2001-ųjų rugsėjo 11d. 19 al-Qaeda grupuotei priklausiusių teroristų užgrobė 4 keleivinius lėktuvus. Du lėktuvai buvo tikslingai sudaužyti į du Pasaulinio Prekybos Centro bokštus Niujorke, pražudant visus keleivius bei tūkstančius žmonių dirbusių pastatuose. Trečiasis lėktuvas buvo sudaužytas į Pentagono pastatą, visai šalia JAV sostinės Vašingtono. Ketvirtasis lėktuvas sudužo Pensilvanijos užmiestyje, kai kai kurie keleiviai, kartu su lėktuvo įgula pabandė perimti lėktuvo valdymą iš teroristų, bandančių jį nukreipti Vašingtono link. Iš visų 4 lėktuvų keleivių neliko gyvo nei vieno. Žuvo net 2913 nekaltų žmonių (iš daugiau nei 70 šalių) plius 19 pagrobėjų.
Taip arba labai panašiai skamba oficiali šių tragiškų įvykių versija. Įvykių, pakeitusių gyvenimą ne tik žuvusiųjų draugų ir artimųjų, bet ir kiekvieno iš mūsų. Ir neapsigaukime, jog tai mūsų neliečia. Religiniai fanatikai aiškiai parodė savo nepagarbą žmogaus gyvybei bei savo aklą tikėjimą šventom knygom. Gyvenimas tarp tokių iracionalių būtybių yra nelyginant gyvenimas tarp laukinių žvėrių - niekada negali būti ramus, jog tavęs kažkas neužpuls - fiziškai ar verbaliai - jei tik to pareikalaus jų dievas.
Kažkas turi pavadinti daiktus savo vardais
Geert Wilders, Nyderlandų politikas, partijos "Laisvės partija" lyderis, dabar stoja prieš teismą, vien už tai, jog pasakė tiesą. Jo 2008 m. sukurtas 15 minučių filmas "Fitna" (arabiškai "nesutarimas", "pasidalinimas") rodo dokumentinius kadrus (iš įvairių šaltinių), Korano citatas bei kelias statistikas. Žiūrovui parodomi faktai, ir jis pats gali padaryti išvadas. Pasirodo, filmas įžeidė religinius tikinčiųjų jausmus - dėl ko jis dabar turi gintis teisme. Už tai, kad pasakė tiesą.
Jau pradinis teisėjo pareiškimas parodė, kokio teisingumo šiame teisme gali tikėtis Geert Wilders: teisėjas konstatavo, kad teisme nebus nagrinėjama Geert Wilders pareiškimų atitikimas tikrovei; tiesa tai ar melas - tai neturi reikšmės; bus nagrinėjama, ar Geert Wilders savo pareiškimais kažką įžeidė! Wow! Kitais žodžiais tariant, net jei aš pasakau (parašau) visišką tiesą (apie ką nors) - užtenka jam įsižeisti, ir aš automatiškai tampu kaltu! Oh, nedidukė detalytė - tas žmogus turi būti tikintysis (o mano pareiškimas - apie jo tikėjimą)!
Geert Wilders gyvena pastoviame pavojuje. Jį kasdieną saugo 4 apsaugininkai, jis kiekvieną naktį praleidžia kitoje (įslaptintoje) vietoje. Jūs pasakykime man: kiek normali yra visuomenė, kur visas žmogaus gyvenimas turi taip kardinaliai pasikeisti - vien dėl to, kad jis išdrįso pasakyti tiesą? Ir net jei tai nebūtų tiesa?
Jeigu esate teisiamas už šmeižtą, yra du būdai apsiginti: (1) parodyti, jog nesate pasakęs to, kuo esate kaltinamas; (2) parodyti, jog tai ką pasakėte, yra tiesa (arba, tai sakydamas, turėjote visas prielaidas taip galvoti). Geert Wilders pasirinko (2) kelią ir prašė teismo išklausyti 18 ekspertų liudijimų - 15 iš jų buvo teismo iš karto atmesti. Po tokio pirmojo posėdžio, Geert Wilders neslėpė savo nusiminimo: "kaip aš galiu gintis, jei jie atmeta beveik visus mano liudininkus; kaip aš galiu gintis, jei pačioje pradžioje jie pareiškia, kad jiems nesvarbu - teisingi ar neteisingi yra mano teiginiai; neabejotinai, tai demokratijos laidotuvės Nyderlanduose..."
Kada aklas tikėjimas tampa amoraliu
Žmonės nėra, ir vargu ar kada bus visiškai racionalūs. Naivu būtų reikalauti iš savęs kažko neįmanomo, juk nesame robotai. Tačiau yra didelis skirtumas tarp nekaltų, privačiai puoselėjamų įsitikinimų (pvz. tikėjimo, jog Žemei viso labo 6000 metų) ir įsitikinimų, sąlygojančių mūsų veiksmus. Ypač jei tokie veiksmai įtakoja kitus!
Jeigu kažkam patinka išgėrus važinėti traktoriumi savo sodyboj (tarkime, jog ji visiškai tuščia) - nors tai bus kvaila, mes žiūrėsime į tai atlaidžiau; tačiau jei toks išgėręs žmogus išvairuos savo automobilį į greta esantį greitkelį - turėsime visas priežastis tapti ypatingai kritiški šio jo poelgio atžvilgiu - nes jo veiksmai kels grėsmę mūsų saugumui!.
Panašiai ir su įvairiais tikėjimais ar įsitikinimais: kol jie tėra privatus reikalas - galime būti atlaidūs ir nereikalauti racionalumo iš juos išpažįstančių - galime nelaikyti jų amoraliais; tačiau jei jų veiksmai, grindžiami šiais tikėjimais ar įsitikinimais, įtakoja kitų žmonių gyvenimą - turime pilną pagrindą kruopščiai peržiūrėti šiuos įsitikinimus per padidinamąjį stiklą. Tą pačią akimirką, kai tokie įsitikinimai tampa viešosios politikos argumentais (kodėl nereikia naudoti prezervatyvų ar kodėl reikia sprogdinti pilnus žmonių traukinius ar pastatus) - turime pilną teisę juos viešai kritikuoti, reikalauti juos racionaliai argumentuoti ir pagrįsti. Ir jeigu kažką įžeidžia tiesa, tebūnie! Jei girtą vairuotoją įžeidžia mūsų žodžiai, prilyginantys jį mirties šaukliui - tebūnie!
Sąmoningai ar ne, žmonės sunkiai supranta, ir, dažnai, painioja žodžio laisvės bei tolerancijos sąvokas. Iš esmės, jie iš pradžių reikalauja teisės išsakyti racionaliai nepagrįstus teiginius (apeliuodami į žodžio laisvę), o vėliau reikalauja juos gerbti (apeliuodami į toleranciją). Pvz. homofobai - pasisako prieš lygias teises gėjams (t.y. už privilegijuotas teises heteroseksualams) - tuo de facto įvykdydami agresijos aktą - ir vėliau slepiasi po "toleruokime mūsų požiūrį" skėčiu - visi homofobų kritikai apkaltinami patys esą netolerantiški. Tačiau netolerancija yra neracionali, agresyvi nuomonė (prieš kažką); o žodžio laisvė užtikrina mūsų teisę tai konstatuoti.
Ir štai svarbiausia vakaro mintis:
Niekas neturi teisės kažką teigti, to racionaliai nepagrįsdamas, siūlyti kitiems elgtis sutinkamai su tokiu (racionaliai nepagrįstu) teiginiu - ir reikalauti jo nuomonę gerbti (ir nekritikuoti).
Arba:
Jei nenorite, kad iš jūsų įsitikinimų kiti juoktųsi, neturėkite juokingų įsitikinimų :)
Taip arba labai panašiai skamba oficiali šių tragiškų įvykių versija. Įvykių, pakeitusių gyvenimą ne tik žuvusiųjų draugų ir artimųjų, bet ir kiekvieno iš mūsų. Ir neapsigaukime, jog tai mūsų neliečia. Religiniai fanatikai aiškiai parodė savo nepagarbą žmogaus gyvybei bei savo aklą tikėjimą šventom knygom. Gyvenimas tarp tokių iracionalių būtybių yra nelyginant gyvenimas tarp laukinių žvėrių - niekada negali būti ramus, jog tavęs kažkas neužpuls - fiziškai ar verbaliai - jei tik to pareikalaus jų dievas.
Kažkas turi pavadinti daiktus savo vardais
Geert Wilders, Nyderlandų politikas, partijos "Laisvės partija" lyderis, dabar stoja prieš teismą, vien už tai, jog pasakė tiesą. Jo 2008 m. sukurtas 15 minučių filmas "Fitna" (arabiškai "nesutarimas", "pasidalinimas") rodo dokumentinius kadrus (iš įvairių šaltinių), Korano citatas bei kelias statistikas. Žiūrovui parodomi faktai, ir jis pats gali padaryti išvadas. Pasirodo, filmas įžeidė religinius tikinčiųjų jausmus - dėl ko jis dabar turi gintis teisme. Už tai, kad pasakė tiesą.
Jau pradinis teisėjo pareiškimas parodė, kokio teisingumo šiame teisme gali tikėtis Geert Wilders: teisėjas konstatavo, kad teisme nebus nagrinėjama Geert Wilders pareiškimų atitikimas tikrovei; tiesa tai ar melas - tai neturi reikšmės; bus nagrinėjama, ar Geert Wilders savo pareiškimais kažką įžeidė! Wow! Kitais žodžiais tariant, net jei aš pasakau (parašau) visišką tiesą (apie ką nors) - užtenka jam įsižeisti, ir aš automatiškai tampu kaltu! Oh, nedidukė detalytė - tas žmogus turi būti tikintysis (o mano pareiškimas - apie jo tikėjimą)!
Geert Wilders gyvena pastoviame pavojuje. Jį kasdieną saugo 4 apsaugininkai, jis kiekvieną naktį praleidžia kitoje (įslaptintoje) vietoje. Jūs pasakykime man: kiek normali yra visuomenė, kur visas žmogaus gyvenimas turi taip kardinaliai pasikeisti - vien dėl to, kad jis išdrįso pasakyti tiesą? Ir net jei tai nebūtų tiesa?
Jeigu esate teisiamas už šmeižtą, yra du būdai apsiginti: (1) parodyti, jog nesate pasakęs to, kuo esate kaltinamas; (2) parodyti, jog tai ką pasakėte, yra tiesa (arba, tai sakydamas, turėjote visas prielaidas taip galvoti). Geert Wilders pasirinko (2) kelią ir prašė teismo išklausyti 18 ekspertų liudijimų - 15 iš jų buvo teismo iš karto atmesti. Po tokio pirmojo posėdžio, Geert Wilders neslėpė savo nusiminimo: "kaip aš galiu gintis, jei jie atmeta beveik visus mano liudininkus; kaip aš galiu gintis, jei pačioje pradžioje jie pareiškia, kad jiems nesvarbu - teisingi ar neteisingi yra mano teiginiai; neabejotinai, tai demokratijos laidotuvės Nyderlanduose..."
Kada aklas tikėjimas tampa amoraliu
Žmonės nėra, ir vargu ar kada bus visiškai racionalūs. Naivu būtų reikalauti iš savęs kažko neįmanomo, juk nesame robotai. Tačiau yra didelis skirtumas tarp nekaltų, privačiai puoselėjamų įsitikinimų (pvz. tikėjimo, jog Žemei viso labo 6000 metų) ir įsitikinimų, sąlygojančių mūsų veiksmus. Ypač jei tokie veiksmai įtakoja kitus!
Jeigu kažkam patinka išgėrus važinėti traktoriumi savo sodyboj (tarkime, jog ji visiškai tuščia) - nors tai bus kvaila, mes žiūrėsime į tai atlaidžiau; tačiau jei toks išgėręs žmogus išvairuos savo automobilį į greta esantį greitkelį - turėsime visas priežastis tapti ypatingai kritiški šio jo poelgio atžvilgiu - nes jo veiksmai kels grėsmę mūsų saugumui!.
Panašiai ir su įvairiais tikėjimais ar įsitikinimais: kol jie tėra privatus reikalas - galime būti atlaidūs ir nereikalauti racionalumo iš juos išpažįstančių - galime nelaikyti jų amoraliais; tačiau jei jų veiksmai, grindžiami šiais tikėjimais ar įsitikinimais, įtakoja kitų žmonių gyvenimą - turime pilną pagrindą kruopščiai peržiūrėti šiuos įsitikinimus per padidinamąjį stiklą. Tą pačią akimirką, kai tokie įsitikinimai tampa viešosios politikos argumentais (kodėl nereikia naudoti prezervatyvų ar kodėl reikia sprogdinti pilnus žmonių traukinius ar pastatus) - turime pilną teisę juos viešai kritikuoti, reikalauti juos racionaliai argumentuoti ir pagrįsti. Ir jeigu kažką įžeidžia tiesa, tebūnie! Jei girtą vairuotoją įžeidžia mūsų žodžiai, prilyginantys jį mirties šaukliui - tebūnie!
Sąmoningai ar ne, žmonės sunkiai supranta, ir, dažnai, painioja žodžio laisvės bei tolerancijos sąvokas. Iš esmės, jie iš pradžių reikalauja teisės išsakyti racionaliai nepagrįstus teiginius (apeliuodami į žodžio laisvę), o vėliau reikalauja juos gerbti (apeliuodami į toleranciją). Pvz. homofobai - pasisako prieš lygias teises gėjams (t.y. už privilegijuotas teises heteroseksualams) - tuo de facto įvykdydami agresijos aktą - ir vėliau slepiasi po "toleruokime mūsų požiūrį" skėčiu - visi homofobų kritikai apkaltinami patys esą netolerantiški. Tačiau netolerancija yra neracionali, agresyvi nuomonė (prieš kažką); o žodžio laisvė užtikrina mūsų teisę tai konstatuoti.
Ir štai svarbiausia vakaro mintis:
Niekas neturi teisės kažką teigti, to racionaliai nepagrįsdamas, siūlyti kitiems elgtis sutinkamai su tokiu (racionaliai nepagrįstu) teiginiu - ir reikalauti jo nuomonę gerbti (ir nekritikuoti).
Arba:
Jei nenorite, kad iš jūsų įsitikinimų kiti juoktųsi, neturėkite juokingų įsitikinimų :)
2 komentarai (-ų):
Aha, jei tam tūlam radikalui taip paprastai tokie dalykai daeitų...
Kalbu ne radikalams - kalbu visiems likusiems. Po tolerancijos skraiste neturime leisti pasislėpti dogmatiškiems bei iracionaliems teiginiams, šūkiams ar idėjoms.
Pradėkime "gerbti" racionalią, argumentuotą nuomonę - ir ne, jokia dogmatinė (t.y. vien tikėjimu pagrįsta) nuomonė nėra "gerbtina" (vien todėl, kad ji religinė).
Bendrai imant, jeigu kažkas pareiškia kažką klaidingo ar nepagrįsto - mes juk "negerbiame" jo nuomonės? Ne, mes jos "negerbiame", mes su ja nesutinkame - mes su ja ginčyjamės! Tas pats standartas turėtų būti taikomas ir religinėms (bei kitoms paranormalioms) tiesoms.
Rašyti komentarą