Moralinė pareiga: būti intelektualiu

Šis blog'as nėra apie sveikatą ar ją sąlygojančius veiksnius, ir retas skaitytojas težino, jog esu daugiametis savo kūno priežiūros fanas (tiek fizinių pratimų, tiek sveikos mitybos). Nesvarbu, kad šios temos įdomios vos keliems, pamaniau pasinaudosiu proga ir duosiu vieną praktinį patarimą - pasirūpinkite vitaminu D! Ir kol nepradėjote prieštarauti, jog "visi vitaminai svarbūs" etc. pasakysiu tik tiek - jei man reikėtų įvardinti vieną vienintelį mano sveikatą įtakojųsį faktorių - lengvai prieinamą (per vasaros saulę), tačiau atnešusį kardinalių teigiamų pokyčių) - vitaminą D pasirinkčiau ilgai nedvejodamas.

Taip atsitinka kas kartą: daug saulės šviesos ne tik veikia mane gaivinančiai, bet ir suteikia begalę energijos - o tada, kyla begalė įvairių minčių - kuriomis norisi pasidalinti. Šį kartą tema, kurią jau ilgai nešiojau savo galvoje, apie kurią pamąstyti ir kurią suprasti, manau, svarbu kiekvienam.

Vaikų protai genetiškai užprogramuoti veikti kaip tos taikinį sekančios raketos: jie ieško mūsų nustatomų gyvenimo "taikinių", ir sąmoningai ar ne, jų siekia. Esu įsitikinęs, retas iš mūsų pilnai tai suvokia. Vagis ir smurtautojus gaudome ir sodiname į kalėjimą, tačiau ar dažnai susimąstome, jog kiekvienas iš jų - yra kažkieno vaikai: niekas iš jų negimė nusikaltėliu. Nesiruošiu čia pamokslauti ar kažką auklėti (kaip būti geresniais tėvais) - tenorėjau suteikti savo tolesnėm mintim kontekstą. Trumpai, visuomenės gerbūvis tiesiogiai priklauso nuo šios visuomenės išpažįstamų vertybių.

Vakuume, kiekvienas sutiks, jog būti intelektualiu yra vertybė - kitaip, kodėl visi tėvai taip pergyventų ir, sėkmės atveju, džiaugtųsi savo atžalų pasiekimais moksle? Nors formalus mokslas ir neturi labai daug bendro su tuo, ką aš apibrėžiu kaip intelektualumą (apie tai vėliau), visgi tai bent jau akivaizdžiai liudija apie bendrą tėvų sentimentą - norą matyti savo vaikus užaugant "protingais". Savo ruožtu, jei kažkokia savybė yra laikoma vertybe, turėtume tikėtis, jog ji bus "įrašyta" į atitinkamą "vertybių knygą" - paprastai - bus priimta kaip viena iš moralaus elgesio normų (kaip ten bebūtų, moralinių normų paskirtis ir yra skatinti pageidautinų savybių atsiradimą, bei atgrasinti nuo nepageidautinų). Logiška?

Jei dar abejojate, pagalvokite apie tai štai kaip: melavimas nėra pageidautinas, todėl mes turime moralinę taisyklę "nemeluok"; vieni žmonės meluoja, kiti meluoja mažiau, - tačiau niekas nesiginčyja, jog tai NĖRA PAGEIDAUTINA. Savo ruožtu, visiems suprantama, kai mes piktinamės (skundžiamės ar baram) kažkuo, kas mums pamelavo. Priešinga savybė - tiesos sakymas yra skatintina, ir mes dažnai giriame "sąžiningus" žmones. Svarbiausia šioje sistemoj štai kas: moralinė vertybė visada turi savo priešingybę (smerktiną, amoralią savybę) ir yra natūralu piktintis, jei žmogus elgiasi amoraliai.

O štai kur yra paradoksas: nors (vakuume) pripažįstame intelektualumo vertę, šios savybės nevertiname tiek, kiek "sąžiningumo" ar "nuoširdumo". Mano priekaištas žmogui, besielgiančiam neprotingai (nesistengiančiam būti racionaliu) dažnai nuskambės daugiau kaip įžeidimas, nei kaip pagrįstas nepasitenkinimas. Akivaizdu, kad intelektualumas, geriausiu atveju, tėra visų tų kitų gerųjų savybių (mūsų visuomeninės pripažįstamų vertybių skalėje) pusserė našlaitė - gal ir pageidautina, tačiau ne tiek, jog turėtume teisę skųstis, jei kažkas jos nepaiso. Toliau pabandysime palyginti įvairių "vertybių vertę" ir rasti tinkamą vietą mūsų vargšei našlaitei įdukrai.

Prisiekusieji nuteisė mirčiai žmogžudį, ir jis buvo pakartas. Vėliau išaiškėjo tikrasis žudikas (ir kartu tai, jog buvo nuteistas nekaltas žmogus). Sakykim tai įvyko XX a. pradžioje, prisiekusieji atsižvelgė į visus turimus įkalčius ir pasirinko patį įtikinamiausią kaltininką. Šiuo atveju galėtume tai tiesiog pavadinti nelaimingu atsitikimu, kurio sunku (ar neįmanoma) buvo išvengti. Tačiau kas, jei panašus įvykis nutinka jau šiame amžiuje, kas, jeigu DNR tyrimai liudija, jog mūsų įtariamasis nekaltas, tačiau mes vistiek skelbiame savo verdiktą (kaltas) - nes NESUPRANTAME, kas yra DNR ir esame ĮSITIKINĘ, jog įtariamasis kaltas. Akivaizdu, šiuo atveju mūsų elgiasys būtų nepateisinamas (ir amoralus). Kitais žodžiais tariant, nežiūrint visų mūsų gerų norų (bei sąžiningumo, etc.), šioje situacijoje pats mūsų NEIŠMANYMAS būtų kvalifikuojamas kaip amorali savybė (nesusipainimas su bendriausia DNR teorija ar atsisakymas ja patikėti)

Tiesa yra ta, jog tai galioja ne tik baudžiamojoj teisėj. Jei turėtume įvardinti vieną, daugiausiai žalos atnešusią žmogaus ydą, netrukus prieitume išvadą, jog tai - NEIŠMANYMAS: pradedant elementariu neišprusimu (nustatytų faktų nežinojimu), bei baigiant klaidingų išvadų darymu (logikos dėsnių neišmanymu) iš tesingų faktų. Melas, nenuoširdumas, žiaurumas ir visi kiti kartu sudėjus nėra atsakingi net už mažą dalį to blogio, kuris gimė iš NEIŠMANYMO (ar ne pats dažniausias pasiteisinimas yra "aš nežinojau"?).

Kažkada buvo manoma, kad ligos yra Dievo bausmė - ir gali būti pagydomos malda ir atgailavimu. Nors tokia "išmintis" kainavo daug gyvybių, nesant tikroviškesnių žinių, tai buvo geriausia, ką žmogus galėjo sugalvoti, tad sunku būtų jį už tai smerkti. Šiandien, motina ir tėvas - prisiekę krikščionys - atsidūrė teisiamųjų suole - nes nesuteikė medicininės pagalbos savo vaikui, kuris dėl to mirė (nepadėjus maldoms).

Kažkada buvo manoma, jog homoseksualu tampama (savo noru?); tuo galima užsikrėsti, ir kad ta yra "pagydoma". Nesant kitų žinių apie šį reiškinį, galima argumentuoti, kad neigiamas požiūris į homoseksualus nebuvo amoralus. Tačiau šiandien daug kas pasikeitė: žinome, jog homoseksualumas yra įgimtas, kad jis nėra nei užkrėčiamas, nei pagydomas. Tokiom žiniom esant prieinamom kiekvienam, bet koks elgesys, ignruojantis šiuos faktus, yra AMORALUS.

Nors mūsų žinios yra ir liks ribotomis, yra natūralu reikalauti, kad žmogus elgtusi vadovaudamasis prieinamoma nformacija, o jo atsisakymas tokia informacija "tikėti" nėra pateisinanti aplinkybė dėl to įvykusiom klaidom ar nelaimėm (ar net potencialiom nelaimėm). Todėl, aš argumentuju, NEIŠMANYMAS yra AMORALUS.

Kitoje dalyje giliau pažvelgsime į patį INTELEKTUALUMĄ (ir NEIŠMANYMĄ).