Gyvename savotiškoje vaikų saugojimo euforijoje: kažkodėl dabar susigriebėme, jog mūsų vaikai nėra saugūs, jog rūpinamėmės jais nepakankamai. Deja, kelias, kurį siūloma rinktis, paprastais nėra toks jau nekaltas - nenuostabu, jog jį siūlo ne besiremiantys šiuolaikine psichologija, o kelių tūkststančių senumo praktiką išpažįstantys žmonės. Nors, bendresne prasme, indokrinuojami gali būti ne tik vaikai, šį kartą kalbėsiu apie juos. Nuoširdžiai tikiuosi, kad mano rašinyje įdomių minčių ras kiekvienas.
Iš pradžių trumpai apžvelkime kelis vaiko augimą įtakojančius principus. Vienas jų - savo veiksmais, žodžiais ir net mintimis kopijuoti savo tėvus. Ši savybė yra kiekvieno vaiko dalis, todėl protinga būtų į ją atsižvelgti, formuojant savo auklėjimo strategiją (prie to dar sugrįšime).
Antra - kiekvienam vaikui iš prigimties būdinga savybė - smalsumas. Vedamas smalsumo, mažylis gali bandyti paliesti ugnį (ir tai n4ra pageidautina), tačiau tas pats smalsumas leidžia jam pažinti pasaulį bei pasiruošti savarankiškam gyvenimui.
Trečia savybė, kurią norėčiau išskirti, tai polinkis galvoti ir analizuoti. Vedamas smalsumo, vaikas tiria jį supantį pasaulį, kažko nesuprasdamas jis apie tai klausinėja. Gautus atsakymus jis apmąsto, stengdamasis viską surikiuoti savo galvelėj logiškai ir prasmingai. Tai prasideda žymiai anksčiau, negu mes linkę tai įvardinti kaip "mąstymą".
Suprantama, vaiko pasaulis tuo neapsiriboja. Tačiau šios trys pirminės savybės (pirmosios dvi iš kurių būdingos ir gyvynų jaunikliams) sudaro savotišką branduolį - nuo to, kaip mes suprasime šias savybes bei jomis pasinaudosime, didžiai priklauso mūsų vaiko ateitis. Tai tarsi vartai į vaiko vidų - jų dėka mes galime vaikui padėti, arba galime jį sužaloti.
Indoktrinacija - kas tai?
Turbūt sutiksite, kad kiekvienas matome pasaulį skirtingai - savo akimis. Turbūt sutiksite ir su tuo, jog toks pasaulio regėjimas yra pats vertingiausias - kiekvienam iš mūsų. Iš esmės, tai ir yra, kas padaro mus individualiais, kas padaro mus asmenybėmis.
Indoktrinacija tai savo požiūrio įteiginėjimas kitam - vietoj loginių argumentų, panaudojant moralinius. Iš esmės, kitam liepiant mąstyti taip, kaip mąstome mes patys. Nesunku suprasti, jog toks elgesys nėra moralus, todėl pats terminas beveik be išimties vartojamas negatyvia prasme.
Kadangi vaikai yra linkę mus pamėgdžioti, mes neišvengiamai įtakosime jų mąstymą (supratimą, bei vertybes). Tame nėra nieko blogo - tai mechanizmas, suteiktas gamtos, ir užtikrinantis, jog kūdikis jau po 18 metų galėtų gyventi savarankiškai. Visgi, virš viso to, mes dar turime galimybę tiesiogiai indoktrinuoti savo vaikus - iš esmės liepdami jiems priimti mūsų vertybes, neigdami viską, su kuo nesutinkame, tiesiog slėpdami tai nuo jo; galbūt net bausdami savo vaikus, jei jie nesutinka išpažinti mūsų tiesų. Akivaizdu, toks auklėjimo metodas mūsų vaikui yra tik žalingas.
Bet net jei mes tiesiogiai neindoktrinuojame savo vaikų, egzistuoja visa eilė pozityvių veiksmų, kurie padeda dar labiau puoselėti vaiko savarankišką mąstymą (o ne aklą mūsų veikmų, minčių ar vertybių kopijavimą).
Pasakysite: "Viskas, apie ką kalbi, gali atrodyti gražiai popieriuje, tačiau kaip elgtis su tomis vertybėmis, kuriomis mes šventai tikime - ir nuoširdžiai norime pasidalinti su savo vaikais? Ypač - ką daryti, jei jie to 'nesupranta'?"
Padėkim vaikui tapt "imlesniu"
Prieš atsakydamas į šiuos klausimus, norėčiau trumpai aptarti štai ką. Trys vartai, per kuriuos galimje įtakoti vaiko pasaulį, veiks efektyviai - jei juos plačiai atversime - puoselėdami; tačiau ilgainiui jie gali užrudyti, nustoti būti pajėgūs plačiai atsidaryti - jei jais nesirūpinsime ar, dar blogiau, juos laužysime. Šiems vartams užrudyjus, gali būti sunku vėliau kažką viduje "prisišaukti". Pamąstykime apie tai.
Vaikai linkę daug klausinėti. Jeigu mes tai skatiname, jei mūsų atsakymuose (dažnai ne taip svarbu, kokie jie) jie girdi entuziazmą - jie tik dar daugiau tai darys (klausinės ne tik mus, klausinės savo mokytojus, draugus, klausinės patys save). Esmė tokia - šie vaikai bus linkę išsiaiškinti viską, ko nesupranta; mokymasis bus jiems kažkas malonaus bei patrauklaus. Priešingai, jei tokie klausimai mus tik erzina, jei mūsų atsakymai tik byloja "palik mane ramybėje" - žinia, kurią vaikas girdės iš mūsų bus "klausinėjimas yra nonsensas, negaišk tam laiko!". Ilgainiui tai taps aiškiai matoma.
Tas pats su mąstymu. Norėdamas patenkinti savo smalsumą, vaikas užduoda klausimus. Iš pradžių jis nežino kito kelio. Tačiau net dabar jis galvoja: jei vaikas klausia, kaip toli yra saulė, o mes atsakome, jog saulė yra už trijų metrų - tokiu atsakymu vaiko nepatenkinsi - įrodymas jog jis mąsto - išgirdęs atsakymą, jis bent jau įsitikina, jog šis neprieštarauja jo paties supratimui apie pasaulį. Tad vėlgi, mes galime tai skatinti arba galime tai slopinti (neutraliems išlikti nepavyks, nebent visai su savo vaiku nebendrausime). Pvz. vaikas klausia, kaip toli saulė - mes jam atsakome; jis galvoja - galbūt jis prisimena, kaip jo mama matavo medžiagos gabalą siūdama - su matavimo juosta - todėl jis bando įsivaizduoti, kaip kažkas išmatavo atstumą iki saulės; jam tai pasirodo neįmanoma, todėl jis vėl klausia - "iš kur žinai?" - "mokslininkai parašė" - "o iš kur jie žino?". Turėtume žavėtis panašia savo mažo žmogučio intelekto raida. Ir leiskime jam tai suprasti! Bet, svarbiausia, jokiu būdu už tai jo nebarkime... net netiesiogiai ("daug žinosi, greit pasensi"; "kodėl tu nori viską žinoti?!", etc.)
Ir pagaliau mūsų kopijavimas. Jei kažką darome patys, nesistebėkime, jei tai darys mūsų vaikas! Taip veidmainiška yra reikalauti vaiko nedaryt kažko, ką darome patys -
pigiai apeliuojant į savo autoritetą - bene blogiausia, ką galime padaryt savo vaikui. Tuo pat metu, nesmerkime vaiko, jei kažkuriose situacijose jis nesielgia taip, kaip elgtumėmės mes patys - matyt tam yra priežasčių - kurias vertėtų sau pasiaiškinti.
Auklėjimas be indoktrinacijos
Dabar įsivaizduokime, jog suprantame ir puoselėjame visus tris vaiko vartus. Pats savaime tai pasireikš tuo, jog mūsų įtaka vaikui padidės. Abipusis ryšys bus nustatytas, mes būsime jo artimais draugais, kurių nuomonę jis nuoširdžiai gerbs. Dabar pereikime prie klausimo apie tai, kaip pasinaudoti šia palankia startine situacija maksimaliai.
Turėkime galvoj, kad šis mano rašinys nėra apie etikos normas. Tikėkite tuo kuo jūs tikite. Mano vienintelis rūpestis yra kaip jūs visa tai pateiksite savo vaikams - jų neindoktrinuodami.
Aš pats, bendraudamas su savo vaikais (vengdamas juos indoktrinuoti), taikau įvairius (papildomus) "saugiklius". Pvz. jei manęs klausia, ar aš tikiu, kad yra vaiduokliai: (1) aš atsakau, jog netikiu; (2) tada aš galiu trumpai paaiškinti kodėl; (3) tada aš būtinai pabrėšiu, jog tai mano nuomonė; jei kalba vis dar nebus nukrypus kur kitur, (4) galiu trumpai pailiustruoti, ką apie tai mano tas ar kitas man pažįstamas žmogus. Trumpai, (1) aš visada stengiuosi atsakyt į savo vaikų klausimus atvirai - (2) argumentuoti savo požiūri, ir tada (3) konstatuoti tai, jog jie turės (savo) atsakymą susirasti patys.
Mano vaikai, kaip aš pats, netikintys. Tačiau galėčiau spėti, jis išmano apie įvairias religijas daugiau, už savo tikinčius bendraamžius. Religija nėra užginta tema mūsų namuose, dažnai nagrinėjama žymiai giliau nei "dešimt dievo įsakymų". Tas pats liečia kitas jauno žmogaus gyvenimą liečiančias sritis.
Aš neturiu pergyventi, kuo tikės ar netikės mano vaikai; su kuo jie draugaus, ar ką žiūrės internete. Iš esmės suprasdamas, jog net norėdamas, negalėčiau to padaryti: nei (1) įtikinti jų kuo pats tikiu per prievartą (o tokio bet kokio tipo pamokslavimas yra prievarta, nes paprastai remiasi moraliniais argumentais "kodėl neklausai manęs, aš tavo tėvas, esu tiek nugyvenęs, etc."), nei (2) apsaugoti jų nuo visų pavojų (vėlgi per prievartą).
Vakcina geriau už sterilią aplinką
Jeigu norite, ką siūlau yra savotiška imunizacija: leisdami vaikui susiliesti su mums nepriimtinomis nuomonėmis, vertybėmis, reiškinias (ne tik pasakodami apie tai patys, tačiau ir leisdami bendrauti su šias nuomones ar vertybes išpažįstančiais žmonėmis, ar nevaržomiems naršyti internete), ir vėliau visa tai kartu aptardami - mes formuojame vaiko "imunitetą" (visai panašiai, kaip imunitetą suformuoja skiepai; ar, priešingai, imunitetą sužlugdo pernelyg didelis sterilumas).
Ir pabaigai: aš nepasisakau už vaiko "palikimą likimo valiai" - ko gali baimintis tėvai, turintys problemų savo santykiuose su vaikais - jeigu visos trys durys bus gerai suteptos ir plačiai atvertos, tėvų įtaka vaikams visada bus stipresnė nei aplinkos; kritiškai mąstančiais vaikai negimsta, tačiau jie gali šią savybę išsiugdyt - su mūsų pagalba. Pasirinkimas jūsų: kritinis mąstymas vs. indoktrinacija.
Iš pradžių trumpai apžvelkime kelis vaiko augimą įtakojančius principus. Vienas jų - savo veiksmais, žodžiais ir net mintimis kopijuoti savo tėvus. Ši savybė yra kiekvieno vaiko dalis, todėl protinga būtų į ją atsižvelgti, formuojant savo auklėjimo strategiją (prie to dar sugrįšime).
Antra - kiekvienam vaikui iš prigimties būdinga savybė - smalsumas. Vedamas smalsumo, mažylis gali bandyti paliesti ugnį (ir tai n4ra pageidautina), tačiau tas pats smalsumas leidžia jam pažinti pasaulį bei pasiruošti savarankiškam gyvenimui.
Trečia savybė, kurią norėčiau išskirti, tai polinkis galvoti ir analizuoti. Vedamas smalsumo, vaikas tiria jį supantį pasaulį, kažko nesuprasdamas jis apie tai klausinėja. Gautus atsakymus jis apmąsto, stengdamasis viską surikiuoti savo galvelėj logiškai ir prasmingai. Tai prasideda žymiai anksčiau, negu mes linkę tai įvardinti kaip "mąstymą".
Suprantama, vaiko pasaulis tuo neapsiriboja. Tačiau šios trys pirminės savybės (pirmosios dvi iš kurių būdingos ir gyvynų jaunikliams) sudaro savotišką branduolį - nuo to, kaip mes suprasime šias savybes bei jomis pasinaudosime, didžiai priklauso mūsų vaiko ateitis. Tai tarsi vartai į vaiko vidų - jų dėka mes galime vaikui padėti, arba galime jį sužaloti.
Indoktrinacija - kas tai?
Turbūt sutiksite, kad kiekvienas matome pasaulį skirtingai - savo akimis. Turbūt sutiksite ir su tuo, jog toks pasaulio regėjimas yra pats vertingiausias - kiekvienam iš mūsų. Iš esmės, tai ir yra, kas padaro mus individualiais, kas padaro mus asmenybėmis.
Indoktrinacija tai savo požiūrio įteiginėjimas kitam - vietoj loginių argumentų, panaudojant moralinius. Iš esmės, kitam liepiant mąstyti taip, kaip mąstome mes patys. Nesunku suprasti, jog toks elgesys nėra moralus, todėl pats terminas beveik be išimties vartojamas negatyvia prasme.
Kadangi vaikai yra linkę mus pamėgdžioti, mes neišvengiamai įtakosime jų mąstymą (supratimą, bei vertybes). Tame nėra nieko blogo - tai mechanizmas, suteiktas gamtos, ir užtikrinantis, jog kūdikis jau po 18 metų galėtų gyventi savarankiškai. Visgi, virš viso to, mes dar turime galimybę tiesiogiai indoktrinuoti savo vaikus - iš esmės liepdami jiems priimti mūsų vertybes, neigdami viską, su kuo nesutinkame, tiesiog slėpdami tai nuo jo; galbūt net bausdami savo vaikus, jei jie nesutinka išpažinti mūsų tiesų. Akivaizdu, toks auklėjimo metodas mūsų vaikui yra tik žalingas.
Bet net jei mes tiesiogiai neindoktrinuojame savo vaikų, egzistuoja visa eilė pozityvių veiksmų, kurie padeda dar labiau puoselėti vaiko savarankišką mąstymą (o ne aklą mūsų veikmų, minčių ar vertybių kopijavimą).
Pasakysite: "Viskas, apie ką kalbi, gali atrodyti gražiai popieriuje, tačiau kaip elgtis su tomis vertybėmis, kuriomis mes šventai tikime - ir nuoširdžiai norime pasidalinti su savo vaikais? Ypač - ką daryti, jei jie to 'nesupranta'?"
Padėkim vaikui tapt "imlesniu"
Prieš atsakydamas į šiuos klausimus, norėčiau trumpai aptarti štai ką. Trys vartai, per kuriuos galimje įtakoti vaiko pasaulį, veiks efektyviai - jei juos plačiai atversime - puoselėdami; tačiau ilgainiui jie gali užrudyti, nustoti būti pajėgūs plačiai atsidaryti - jei jais nesirūpinsime ar, dar blogiau, juos laužysime. Šiems vartams užrudyjus, gali būti sunku vėliau kažką viduje "prisišaukti". Pamąstykime apie tai.
Vaikai linkę daug klausinėti. Jeigu mes tai skatiname, jei mūsų atsakymuose (dažnai ne taip svarbu, kokie jie) jie girdi entuziazmą - jie tik dar daugiau tai darys (klausinės ne tik mus, klausinės savo mokytojus, draugus, klausinės patys save). Esmė tokia - šie vaikai bus linkę išsiaiškinti viską, ko nesupranta; mokymasis bus jiems kažkas malonaus bei patrauklaus. Priešingai, jei tokie klausimai mus tik erzina, jei mūsų atsakymai tik byloja "palik mane ramybėje" - žinia, kurią vaikas girdės iš mūsų bus "klausinėjimas yra nonsensas, negaišk tam laiko!". Ilgainiui tai taps aiškiai matoma.
Tas pats su mąstymu. Norėdamas patenkinti savo smalsumą, vaikas užduoda klausimus. Iš pradžių jis nežino kito kelio. Tačiau net dabar jis galvoja: jei vaikas klausia, kaip toli yra saulė, o mes atsakome, jog saulė yra už trijų metrų - tokiu atsakymu vaiko nepatenkinsi - įrodymas jog jis mąsto - išgirdęs atsakymą, jis bent jau įsitikina, jog šis neprieštarauja jo paties supratimui apie pasaulį. Tad vėlgi, mes galime tai skatinti arba galime tai slopinti (neutraliems išlikti nepavyks, nebent visai su savo vaiku nebendrausime). Pvz. vaikas klausia, kaip toli saulė - mes jam atsakome; jis galvoja - galbūt jis prisimena, kaip jo mama matavo medžiagos gabalą siūdama - su matavimo juosta - todėl jis bando įsivaizduoti, kaip kažkas išmatavo atstumą iki saulės; jam tai pasirodo neįmanoma, todėl jis vėl klausia - "iš kur žinai?" - "mokslininkai parašė" - "o iš kur jie žino?". Turėtume žavėtis panašia savo mažo žmogučio intelekto raida. Ir leiskime jam tai suprasti! Bet, svarbiausia, jokiu būdu už tai jo nebarkime... net netiesiogiai ("daug žinosi, greit pasensi"; "kodėl tu nori viską žinoti?!", etc.)
Ir pagaliau mūsų kopijavimas. Jei kažką darome patys, nesistebėkime, jei tai darys mūsų vaikas! Taip veidmainiška yra reikalauti vaiko nedaryt kažko, ką darome patys -
pigiai apeliuojant į savo autoritetą - bene blogiausia, ką galime padaryt savo vaikui. Tuo pat metu, nesmerkime vaiko, jei kažkuriose situacijose jis nesielgia taip, kaip elgtumėmės mes patys - matyt tam yra priežasčių - kurias vertėtų sau pasiaiškinti.
Auklėjimas be indoktrinacijos
Dabar įsivaizduokime, jog suprantame ir puoselėjame visus tris vaiko vartus. Pats savaime tai pasireikš tuo, jog mūsų įtaka vaikui padidės. Abipusis ryšys bus nustatytas, mes būsime jo artimais draugais, kurių nuomonę jis nuoširdžiai gerbs. Dabar pereikime prie klausimo apie tai, kaip pasinaudoti šia palankia startine situacija maksimaliai.
Turėkime galvoj, kad šis mano rašinys nėra apie etikos normas. Tikėkite tuo kuo jūs tikite. Mano vienintelis rūpestis yra kaip jūs visa tai pateiksite savo vaikams - jų neindoktrinuodami.
Aš pats, bendraudamas su savo vaikais (vengdamas juos indoktrinuoti), taikau įvairius (papildomus) "saugiklius". Pvz. jei manęs klausia, ar aš tikiu, kad yra vaiduokliai: (1) aš atsakau, jog netikiu; (2) tada aš galiu trumpai paaiškinti kodėl; (3) tada aš būtinai pabrėšiu, jog tai mano nuomonė; jei kalba vis dar nebus nukrypus kur kitur, (4) galiu trumpai pailiustruoti, ką apie tai mano tas ar kitas man pažįstamas žmogus. Trumpai, (1) aš visada stengiuosi atsakyt į savo vaikų klausimus atvirai - (2) argumentuoti savo požiūri, ir tada (3) konstatuoti tai, jog jie turės (savo) atsakymą susirasti patys.
Mano vaikai, kaip aš pats, netikintys. Tačiau galėčiau spėti, jis išmano apie įvairias religijas daugiau, už savo tikinčius bendraamžius. Religija nėra užginta tema mūsų namuose, dažnai nagrinėjama žymiai giliau nei "dešimt dievo įsakymų". Tas pats liečia kitas jauno žmogaus gyvenimą liečiančias sritis.
Aš neturiu pergyventi, kuo tikės ar netikės mano vaikai; su kuo jie draugaus, ar ką žiūrės internete. Iš esmės suprasdamas, jog net norėdamas, negalėčiau to padaryti: nei (1) įtikinti jų kuo pats tikiu per prievartą (o tokio bet kokio tipo pamokslavimas yra prievarta, nes paprastai remiasi moraliniais argumentais "kodėl neklausai manęs, aš tavo tėvas, esu tiek nugyvenęs, etc."), nei (2) apsaugoti jų nuo visų pavojų (vėlgi per prievartą).
Vakcina geriau už sterilią aplinką
Jeigu norite, ką siūlau yra savotiška imunizacija: leisdami vaikui susiliesti su mums nepriimtinomis nuomonėmis, vertybėmis, reiškinias (ne tik pasakodami apie tai patys, tačiau ir leisdami bendrauti su šias nuomones ar vertybes išpažįstančiais žmonėmis, ar nevaržomiems naršyti internete), ir vėliau visa tai kartu aptardami - mes formuojame vaiko "imunitetą" (visai panašiai, kaip imunitetą suformuoja skiepai; ar, priešingai, imunitetą sužlugdo pernelyg didelis sterilumas).
Ir pabaigai: aš nepasisakau už vaiko "palikimą likimo valiai" - ko gali baimintis tėvai, turintys problemų savo santykiuose su vaikais - jeigu visos trys durys bus gerai suteptos ir plačiai atvertos, tėvų įtaka vaikams visada bus stipresnė nei aplinkos; kritiškai mąstančiais vaikai negimsta, tačiau jie gali šią savybę išsiugdyt - su mūsų pagalba. Pasirinkimas jūsų: kritinis mąstymas vs. indoktrinacija.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą