Parašyt kažką šia tema žadu jau kelintą kartą - pagrinde todėl, jog vis susiduriu su žmonėmis, kurie galvoja, kad supranta [kas yra žodžio laisvė], tačiau iš tiesų - nesupranta. Arba apskritai nesupranta, kodėl žodžio laisvė yra tokia svarbi, bei kokie veiksmai sukelia jai pavojų.
Šiuo metu žodžio laisvė yra laikoma viena iš kertinių žmogaus teisių, įteisinta Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 19-u straipsniu. Tačiau šiandieną mus labiau domins ne tiek įstatyminė, kiek praktinė žodžio laisvės esmė.
Panašu, kad pirmą kartą [sistemingai] apie laisvę, ir tame tarpe žodžio laisvę, prakalbo britų filosofas John Stuart Mill dar 1859-ais, savo veikale "On Liberty" ("Apie Laisvę"). "On Liberty" ne tik padėjo pagrindą, bet ir dabar išlieka vienu svarbiausiu "laisvės vadovėliu" - juo dažnai remsiuosi šiame įraše.
Žodžio laisvė apibrėžiama kaip žmogaus teisė laisvai kalbėti (ar kitaip komunikuoti informaciją) - necenzūruojamam. Poreikis deklaruoti tokią teisę atsiranda dėl mums manijakiškai būdingo noro cenzūruoti kitų nuomones ir kalbas: vaikystėje, lengviausias kelias "išmokyti" vaiką gražiai kalbėti - jį barti ir drausti "negražiai" kalbėti; viduramžiais, lengviausias kelias nutildyti bet kokį nepasitenkinimą bažnyčia - grąsinti inkvizicija; rašant istoriją, lengviausias kelias išvengti kontroversinių versijų - paskelbti skirtingas versijas už įstatymo ribų; dabar, lengviausias kelias apginti savo nuomonę - įvardinti oponento nuomonę kaip įžeidžiančią ir pagrąsinti teismu.
Cenzūra pagrįsta nuostata, jog kažkas žino geriau - ir todėl tas kažkas turi teisę neleisti kitaip [klaidingai] galvoti (kalbėti, elgtis, etc) kitiems. Sutinkant su šia nuostata, visi žmonės turi teisę laisvai kalbėti, neperžengdami tam tikrų ribų. Laikoma, jog tokios ribos egzistuoja ir kažkoks žmogus (ar žmonių grupė) moka tas ribas "apskaičiuoti". Dažnai manoma, jog egzistuoja kažkokie racionalūs kriterijai, pagal kuriuos tokias ribas gali "apskaičiuoti" bemaž kiekvienas. Ilgą laiką visa tai buvo laikoma neginčijama tiesa - neva diskutuoti tegalime apie pačias ribas, o ne apie jų buvimą.
John Stuart Mill taip nemanė. Jis argumentavo visą eilę savo laikui revoliucingų minčių - kaip tai, jog kiekvienas žmogus, su savo kūnu ir protu priklauso tik pats sau - ir kad "teisinga" cenzūra neegzistuoja.
Jei vienas vienintelis visuomenės narys galvoja kitaip, nei visi kiti; jei visi kiti yra visiškai įsitikinę savo teisumu; net jei visi kiti yra objektyviai teisūs - visuomenė neturėtų šios nuomonės drausti. Savo pačios labui. "Jei visa žmonija, minus vienas, turėtų vieningą nuomonę, žmonija neturėtų daugiau teisių nutildyti tą vieną, negu tas vienas, jei jis turėtų valdžią, nutildyti visą žmoniją" ("On Liberty")
Nes kiek kartų mes buvome kažkuo visiškai tikri, tačiau vėliau paaiškėdavo, jog visgi neteisūs? - Tokios "vienišos" (heretiškos) nuomonės (nenorom prisimeni M. Koperniką) užtildymas, gali brangiai kainuoti pačiai visuomenei. Tačiau net jei ta nuomonė visiškai absurdiška - ką mes laimime ją užtildydami? Tuo pat metu, kiekviena "teisinga" teorija tik laimės, turėdama galimybę įrodyti savo tiesą, ją racionaliai argumenduodama. "Niekada negalime būti tikri, jog nuomonė, kurią ketiname drausti, yra klaidinga; tačiau net jei ir būtume tikri, toks draudimas vistiek būtų smerktinas" ("On Liberty")
Tas pats galioja moralinėm nuostatom ar vertinimam: kiekvieną "absurdą" turime sutikti racionaliu argumentavimu, juk tai pats veiksmingiausias būdas tokį "absurdą" atskleisti. Kitų žmonių išsakytos mintys gali mus įžeisti. Kartais mums gali atrodyti, jog šie žmonės specialiai nori mus įžeisti. Net šiuo atveju, argumentuoja John Stuart Mill, turėtume pasisakyti už tokio žmogaus teisę savo nuomonę išsakyti. Kaip išsireiškė Noam Chomsky, "Jei mes neišpažįstame teisės laisvai pasisakyti mums priešiškiems žmonėms, mes apskritai neišpažįstame tokios teisės".
Tik visuomenės branda apsprendžia žodžio laisvės ribas - ir, turiu galvoj, didesnė branda atitinka didesnę laisvę (mažiau ribų), o ne atvirkščiai. "Cenzūra atspindi visuomenės pasitikėjimo savimi trūkumą. Cenzūros lopšys - autoritarinis režimas" (Potter Stewart)
Tėvai gali bijoti, jog vaikas pradės vis daugiau keiktis, jei jie to necenzūruos; tačiau vaikas niekada neišmoks pats nuspręsti, ką verta sakyti ir ko ne - jei tokia atsakomybė jam niekada nebus suteikta. Vergvaldystės šalininkai argumentuodavo, jog nevalia suteikti laisvę juodiesiems jau vien dėl to, kad tai sukels grėsmę mūsų saugumui (suprask negali pasitikėti tuo, ką nuspręs veikti vergas, jei nuimsim jo grandines). Panašiai, cenzūros šalininkai šiandieną bando mus įtikinti, jog "paleisti nuo grandinės" prikalbėsime tiek niekų - jog cenzūra tarsi apsaugo mus nuo mūsų pačių! "Cenzūra tik pakenkia savo pačios tikslui, pasekoje sukurdama visuomenę, nesugebančią teisingai pasirinkti" (Henry Steele Commager)
Šiuo metu žodžio laisvė yra laikoma viena iš kertinių žmogaus teisių, įteisinta Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 19-u straipsniu. Tačiau šiandieną mus labiau domins ne tiek įstatyminė, kiek praktinė žodžio laisvės esmė.
Panašu, kad pirmą kartą [sistemingai] apie laisvę, ir tame tarpe žodžio laisvę, prakalbo britų filosofas John Stuart Mill dar 1859-ais, savo veikale "On Liberty" ("Apie Laisvę"). "On Liberty" ne tik padėjo pagrindą, bet ir dabar išlieka vienu svarbiausiu "laisvės vadovėliu" - juo dažnai remsiuosi šiame įraše.
Žodžio laisvė apibrėžiama kaip žmogaus teisė laisvai kalbėti (ar kitaip komunikuoti informaciją) - necenzūruojamam. Poreikis deklaruoti tokią teisę atsiranda dėl mums manijakiškai būdingo noro cenzūruoti kitų nuomones ir kalbas: vaikystėje, lengviausias kelias "išmokyti" vaiką gražiai kalbėti - jį barti ir drausti "negražiai" kalbėti; viduramžiais, lengviausias kelias nutildyti bet kokį nepasitenkinimą bažnyčia - grąsinti inkvizicija; rašant istoriją, lengviausias kelias išvengti kontroversinių versijų - paskelbti skirtingas versijas už įstatymo ribų; dabar, lengviausias kelias apginti savo nuomonę - įvardinti oponento nuomonę kaip įžeidžiančią ir pagrąsinti teismu.
Cenzūra pagrįsta nuostata, jog kažkas žino geriau - ir todėl tas kažkas turi teisę neleisti kitaip [klaidingai] galvoti (kalbėti, elgtis, etc) kitiems. Sutinkant su šia nuostata, visi žmonės turi teisę laisvai kalbėti, neperžengdami tam tikrų ribų. Laikoma, jog tokios ribos egzistuoja ir kažkoks žmogus (ar žmonių grupė) moka tas ribas "apskaičiuoti". Dažnai manoma, jog egzistuoja kažkokie racionalūs kriterijai, pagal kuriuos tokias ribas gali "apskaičiuoti" bemaž kiekvienas. Ilgą laiką visa tai buvo laikoma neginčijama tiesa - neva diskutuoti tegalime apie pačias ribas, o ne apie jų buvimą.
John Stuart Mill taip nemanė. Jis argumentavo visą eilę savo laikui revoliucingų minčių - kaip tai, jog kiekvienas žmogus, su savo kūnu ir protu priklauso tik pats sau - ir kad "teisinga" cenzūra neegzistuoja.
Jei vienas vienintelis visuomenės narys galvoja kitaip, nei visi kiti; jei visi kiti yra visiškai įsitikinę savo teisumu; net jei visi kiti yra objektyviai teisūs - visuomenė neturėtų šios nuomonės drausti. Savo pačios labui. "Jei visa žmonija, minus vienas, turėtų vieningą nuomonę, žmonija neturėtų daugiau teisių nutildyti tą vieną, negu tas vienas, jei jis turėtų valdžią, nutildyti visą žmoniją" ("On Liberty")
Nes kiek kartų mes buvome kažkuo visiškai tikri, tačiau vėliau paaiškėdavo, jog visgi neteisūs? - Tokios "vienišos" (heretiškos) nuomonės (nenorom prisimeni M. Koperniką) užtildymas, gali brangiai kainuoti pačiai visuomenei. Tačiau net jei ta nuomonė visiškai absurdiška - ką mes laimime ją užtildydami? Tuo pat metu, kiekviena "teisinga" teorija tik laimės, turėdama galimybę įrodyti savo tiesą, ją racionaliai argumenduodama. "Niekada negalime būti tikri, jog nuomonė, kurią ketiname drausti, yra klaidinga; tačiau net jei ir būtume tikri, toks draudimas vistiek būtų smerktinas" ("On Liberty")
Tas pats galioja moralinėm nuostatom ar vertinimam: kiekvieną "absurdą" turime sutikti racionaliu argumentavimu, juk tai pats veiksmingiausias būdas tokį "absurdą" atskleisti. Kitų žmonių išsakytos mintys gali mus įžeisti. Kartais mums gali atrodyti, jog šie žmonės specialiai nori mus įžeisti. Net šiuo atveju, argumentuoja John Stuart Mill, turėtume pasisakyti už tokio žmogaus teisę savo nuomonę išsakyti. Kaip išsireiškė Noam Chomsky, "Jei mes neišpažįstame teisės laisvai pasisakyti mums priešiškiems žmonėms, mes apskritai neišpažįstame tokios teisės".
Tik visuomenės branda apsprendžia žodžio laisvės ribas - ir, turiu galvoj, didesnė branda atitinka didesnę laisvę (mažiau ribų), o ne atvirkščiai. "Cenzūra atspindi visuomenės pasitikėjimo savimi trūkumą. Cenzūros lopšys - autoritarinis režimas" (Potter Stewart)
Tėvai gali bijoti, jog vaikas pradės vis daugiau keiktis, jei jie to necenzūruos; tačiau vaikas niekada neišmoks pats nuspręsti, ką verta sakyti ir ko ne - jei tokia atsakomybė jam niekada nebus suteikta. Vergvaldystės šalininkai argumentuodavo, jog nevalia suteikti laisvę juodiesiems jau vien dėl to, kad tai sukels grėsmę mūsų saugumui (suprask negali pasitikėti tuo, ką nuspręs veikti vergas, jei nuimsim jo grandines). Panašiai, cenzūros šalininkai šiandieną bando mus įtikinti, jog "paleisti nuo grandinės" prikalbėsime tiek niekų - jog cenzūra tarsi apsaugo mus nuo mūsų pačių! "Cenzūra tik pakenkia savo pačios tikslui, pasekoje sukurdama visuomenę, nesugebančią teisingai pasirinkti" (Henry Steele Commager)
4 komentarai (-ų):
Esu taip pat už žodžio laisvę ir netgi manau, kad kita numonė, net jei ji absurdiška ir žmogus ja tiki yra daug vertingiau negu sutikimas, nes esmė, kad iškyla grėsmė teisingiausiai nuomonei ir ji turi sugebėti save apsiginti. Tai yra progresas, pvz problema yra ne tame, kad kažkas tarkim neigia mokslą, o tame, kad mokslas nesugeba savęs pateikti taip, kad jį priimtu kita žmonių grupė. Tada beieškant būdų susišnekėti, savaime tobulėja(kinta) visuomenės bendravimo sąmonigumas ir supratingums. Kitu atveju, be konflikto tai stovėtu vietoje, o mano manymu tai blogiausia, kas gali būti. Iš kitos pusės cenzūra, skatina kitus dalykus, pvz tarybiniais laikais žmonės, organizuodavosi, ieškojo kelių tiesiai per aplinkui, kaip pateikti savo žodžius,plėtė žinias, nes jautė, kad kovoja už kažką vertingo. Dabar, kai yra žodžio laisvė, dauguma tyli ir neturi ką pasakyti. Bet tikiuosi, dėl to turi laiko užsiimti kažkokia kita vertinga veikla :)
O kaip pvz ŽIV neigėjai?
Ar tikrai verta leisti skleisti jų dezinformaciją, nors tai prives prie žmonių mirties?
Va pavyzdys:
http://www.youtube.com/watch?v=kR4y_OJ03Zc
VYTS, ačiū už gerą klausimą. Jau esu paaiškinęs, jog žodžio laisvės ribas visuomenėje apsprendžia visuomenės brandumas - vaikų visuomenėje turėtume labai ribotą žodžio laisvę (jei turėtume apskritai). Kuo mažiau atsakomybės už savo sprendimus yra pasiruošęs prisiimti žmogus, tuo daugiau visuomeninės apsaugos jis trokšta (reikalauja).
Dezinformacija apie ŽIV (kaip ir bet kokia kita dezinformacija) tiesiogiai neveda prie žalos [kažkam]. Tokiai dezinformacijai visada galima priešpastatyti teisingą, faktais paremtą informaciją. Tikrai brandus žmogus norės turėti teisę žinoti įvairias nuomones, ir pats priimti sprendimą kuria pasitikėti, ir kuria ne - jis nesutiks deleguoti savo asmeninės atsakomybės gerų dėdžių grupei.
Tuo pat metu, absoliuti žodžio laisvė praktikoje neegzistuoja - nes dar neegzistuoja tam pasiruošusi visuomenė. Žodžio laivę yra priimta riboti (cenzūruojant pačią pavojingiausią informaciją) - supratantant tokią cenzūrą kaip neišvengiamą blogį. Vienareikšmio atsakymo į tai, kokia informacija jau patenka į tokį mirtinai pavojingos sąrašą, ir kokia ne - suprantama, nėra.
Labai taiklios įžvalgos :) Man ypač patiko akcentai ties daugumos ir mažumos teisėmis bei cenzūros pasekme ties laisvam savarankiškam mąstymui. Bookmarkinu blogą ;]
Rašyti komentarą