Harwardo tyrinėtojas, psichologas Dan Gilbert, savo knygoje "Stumbling on Happiness" pasakoja apie mūsų laimės paieškas. Tačiau skirtingai nuo pamokymų, duodamų "motyvuojančiose" knygose, autorius nagrinėja kodėl mes darome tai, ką darome - ir kodėl mūsų pasirinkimai dažnai duoda apgailėtinus rezultatus. Remdamasis įvairiais mokslinių tyrimais, parodo, kas mus laimingais padaro, ir kas ne. Kiekvienam, besidominančiam psichologija, rekomenduoju perskaityti visą knygą (aš dėl tokių knygų einu iš proto) - su likusiais pasidalinsiu keliomis man labiau įstrigusiomis mintimis.
Mane visada intriguodavo "močiutės patarimai", o ypač kiek juose pasirodydavo racionalaus grūdo. Tam tikra prasme, būtent tai ir nagrinėja Gilbert'as: kiekvienas bandome įsivaizduoti tai, kas padarytų mus laimingais - ir to siekiame. Deja, nesame patikimi prognozuotojai, net kai bandome įsivaizduoti, kas padarytų mus laimingais labai netolimoj ateity. Knygos autorius kalba apie klaidas, dažnai padaromoms dar taikinio pasirinkimo stadijoje (visi norėtume būti laimingais, tačiau, pasirodo, retas suprantame, kas mus tokiais laimingais padarytų). Gyvename besivaikydami savo taikinį, retai paklausdami savęs ar judame teisinga kryptimi.
Šiandieną trumpai pažvelkim į tai, kas sudaro visų "močiutės patarimų" grietinėlę -"šventąją trejybę" ("susirask, vaikeli, dorą mergaitę, gerą darbą, ir susilaukit daug vaikučių, pabiručių") - ar iš tiesų tai garantuoja mums laimingą gyvenimą? Ką apie tai sako 20+ metų tyrimai?
Dažnai teigiama, jog vedę žmonės yra laimingesni už vienišius - ką patvirtina dauguma tyrimų - iš ko daroma išvada, jog tą sąlygoja vestuvinis žiedas. Gilbert'o nuomone teisinga tai yra nebent iš dalies.
Pirma, pats patikimiausias, Gilbert'o nuomone, žmogaus laimingumo nuspėjimo kriterijus yra jo socialinių santykių kokybė. Natūralu, vieniši žmonės, šia prasme, yra nuskriausti - lyginant juos su gyvenančiais su partneriais.
Antra, bene svarbiausia, tik darnios santuokos padaro mus laimingesniais. Po skyrybų žmonės taip pat tampa laimingesniais - jei jų santuoka nebuvo laiminga.
Kad pinigai neatneša laimės yra bene pats populiariausias mitas iš visų. Sukurtas bažnyčios arba pačių neturtingųjų - jis skatina saviapgaulę, neva palengvinančią susitaikymą su tuo, ko neturi. Jei gi kalbėsime apie faktus, pasiturintys žmonės geriau maitinasi, gali daugiau keliauti (su tais, ką myli), mažiau pergyvena dėl vaikų ateities, turi daugiau laisvo laiko. Pinigų vertė "perkant laimę" ypač didelė neturtingiausiems, ji kiek mažesnė vidutiniam sluoksniui, ir žymiai krenta labiau turtingiems žmonėms (turinčioms didesnes nei $70,000/metus pajamas JAV šeimoms, papildomos pajamos laimės pojūčio labai neįtakoja).
Susilaukus vaikų - laimės pojūtis nukrinta - tiek vyrų, tiek ir moterų tarpe. Beveik be išimčių, tyrimai rodo, jog poros be vaikų yra laimingesnės už juos turinčias, tuo pat metu poros, turinčios mažamečius vaikus - mažiausiai laimingos iš visų. Iliustruodamas, tipinį malonumą moters, prižiūrinčios vaiką, Gilbertas sulygina jį su dulkių valymu - hipotetinėje "laimės skalėje".
Įdėję daug pastangų į vaikų auginimą, tėvai turi tikėti, jog pastarieji padaro juos laimingesniais (taip pat taip galvoti yra socialiai "teisinga") - tačiau visi duomenys sutartinai tai paneigia. Teisinga nėra tai, kad "mes mylime savo vaikus, nežiūrint visų vargų" - teisinga yra tai, jog "mes mylime savo vaikus, dėl visų [patirtų] vargų".
Pabaigai, turintiems 30 laisvų minučių siūlau tiesiog pasimėgauti Dan Gilbert paskaita "Exploring the frontiers of happiness":
Mane visada intriguodavo "močiutės patarimai", o ypač kiek juose pasirodydavo racionalaus grūdo. Tam tikra prasme, būtent tai ir nagrinėja Gilbert'as: kiekvienas bandome įsivaizduoti tai, kas padarytų mus laimingais - ir to siekiame. Deja, nesame patikimi prognozuotojai, net kai bandome įsivaizduoti, kas padarytų mus laimingais labai netolimoj ateity. Knygos autorius kalba apie klaidas, dažnai padaromoms dar taikinio pasirinkimo stadijoje (visi norėtume būti laimingais, tačiau, pasirodo, retas suprantame, kas mus tokiais laimingais padarytų). Gyvename besivaikydami savo taikinį, retai paklausdami savęs ar judame teisinga kryptimi.
Šiandieną trumpai pažvelkim į tai, kas sudaro visų "močiutės patarimų" grietinėlę -"šventąją trejybę" ("susirask, vaikeli, dorą mergaitę, gerą darbą, ir susilaukit daug vaikučių, pabiručių") - ar iš tiesų tai garantuoja mums laimingą gyvenimą? Ką apie tai sako 20+ metų tyrimai?
Dažnai teigiama, jog vedę žmonės yra laimingesni už vienišius - ką patvirtina dauguma tyrimų - iš ko daroma išvada, jog tą sąlygoja vestuvinis žiedas. Gilbert'o nuomone teisinga tai yra nebent iš dalies.
Pirma, pats patikimiausias, Gilbert'o nuomone, žmogaus laimingumo nuspėjimo kriterijus yra jo socialinių santykių kokybė. Natūralu, vieniši žmonės, šia prasme, yra nuskriausti - lyginant juos su gyvenančiais su partneriais.
Antra, bene svarbiausia, tik darnios santuokos padaro mus laimingesniais. Po skyrybų žmonės taip pat tampa laimingesniais - jei jų santuoka nebuvo laiminga.
Kad pinigai neatneša laimės yra bene pats populiariausias mitas iš visų. Sukurtas bažnyčios arba pačių neturtingųjų - jis skatina saviapgaulę, neva palengvinančią susitaikymą su tuo, ko neturi. Jei gi kalbėsime apie faktus, pasiturintys žmonės geriau maitinasi, gali daugiau keliauti (su tais, ką myli), mažiau pergyvena dėl vaikų ateities, turi daugiau laisvo laiko. Pinigų vertė "perkant laimę" ypač didelė neturtingiausiems, ji kiek mažesnė vidutiniam sluoksniui, ir žymiai krenta labiau turtingiems žmonėms (turinčioms didesnes nei $70,000/metus pajamas JAV šeimoms, papildomos pajamos laimės pojūčio labai neįtakoja).
Susilaukus vaikų - laimės pojūtis nukrinta - tiek vyrų, tiek ir moterų tarpe. Beveik be išimčių, tyrimai rodo, jog poros be vaikų yra laimingesnės už juos turinčias, tuo pat metu poros, turinčios mažamečius vaikus - mažiausiai laimingos iš visų. Iliustruodamas, tipinį malonumą moters, prižiūrinčios vaiką, Gilbertas sulygina jį su dulkių valymu - hipotetinėje "laimės skalėje".
Įdėję daug pastangų į vaikų auginimą, tėvai turi tikėti, jog pastarieji padaro juos laimingesniais (taip pat taip galvoti yra socialiai "teisinga") - tačiau visi duomenys sutartinai tai paneigia. Teisinga nėra tai, kad "mes mylime savo vaikus, nežiūrint visų vargų" - teisinga yra tai, jog "mes mylime savo vaikus, dėl visų [patirtų] vargų".
Pabaigai, turintiems 30 laisvų minučių siūlau tiesiog pasimėgauti Dan Gilbert paskaita "Exploring the frontiers of happiness":
3 komentarai (-ų):
Neabejotinai viena įdomiausių matytų TED kalbų. Kai turėsiu daugiau laiko būtinai reiks ir knygą perskaityt :) Beje, gal žinai iš kur būtų galima nemokamai parsisiųst kompiuterinį knygos variantą?
Džiaugiuosi,kad patiko :) Dėl knygos pdf formato, tai kiek pamenu, kai ieškojau, man nepavyko jo niekur rasti - aš pats turiu / skaičiau amazon kindle versiją
Kad pinigai neatneša laimės tai čia kaip pažiūrėsi, patys pinigai, faktas, kad neatneša, esmė kaip juos investuosi į savo laimės siekimą. Dar svarbu kaip juos gausi, loterijoi laimėt gerai, bet pats jų uždirbimas atneša daug streso(daugumai) ir jeigu blogai investuosi, tada gausis didelis "Fail" ir būsi blogesnėje pozicijoje negu pradžioje. O, kad vedybos ir vaikai savaime laimės neatneša visiškai pritariu, dažnam tai būna nelaimės priežastis, belieka save apgaudinėt, kad jautiesi gerai, nes elgiesi taip, kaip iš tavęs tikimasi, o tai didžiausias laimės priešas :)
Rašyti komentarą