Mirtis piratams! Ar tegyvuoja "piratai"?

Kartais pats gyvenimas diktuoja auktualias temas. Įvykiai, įsisukę svetur, panašu, pasiekė ir Lietuvą. Nuskriausti kūrinių autoriai (rečiau) ar (neva) juos atstovajaunčios organizacijos (dažniausiai) viena po kitos pradėjo kreiptis į teismus, reikalaudamos kraujo. Pats savaime, šis reiškinys suskaldė visuomenę į priešingas stovyklas: problema ta, jog ištikimybę tai ar kitai pusei paprastai apsprendė mūsų jausmai (ar, geriausiu atveju, paviršutiniški, elementarios kritikos neišlaikantys argumentai). Pabandykime pažvelgti į tai be išankstinių nuostatų, įvertinadami abiejų šalių interesus.

Pastebėkime, jog bendru atveju diskutuosime apie intelektualiąją nuosavybę (t.y. tie patys argumentai savaime galios ne vien muzikos kūrinių ar kompiuterinės programinės įrangos autorinėm teisėm, tačiau ir naujų išradimų patentams, etc.). Toliau, mus labiau domins ne konflikto teisinis traktavimas (pagal tos ar kitos šalies esamus įstatymus), o, veikiau, jos moralinis išsprendimas (t.y. jeigu galiojantys įstatymai pasirodytų esą amoralūs, tai išteisintų kaltinamąją pusę mūsų akyse).

Pirmas raundas: pusių argumentai

Distiliuotoj formoj jie atrodo maždaug taip:

"Už piratų baudimą":

- piratuotojai pažeidžia galiojančius įstatymus;
- intelektualios nuosavybės naudojimas be savininko sutikimo (kaip ir bet kokios kitos privačios nuosavybės) yra vagystė;
- dėl piratuotojų veiklos nukenčia kūrinių autoriai.

"Prieš piratų baudimą":

- piratuotojai iš savo veiklos nesipelno;
- sunku (Lietuvoje) būtų rasti žmogų, nė karto nieko nepiratavusi;
- piratuotojai neturi kito pasirinkimo (nes kūriniai arba iš vis neprieinami arba neįperkami, etc.)
- kai kurie piratuotojai vėliau kūrinius perka legaliai

Neabejoju, jog esu girdėjęs ir kitų argumentų, tačiau paprastai jie tik praplečia ar paaiškina mano jau išvardintus - visais atvejais to turėtų mums pakakti.

Žaidimo taisyklės

Kaip jau galėjote suprasti iš paminėtų argumentų, sunku tikėtis kažkokios išvados tokiame ginče. Kiekviena pusė kalba apie skirtingus dalykus tuo pačiu metu visai nesidomėdama kitosios situacija, mintimis (ar jausmais). Tokioj situacijoj egzistuoja du principinai sprendimai: (1) vienos iš grupių interesus iškelti virš kitos; (2) rasti tam tikrus universalius (bendražmogiškus) principus, įskaitančius abiejų pusių interesus defacto. Jeigu nesutinkate su (2) kelio visapusišku pranašumu, toliau skaityti nėra jokios prasmės.

Silpni abiejų pusių argumentai

Taigi, pažiūrėkime iš eilės. Suprantama, piratuotojai pažeidžia įstatymus - pati klausimo esmė yra ar šie įstatymai prasmingi (ir ar moralūs apskritai). Paprastas pvz būtų vergas, nesutinkantis tarnauti savo ponui - net jei vergvaldystė buvo įteisinta įstatymo, vergo elgesys nebus amoralus (smerkktinas) mūsų akyse.

Antrajame argumente, intelektualinės nuosavybės default prilyginimas kitos (apčiuopiamos) formos privačiai nuosavybei yra klaidingas. Pati privačios nuosavybės prasmė kyla iš poreikio pasidalinti ribotus išteklius - kadangi visi mes negalime turėti konkretaus daikto, egzistuoja mechanizmas, nustatantis, kam jis priklauso. Nesunku matyti, kad padėtis nėra analogiška intelektualios nuosavybės atžvilgiu. Kalbant apie vagystę, vėlgi, pavogus daiktą iš jo savininko - pastarasis jo nebeturi - toks pirminis vagystės apibrėžimas (t.y. kad savininkas kažko neteko prieš savo valią). Intelektualios nuosavybės atveju, kūrinio autorius nieko nepasigenda, jis ir toliau pilnai disponuoja savo kūriniu.

Trečiasis argumentas pateikiamas kaip savaime suprantama tiesa - tuo tarpu man nėra žinomas nei vienas patikimas tyrimas, tokią žalą apskaičiavęs, ar bent jau įrodęs. Suprantama, jei kiekvienas piratuotjas netikėtai sumokėtų už kūrinį kūrinio autoriui, pastarojo pelnas padidėtų, tačiau nėra akivaizdu ar toks pelnas askritai padidėtų (o gal net sumažėtų?) nelikus piratavimo (ar jam sumažėjus). Tačiau šis argumentas turi dar gilesnę problemą: jis apriori deklaruoja kūrinių autorių teisę į tokias pajamas (apie tai kiek vėliau).

Dabar pažiūrėkime į piratų draugų argumentus. Deja, situacija ir čia nei kiek ne geresnė. Ar piratuotojas iš savo veiklos pasipelno ar ne nėra reikšminė aplikybė - jeigu pripažintume intelektualinės nuosavybės naudojimą vagyste, koks skirtumas ką aš darau su pavogtu automobiliu - važinėju pats ar jį parduodu?

Antrasis argumentas yra gryniausia pusiškumo forma: jei man nuo to būtų blogai, tai yra neteisinga :) Deja, etika taip neveikia. Privalome vertinti poelgį (ar reiškinį) iš šalies. Jei išaiškėja, jog, pagal naują atradimą, elgiamės netinkamai - turėtume koreguoti savo elgesį.

Trečiasis argumentas yra veikiau nevykęs pasiteisinimas: muzikiniai kūriniai (ar kompiuterių programinė įranga) nėra pirmo būtinumo prekės; net jei žmogus iš tiesų neįgali jos įpirkti, visiškai nepateisina jo vogimo (čia tuo atveju, jei tai yra vogimas).

Paskutinis argumentas nebent iš dalies kontroargumetuoja paskutinį piratų priešų teiginį, tačiau, suprantama, negali būt priimtas rimtai pats savaime. Net jei kūrinių autoriai turėtų papildomos naudos iš piratavimo, tai nereikštų jog mes galime tai daryti prieš jų valią (pvz aš pavogiu tavo automobilį, įtardamas, jog juo vaziuodamas užsimuši ar susižeisi).

bet... atsakymas pačioje "intelektualinėj nuosavybėje"

Kaip dažnai būna - atsakymas šaknyse. Žodžių derinys "intelektuali nuosavybė" taip giliai įaugo mūsų visuomenėje, jog net nesusimąstome ką jis iš tiesų reiškia (jau nekalbant apie tai, kaip jis atsirado). Kad būtų aiškiau, pradėkime nuo nedidelės privačios nuosavybės apžvalgėlės.

Gyvūnai neturi privačios nuosavybės, žmonės pirmieji ją išrado. Pagrindinė idėja paprasta - viskas gamtoje egzistuoja ribotais kiekiais, todėl negalime kiekvienas turėti visko. Todėl atsirado būtinybė tokiems resursams priskirti savininką (atskira kalba kaip) - kad būtų aišku, kas gali naudoti tą ar kitą (ribotą) resursą - ir tai gerbti. Viskas labai logiška ir praktiškai breikalinga (atkreipkite dėmesį į nuosavybės savybes bei pagrindinę motyvaciją jai atsirasti).

Intelektuali nuosavybė nepasižymi nei vena iš šių savybių: viena, ji nustato teisę į kažką, visiškai neribotą savo kiekiu; jeigu aš dainuoju savo sukurtą dainą ir ją pradeda dainuoti kažkas dar - aš nieko neprarandu; net jei dainuos milijonas žmonių, aš ir toliau "turėsiu" savo dainą, jos niekas iš manęs neatims; antra, intelektualine nuosavybė buvo sukurta priešingu tikslu - iš esmės proteguoti monopoliją (kaip reiškinį) - o ne pačios visuomenės narių labui; taip, be intelektualios nuosavybės įvedimo dauguma kūrinių autorių nebūtų tapę tokiais turtingais - tačiau, prisiminkime, privati nuosavybė buvo sugalvota ne tokiu tikslu.

Trumpai, intelektuali nuosavybė nėra privati nuosavybė, todėl privačiai nuosavybei galiojančios moralės normos jai default negalioja.

Dar daugiau, intelektualios nuosavybės teisė apriboja naudojimąsi privačia nuosavybe: pvz aš negaliu naudoti savo kompiuterio man patinkančiom dainom duplikuoti; arba negaliu jų dovanoti savo draugams. Tokiu būdu teisė į privačią nuosavybę, vieną iš švenčiausių žmonijos atributų, defacto apribojama naujai sukurtos teisinės sąvokos - vien siekiant įteisinti galimybę monopolijai atsirasti (kuri pagal apibrėžimą, ir yra vienašališkas *daugiau nei pakankamų* resursų pasisavinimas).

Pabaigai, kiek anekdotinis pavyzdys. Sakykim, aš atsiduriu negyvenamoj saloj ir vienintelis būdas man iš čia ištrūkti yra sukonstruoti laivą - kurio detalius brėžinius aš, visai atsitiktinai, čia suradau. Bet laivo modelis yra užpatentuotas! Suprantate mano dilemą: jei būčiau atradęs patį laivą - nesusimąstydamas galėčiau juo plaukti, tačiau atradęs brėžinius - negaliu jais pasinaudoti! Tik parodo, kiek nenatūrali ir išgalvota yra pati intelektualios nuosavybės koncepsija.

Kartais žmonės sako, jog nelikus inteletualios nuosavybės - neliktų motivacijos kūrybai: hmm, pagalvokime... Niutonas atrado traukos dėsnį, Mocartas sukūrė nuostabias simfonijas, Da Vinčis nutapė pribloškiančius paveikslus... Tiesa yra ta, jog be intelektualios nuosavybės visuomenės progresas tik dar labiau įsibėgėtų (tik pagalvokite, kiek žinių taptų visiems laisvai prieinamomis), o visi tebūtų nuo to laimingesni (suprantama, dainininkai nebūtų milijonieriais, bet gal į gerą?).