bandė juos uždrausti įstatymu. Jų nelaimei, pagal "pirminio pirkėjo doktriną", sąžiningai įsigijęs daiktą žmogus gali daryt su juo ką tinkamas (jeigu aš nusipirkau traktorių ir skolinu jį savo kaimynams - nu to irgi gali nukentėti traktoriaus gamintojas bei pardavėjas, tačiau niekas negali man to uždrausti). Tada studijos bandė licenzijuoti savo produkciją, bent taip pasipelnydamos iš nuomos. Tačiau jau apie 1985- uosius dauguma, jei ne visos, studijos atsisakė tokių schemų ir pasitenkimo pelnu iš video kasečių pardavimo vartotojui bei nuomos punktams (ta pačia kaina).
Abiem aprašytais atvejais, tiek knygų leidėjams (ir pardavėjams), tiek kino studijoms - pasisekė, kad jų pastangos užgniaužti savo kūrinių laisvesnį vartojimą buvo nesėkmingos. Pasisekė, nes jųdviejų pardavimai (ir pelnai) nuo to tik išaugo. Labiau išsilavinęs ir geriau informuotas vartotojas tapo geresniu pirkėju. Tačiau tai nėra mūsų pagrindinis agumentas - svarbiausia, kad tai buvo natūralūs visuomenės raidos žingsniai, apčiuopiamai naudingi, net jei reikėtų lyginti su prarastu (siauros) žmonių grupės pelnu (jei toks būtų). Šiandieną mes priimame bibliotekas kaip kažką savaime suprantamo, daugelis neįsivaizduojame savo gyvenimo be jų.
Dabar, trumpam pamirškime praeitį, ir paklauskime savęs štai ko: kaip būtų šiandien? Jei bibliotekų nebūtų, ir kažkas pabandytų jas įsteigti - ar jiems pavyktų? Ar nebūtų jie užsipulti su tuo pačiu aršumu, kaip šiandien puolami skaitmeninės informacjos platintojai? Ar negaliotų bibliotekoms tie patys baudėjų argumentai?
2010 m. vasario 2 d.,antradienis
Mirtis piratams! Ar tegyvuoja "piratai"?
Kartais pats gyvenimas diktuoja auktualias temas. Įvykiai, įsisukę svetur, panašu, pasiekė ir Lietuvą. Nuskriausti kūrinių autoriai (rečiau) ar (neva) juos atstovajaunčios organizacijos (dažniausiai) viena po kitos pradėjo kreiptis į teismus, reikalaudamos kraujo. Pats savaime, šis reiškinys suskaldė visuomenę į priešingas stovyklas: problema ta, jog ištikimybę tai ar kitai pusei paprastai apsprendė mūsų jausmai (ar, geriausiu atveju, paviršutiniški, elementarios kritikos neišlaikantys argumentai). Pabandykime pažvelgti į tai be išankstinių nuostatų, įvertinadami abiejų šalių interesus.
Pastebėkime, jog bendru atveju diskutuosime apie intelektualiąją nuosavybę (t.y. tie patys argumentai savaime galios ne vien muzikos kūrinių ar kompiuterinės programinės įrangos autorinėm teisėm, tačiau ir naujų išradimų patentams, etc.). Toliau, mus labiau domins ne konflikto teisinis traktavimas (pagal tos ar kitos šalies esamus įstatymus), o, veikiau, jos moralinis išsprendimas (t.y. jeigu galiojantys įstatymai pasirodytų esą amoralūs, tai išteisintų kaltinamąją pusę mūsų akyse).
Pirmas raundas: pusių argumentai
Distiliuotoj formoj jie atrodo maždaug taip:
"Už piratų baudimą":
- piratuotojai pažeidžia galiojančius įstatymus;
- intelektualios nuosavybės naudojimas be savininko sutikimo (kaip ir bet kokios kitos privačios nuosavybės) yra vagystė;
- dėl piratuotojų veiklos nukenčia kūrinių autoriai.
"Prieš piratų baudimą":
- piratuotojai iš savo veiklos nesipelno;
- sunku (Lietuvoje) būtų rasti žmogų, nė karto nieko nepiratavusi;
- piratuotojai neturi kito pasirinkimo (nes kūriniai arba iš vis neprieinami arba neįperkami, etc.)
- kai kurie piratuotojai vėliau kūrinius perka legaliai
Neabejoju, jog esu girdėjęs ir kitų argumentų, tačiau paprastai jie tik praplečia ar paaiškina mano jau išvardintus - visais atvejais to turėtų mums pakakti.
Žaidimo taisyklės
Kaip jau galėjote suprasti iš paminėtų argumentų, sunku tikėtis kažkokios išvados tokiame ginče. Kiekviena pusė kalba apie skirtingus dalykus tuo pačiu metu visai nesidomėdama kitosios situacija, mintimis (ar jausmais). Tokioj situacijoj egzistuoja du principinai sprendimai: (1) vienos iš grupių interesus iškelti virš kitos; (2) rasti tam tikrus universalius (bendražmogiškus) principus, įskaitančius abiejų pusių interesus defacto. Jeigu nesutinkate su (2) kelio visapusišku pranašumu, toliau skaityti nėra jokios prasmės.
Silpni abiejų pusių argumentai
Taigi, pažiūrėkime iš eilės. Suprantama, piratuotojai pažeidžia įstatymus - pati klausimo esmė yra ar šie įstatymai prasmingi (ir ar moralūs apskritai). Paprastas pvz būtų vergas, nesutinkantis tarnauti savo ponui - net jei vergvaldystė buvo įteisinta įstatymo, vergo elgesys nebus amoralus (smerkktinas) mūsų akyse.
Antrajame argumente, intelektualinės nuosavybės default prilyginimas kitos (apčiuopiamos) formos privačiai nuosavybei yra klaidingas. Pati privačios nuosavybės prasmė kyla iš poreikio pasidalinti ribotus išteklius - kadangi visi mes negalime turėti konkretaus daikto, egzistuoja mechanizmas, nustatantis, kam jis priklauso. Nesunku matyti, kad padėtis nėra analogiška intelektualios nuosavybės atžvilgiu. Kalbant apie vagystę, vėlgi, pavogus daiktą iš jo savininko - pastarasis jo nebeturi - toks pirminis vagystės apibrėžimas (t.y. kad savininkas kažko neteko prieš savo valią). Intelektualios nuosavybės atveju, kūrinio autorius nieko nepasigenda, jis ir toliau pilnai disponuoja savo kūriniu.
Trečiasis argumentas pateikiamas kaip savaime suprantama tiesa - tuo tarpu man nėra žinomas nei vienas patikimas tyrimas, tokią žalą apskaičiavęs, ar bent jau įrodęs. Suprantama, jei kiekvienas piratuotjas netikėtai sumokėtų už kūrinį kūrinio autoriui, pastarojo pelnas padidėtų, tačiau nėra akivaizdu ar toks pelnas askritai padidėtų (o gal net sumažėtų?) nelikus piratavimo (ar jam sumažėjus). Tačiau šis argumentas turi dar gilesnę problemą: jis apriori deklaruoja kūrinių autorių teisę į tokias pajamas (apie tai kiek vėliau).
Dabar pažiūrėkime į piratų draugų argumentus. Deja, situacija ir čia nei kiek ne geresnė. Ar piratuotojas iš savo veiklos pasipelno ar ne nėra reikšminė aplikybė - jeigu pripažintume intelektualinės nuosavybės naudojimą vagyste, koks skirtumas ką aš darau su pavogtu automobiliu - važinėju pats ar jį parduodu?
Antrasis argumentas yra gryniausia pusiškumo forma: jei man nuo to būtų blogai, tai yra neteisinga :) Deja, etika taip neveikia. Privalome vertinti poelgį (ar reiškinį) iš šalies. Jei išaiškėja, jog, pagal naują atradimą, elgiamės netinkamai - turėtume koreguoti savo elgesį.
Trečiasis argumentas yra veikiau nevykęs pasiteisinimas: muzikiniai kūriniai (ar kompiuterių programinė įranga) nėra pirmo būtinumo prekės; net jei žmogus iš tiesų neįgali jos įpirkti, visiškai nepateisina jo vogimo (čia tuo atveju, jei tai yra vogimas).
Paskutinis argumentas nebent iš dalies kontroargumetuoja paskutinį piratų priešų teiginį, tačiau, suprantama, negali būt priimtas rimtai pats savaime. Net jei kūrinių autoriai turėtų papildomos naudos iš piratavimo, tai nereikštų jog mes galime tai daryti prieš jų valią (pvz aš pavogiu tavo automobilį, įtardamas, jog juo vaziuodamas užsimuši ar susižeisi).
bet... atsakymas pačioje "intelektualinėj nuosavybėje"
Kaip dažnai būna - atsakymas šaknyse. Žodžių derinys "intelektuali nuosavybė" taip giliai įaugo mūsų visuomenėje, jog net nesusimąstome ką jis iš tiesų reiškia (jau nekalbant apie tai, kaip jis atsirado). Kad būtų aiškiau, pradėkime nuo nedidelės privačios nuosavybės apžvalgėlės.
Gyvūnai neturi privačios nuosavybės, žmonės pirmieji ją išrado. Pagrindinė idėja paprasta - viskas gamtoje egzistuoja ribotais kiekiais, todėl negalime kiekvienas turėti visko. Todėl atsirado būtinybė tokiems resursams priskirti savininką (atskira kalba kaip) - kad būtų aišku, kas gali naudoti tą ar kitą (ribotą) resursą - ir tai gerbti. Viskas labai logiška ir praktiškai breikalinga (atkreipkite dėmesį į nuosavybės savybes bei pagrindinę motyvaciją jai atsirasti).
Intelektuali nuosavybė nepasižymi nei vena iš šių savybių: viena, ji nustato teisę į kažką, visiškai neribotą savo kiekiu; jeigu aš dainuoju savo sukurtą dainą ir ją pradeda dainuoti kažkas dar - aš nieko neprarandu; net jei dainuos milijonas žmonių, aš ir toliau "turėsiu" savo dainą, jos niekas iš manęs neatims; antra, intelektualine nuosavybė buvo sukurta priešingu tikslu - iš esmės proteguoti monopoliją (kaip reiškinį) - o ne pačios visuomenės narių labui; taip, be intelektualios nuosavybės įvedimo dauguma kūrinių autorių nebūtų tapę tokiais turtingais - tačiau, prisiminkime, privati nuosavybė buvo sugalvota ne tokiu tikslu.
Trumpai, intelektuali nuosavybė nėra privati nuosavybė, todėl privačiai nuosavybei galiojančios moralės normos jai default negalioja.
Dar daugiau, intelektualios nuosavybės teisė apriboja naudojimąsi privačia nuosavybe: pvz aš negaliu naudoti savo kompiuterio man patinkančiom dainom duplikuoti; arba negaliu jų dovanoti savo draugams. Tokiu būdu teisė į privačią nuosavybę, vieną iš švenčiausių žmonijos atributų, defacto apribojama naujai sukurtos teisinės sąvokos - vien siekiant įteisinti galimybę monopolijai atsirasti (kuri pagal apibrėžimą, ir yra vienašališkas *daugiau nei pakankamų* resursų pasisavinimas).
Pabaigai, kiek anekdotinis pavyzdys. Sakykim, aš atsiduriu negyvenamoj saloj ir vienintelis būdas man iš čia ištrūkti yra sukonstruoti laivą - kurio detalius brėžinius aš, visai atsitiktinai, čia suradau. Bet laivo modelis yra užpatentuotas! Suprantate mano dilemą: jei būčiau atradęs patį laivą - nesusimąstydamas galėčiau juo plaukti, tačiau atradęs brėžinius - negaliu jais pasinaudoti! Tik parodo, kiek nenatūrali ir išgalvota yra pati intelektualios nuosavybės koncepsija.
Kartais žmonės sako, jog nelikus inteletualios nuosavybės - neliktų motivacijos kūrybai: hmm, pagalvokime... Niutonas atrado traukos dėsnį, Mocartas sukūrė nuostabias simfonijas, Da Vinčis nutapė pribloškiančius paveikslus... Tiesa yra ta, jog be intelektualios nuosavybės visuomenės progresas tik dar labiau įsibėgėtų (tik pagalvokite, kiek žinių taptų visiems laisvai prieinamomis), o visi tebūtų nuo to laimingesni (suprantama, dainininkai nebūtų milijonieriais, bet gal į gerą?).
Pastebėkime, jog bendru atveju diskutuosime apie intelektualiąją nuosavybę (t.y. tie patys argumentai savaime galios ne vien muzikos kūrinių ar kompiuterinės programinės įrangos autorinėm teisėm, tačiau ir naujų išradimų patentams, etc.). Toliau, mus labiau domins ne konflikto teisinis traktavimas (pagal tos ar kitos šalies esamus įstatymus), o, veikiau, jos moralinis išsprendimas (t.y. jeigu galiojantys įstatymai pasirodytų esą amoralūs, tai išteisintų kaltinamąją pusę mūsų akyse).
Pirmas raundas: pusių argumentai
Distiliuotoj formoj jie atrodo maždaug taip:
"Už piratų baudimą":
- piratuotojai pažeidžia galiojančius įstatymus;
- intelektualios nuosavybės naudojimas be savininko sutikimo (kaip ir bet kokios kitos privačios nuosavybės) yra vagystė;
- dėl piratuotojų veiklos nukenčia kūrinių autoriai.
"Prieš piratų baudimą":
- piratuotojai iš savo veiklos nesipelno;
- sunku (Lietuvoje) būtų rasti žmogų, nė karto nieko nepiratavusi;
- piratuotojai neturi kito pasirinkimo (nes kūriniai arba iš vis neprieinami arba neįperkami, etc.)
- kai kurie piratuotojai vėliau kūrinius perka legaliai
Neabejoju, jog esu girdėjęs ir kitų argumentų, tačiau paprastai jie tik praplečia ar paaiškina mano jau išvardintus - visais atvejais to turėtų mums pakakti.
Žaidimo taisyklės
Kaip jau galėjote suprasti iš paminėtų argumentų, sunku tikėtis kažkokios išvados tokiame ginče. Kiekviena pusė kalba apie skirtingus dalykus tuo pačiu metu visai nesidomėdama kitosios situacija, mintimis (ar jausmais). Tokioj situacijoj egzistuoja du principinai sprendimai: (1) vienos iš grupių interesus iškelti virš kitos; (2) rasti tam tikrus universalius (bendražmogiškus) principus, įskaitančius abiejų pusių interesus defacto. Jeigu nesutinkate su (2) kelio visapusišku pranašumu, toliau skaityti nėra jokios prasmės.
Silpni abiejų pusių argumentai
Taigi, pažiūrėkime iš eilės. Suprantama, piratuotojai pažeidžia įstatymus - pati klausimo esmė yra ar šie įstatymai prasmingi (ir ar moralūs apskritai). Paprastas pvz būtų vergas, nesutinkantis tarnauti savo ponui - net jei vergvaldystė buvo įteisinta įstatymo, vergo elgesys nebus amoralus (smerkktinas) mūsų akyse.
Antrajame argumente, intelektualinės nuosavybės default prilyginimas kitos (apčiuopiamos) formos privačiai nuosavybei yra klaidingas. Pati privačios nuosavybės prasmė kyla iš poreikio pasidalinti ribotus išteklius - kadangi visi mes negalime turėti konkretaus daikto, egzistuoja mechanizmas, nustatantis, kam jis priklauso. Nesunku matyti, kad padėtis nėra analogiška intelektualios nuosavybės atžvilgiu. Kalbant apie vagystę, vėlgi, pavogus daiktą iš jo savininko - pastarasis jo nebeturi - toks pirminis vagystės apibrėžimas (t.y. kad savininkas kažko neteko prieš savo valią). Intelektualios nuosavybės atveju, kūrinio autorius nieko nepasigenda, jis ir toliau pilnai disponuoja savo kūriniu.
Trečiasis argumentas pateikiamas kaip savaime suprantama tiesa - tuo tarpu man nėra žinomas nei vienas patikimas tyrimas, tokią žalą apskaičiavęs, ar bent jau įrodęs. Suprantama, jei kiekvienas piratuotjas netikėtai sumokėtų už kūrinį kūrinio autoriui, pastarojo pelnas padidėtų, tačiau nėra akivaizdu ar toks pelnas askritai padidėtų (o gal net sumažėtų?) nelikus piratavimo (ar jam sumažėjus). Tačiau šis argumentas turi dar gilesnę problemą: jis apriori deklaruoja kūrinių autorių teisę į tokias pajamas (apie tai kiek vėliau).
Dabar pažiūrėkime į piratų draugų argumentus. Deja, situacija ir čia nei kiek ne geresnė. Ar piratuotojas iš savo veiklos pasipelno ar ne nėra reikšminė aplikybė - jeigu pripažintume intelektualinės nuosavybės naudojimą vagyste, koks skirtumas ką aš darau su pavogtu automobiliu - važinėju pats ar jį parduodu?
Antrasis argumentas yra gryniausia pusiškumo forma: jei man nuo to būtų blogai, tai yra neteisinga :) Deja, etika taip neveikia. Privalome vertinti poelgį (ar reiškinį) iš šalies. Jei išaiškėja, jog, pagal naują atradimą, elgiamės netinkamai - turėtume koreguoti savo elgesį.
Trečiasis argumentas yra veikiau nevykęs pasiteisinimas: muzikiniai kūriniai (ar kompiuterių programinė įranga) nėra pirmo būtinumo prekės; net jei žmogus iš tiesų neįgali jos įpirkti, visiškai nepateisina jo vogimo (čia tuo atveju, jei tai yra vogimas).
Paskutinis argumentas nebent iš dalies kontroargumetuoja paskutinį piratų priešų teiginį, tačiau, suprantama, negali būt priimtas rimtai pats savaime. Net jei kūrinių autoriai turėtų papildomos naudos iš piratavimo, tai nereikštų jog mes galime tai daryti prieš jų valią (pvz aš pavogiu tavo automobilį, įtardamas, jog juo vaziuodamas užsimuši ar susižeisi).
bet... atsakymas pačioje "intelektualinėj nuosavybėje"
Kaip dažnai būna - atsakymas šaknyse. Žodžių derinys "intelektuali nuosavybė" taip giliai įaugo mūsų visuomenėje, jog net nesusimąstome ką jis iš tiesų reiškia (jau nekalbant apie tai, kaip jis atsirado). Kad būtų aiškiau, pradėkime nuo nedidelės privačios nuosavybės apžvalgėlės.
Gyvūnai neturi privačios nuosavybės, žmonės pirmieji ją išrado. Pagrindinė idėja paprasta - viskas gamtoje egzistuoja ribotais kiekiais, todėl negalime kiekvienas turėti visko. Todėl atsirado būtinybė tokiems resursams priskirti savininką (atskira kalba kaip) - kad būtų aišku, kas gali naudoti tą ar kitą (ribotą) resursą - ir tai gerbti. Viskas labai logiška ir praktiškai breikalinga (atkreipkite dėmesį į nuosavybės savybes bei pagrindinę motyvaciją jai atsirasti).
Intelektuali nuosavybė nepasižymi nei vena iš šių savybių: viena, ji nustato teisę į kažką, visiškai neribotą savo kiekiu; jeigu aš dainuoju savo sukurtą dainą ir ją pradeda dainuoti kažkas dar - aš nieko neprarandu; net jei dainuos milijonas žmonių, aš ir toliau "turėsiu" savo dainą, jos niekas iš manęs neatims; antra, intelektualine nuosavybė buvo sukurta priešingu tikslu - iš esmės proteguoti monopoliją (kaip reiškinį) - o ne pačios visuomenės narių labui; taip, be intelektualios nuosavybės įvedimo dauguma kūrinių autorių nebūtų tapę tokiais turtingais - tačiau, prisiminkime, privati nuosavybė buvo sugalvota ne tokiu tikslu.
Trumpai, intelektuali nuosavybė nėra privati nuosavybė, todėl privačiai nuosavybei galiojančios moralės normos jai default negalioja.
Dar daugiau, intelektualios nuosavybės teisė apriboja naudojimąsi privačia nuosavybe: pvz aš negaliu naudoti savo kompiuterio man patinkančiom dainom duplikuoti; arba negaliu jų dovanoti savo draugams. Tokiu būdu teisė į privačią nuosavybę, vieną iš švenčiausių žmonijos atributų, defacto apribojama naujai sukurtos teisinės sąvokos - vien siekiant įteisinti galimybę monopolijai atsirasti (kuri pagal apibrėžimą, ir yra vienašališkas *daugiau nei pakankamų* resursų pasisavinimas).
Pabaigai, kiek anekdotinis pavyzdys. Sakykim, aš atsiduriu negyvenamoj saloj ir vienintelis būdas man iš čia ištrūkti yra sukonstruoti laivą - kurio detalius brėžinius aš, visai atsitiktinai, čia suradau. Bet laivo modelis yra užpatentuotas! Suprantate mano dilemą: jei būčiau atradęs patį laivą - nesusimąstydamas galėčiau juo plaukti, tačiau atradęs brėžinius - negaliu jais pasinaudoti! Tik parodo, kiek nenatūrali ir išgalvota yra pati intelektualios nuosavybės koncepsija.
Kartais žmonės sako, jog nelikus inteletualios nuosavybės - neliktų motivacijos kūrybai: hmm, pagalvokime... Niutonas atrado traukos dėsnį, Mocartas sukūrė nuostabias simfonijas, Da Vinčis nutapė pribloškiančius paveikslus... Tiesa yra ta, jog be intelektualios nuosavybės visuomenės progresas tik dar labiau įsibėgėtų (tik pagalvokite, kiek žinių taptų visiems laisvai prieinamomis), o visi tebūtų nuo to laimingesni (suprantama, dainininkai nebūtų milijonieriais, bet gal į gerą?).
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
