Dvi paskutinės mano pasakojimo dalys žada būti įdomiausios. Dawkins žodžiais tariant, darysime tai, ką daro lotynų kalbos mokytojas, mokinantis ne pačios lotynų kalbos, o įrodinėjantis, jog Romos imperija (su savo kalba) egzistavo. Tai kaip gi su tuo klausimu: kokie gi Romos imperijos bei lotynų kalbos egzistavimo įrodymai? Net šiandien, Romos imperijos pėdsakus galime matyti visur aplinkui: savo kalboje, kultūroje, architektūroje, literatūroje, etc. Panašiai ir evoliucija: ji giliai įsirėžusi kiekviename organizme, gyvame šiandien!
Įsivaizduokime, jog visgi yra kūrėjas. Įsivaizduokime, kad jis gerai apmąstė ir sukūrė visas gyvybės formas (iš pradžių savo galvoje, o vėliau tai įgyvendino). Viena savybė, kurios mes būtinai tikėtumėmsi šito pasekoje - tam tikras visų gyvybės formų sandaros nuoseklumas, elementarus logiškumas, jei norite. Problema tame, kad gyvi organizmai yra tokiais nėra! Kaip matysime, jie veikiau panašūs į iš kažko perdarytus, apkarpytus, užlopytus - yra būtent tokie, kokių tikėtumėmės būtent iš evoliucijos (neturėjusios išankstinio plano ar išankstinių brėžinių).
Kiekvienam iš mūsų pažįstamas šiurpulio jausmas. Iš tokios reakcijos nėra jokios (žinomos) naudos mums. Tačiau tokią naudą turėjo tolimi mūsų protėviai - plaukuoti žinduoliai, naudojantys tai lyg savotiška termostatą (pasišiaušus, šiltas oras sulaikomas kailyje). Kiek vėliau, tai buvo pradėta naudoti dar ir socialiam komunikavimui (išsigandęs, gyvūnas pasišiaušdavo - kartu atrodydamas didesniu savo priešui. etc.). Tačiau mes, žmonės, neturim iš to jokios naudos. Beja, ir pačių kūno plaukų liekanos, tik patvirtina mūsų praeitį. Sunku sugalvoti, kam toks "kūrėjas" visa tai būtų mums suteikęs.
Paimkime delfinus. Paviršutiniškai žiūrint, jie labai panašūs į žuvis - visgi taip nuo jų besiskiriantys. Pradėkime nuo to, jog delfinai neturi žiaunų - pakankamai tobulų gyvenimo vandeny prietaisų. Jeigu kūrėjas nusprendė apgyvendinti delfiną vandenyje, kodėl jis nusprendė nubausti jį vietoj žiaunų suteikdamas jam... žinduoliškus plaučius... taip tuos pačius, skirtus gyventi sausumoje! Arba pagalvokite - delfinas pajėgus "nuskęsti" (jei bus išlaikytas po vandeniu pakankamai ilgai)... Sutikite, kvėpavimo skylė jo galvoj panašesnė į skubotą žinduliškos nosies pritaikymą gyvenimui vandenyje, nei išankstinį dieviškąjį planą...
Arba banginiai. Kaip ir delfinai jie net plaukia kitaip, nei "tikros" žuvys: žuvys vizgina savo uodegą į šonus (visai kaip jų protėviai driežai), tuo tarpu delfinai ir banginiai - viršun žemyn (kaip jų sausumoj gyvenę protėviai). Nors banginiai ir neturi rudimentinių kojų, jie visgi turi nedideles ataugėles stuburo gale (įdomu kam?). Neatsitiktinai, abu - banginiai ir delfinai - turi smegenis - ko nepasakysi apie jokias žuvis. Nors eilė žuvų veda gyvus jauniklius, delfinai žindo savo mažylius pienu - tikrai nėra patogiausia terpė tai daryti vandenyje (alio, kūrėjau?). Kaip driežai, žuvys yra šaltakraujės, tuo tarpu - kaip žinduoliai - delfinai ir banginiai - yra šiltakraujai. Lengva nuspėti, kodėl vienoks ar kitoks savo kūno temperatūros reguliavimas buvo naudingesnis ropliams ar žinduoliams - ne visai aišku, kodėl kūrėjas tiesiog nesuteiktų "optimalaus" kūno temperatūros reguliacijos aparato visiems vandens gyvūnams.
Panašius išsigimimus galime stebėti tarp paukščių. Kam paukščiui sparnai, jei jis neskraido? Žiūrint į stručius, gali suprasti, kaip evoliucijos metu jų sparnai sumenkėjo, tuo tarpu išsivystė kojos - tačiau kam šautų į galvą suteikti šiam gyvūnui sparnus, iš anksto jį "suplanavus"? Arba pingvinas. Praradęs plunksnas, tačiau visgi dar toks panašus į paukščius (dedantis kiaušinius, turintis sparnelius, etc.) - evoliucija ryškiu rašalu užrašyta tiesiog jam ant kaktos!
Vabzdžių pasaulis, šia prasme, tik dar ryškesnis (kas natūralu). Dauguma vabzdžių turi keturis sparnus, tačiau musės tik dvejus. Nunykusių sparnelių vietoj jos turi nedidelius "pagaliukus" - naudojamus stabilumui palaikyti. Jei tikėsime aerodinamikos specialistais, tai savotiškas stabilumo iškeitimas į manevringumą. Tačiau kartais musės išsigimsta, ir tada jos vėl turi 4 sparnus - wow, kūrėjau, ar gali kartą apsispręsti?
Štai mažiau žinomi faktai apie skruzdėles. Dirbančios skruzdės visai neturi sparnų. Tačiau kai kurios iš jų, vien dėl aplinkos (o ne genetinių priežasčių), tampa motinėlėmis - išsiaugina sparnus - tačiau naudoja juos tik kartą, kad nuskristų susirasti poravimosi partnerį. Vėliau jos pasikasa po žeme ir ten apsistoja - atsisakydamos sparnų, kartais tiesiogine prasme juos nusikandžiodamos (!). Sparnai tik trukdo požeminiame gyvenime, todėl dirbančios skruzdėles niekada jų neužsiaugina apskritai.
Įsivaizduokime, jog visgi yra kūrėjas. Įsivaizduokime, kad jis gerai apmąstė ir sukūrė visas gyvybės formas (iš pradžių savo galvoje, o vėliau tai įgyvendino). Viena savybė, kurios mes būtinai tikėtumėmsi šito pasekoje - tam tikras visų gyvybės formų sandaros nuoseklumas, elementarus logiškumas, jei norite. Problema tame, kad gyvi organizmai yra tokiais nėra! Kaip matysime, jie veikiau panašūs į iš kažko perdarytus, apkarpytus, užlopytus - yra būtent tokie, kokių tikėtumėmės būtent iš evoliucijos (neturėjusios išankstinio plano ar išankstinių brėžinių).
Kiekvienam iš mūsų pažįstamas šiurpulio jausmas. Iš tokios reakcijos nėra jokios (žinomos) naudos mums. Tačiau tokią naudą turėjo tolimi mūsų protėviai - plaukuoti žinduoliai, naudojantys tai lyg savotiška termostatą (pasišiaušus, šiltas oras sulaikomas kailyje). Kiek vėliau, tai buvo pradėta naudoti dar ir socialiam komunikavimui (išsigandęs, gyvūnas pasišiaušdavo - kartu atrodydamas didesniu savo priešui. etc.). Tačiau mes, žmonės, neturim iš to jokios naudos. Beja, ir pačių kūno plaukų liekanos, tik patvirtina mūsų praeitį. Sunku sugalvoti, kam toks "kūrėjas" visa tai būtų mums suteikęs.
Paimkime delfinus. Paviršutiniškai žiūrint, jie labai panašūs į žuvis - visgi taip nuo jų besiskiriantys. Pradėkime nuo to, jog delfinai neturi žiaunų - pakankamai tobulų gyvenimo vandeny prietaisų. Jeigu kūrėjas nusprendė apgyvendinti delfiną vandenyje, kodėl jis nusprendė nubausti jį vietoj žiaunų suteikdamas jam... žinduoliškus plaučius... taip tuos pačius, skirtus gyventi sausumoje! Arba pagalvokite - delfinas pajėgus "nuskęsti" (jei bus išlaikytas po vandeniu pakankamai ilgai)... Sutikite, kvėpavimo skylė jo galvoj panašesnė į skubotą žinduliškos nosies pritaikymą gyvenimui vandenyje, nei išankstinį dieviškąjį planą...
Arba banginiai. Kaip ir delfinai jie net plaukia kitaip, nei "tikros" žuvys: žuvys vizgina savo uodegą į šonus (visai kaip jų protėviai driežai), tuo tarpu delfinai ir banginiai - viršun žemyn (kaip jų sausumoj gyvenę protėviai). Nors banginiai ir neturi rudimentinių kojų, jie visgi turi nedideles ataugėles stuburo gale (įdomu kam?). Neatsitiktinai, abu - banginiai ir delfinai - turi smegenis - ko nepasakysi apie jokias žuvis. Nors eilė žuvų veda gyvus jauniklius, delfinai žindo savo mažylius pienu - tikrai nėra patogiausia terpė tai daryti vandenyje (alio, kūrėjau?). Kaip driežai, žuvys yra šaltakraujės, tuo tarpu - kaip žinduoliai - delfinai ir banginiai - yra šiltakraujai. Lengva nuspėti, kodėl vienoks ar kitoks savo kūno temperatūros reguliavimas buvo naudingesnis ropliams ar žinduoliams - ne visai aišku, kodėl kūrėjas tiesiog nesuteiktų "optimalaus" kūno temperatūros reguliacijos aparato visiems vandens gyvūnams.
Panašius išsigimimus galime stebėti tarp paukščių. Kam paukščiui sparnai, jei jis neskraido? Žiūrint į stručius, gali suprasti, kaip evoliucijos metu jų sparnai sumenkėjo, tuo tarpu išsivystė kojos - tačiau kam šautų į galvą suteikti šiam gyvūnui sparnus, iš anksto jį "suplanavus"? Arba pingvinas. Praradęs plunksnas, tačiau visgi dar toks panašus į paukščius (dedantis kiaušinius, turintis sparnelius, etc.) - evoliucija ryškiu rašalu užrašyta tiesiog jam ant kaktos!
Vabzdžių pasaulis, šia prasme, tik dar ryškesnis (kas natūralu). Dauguma vabzdžių turi keturis sparnus, tačiau musės tik dvejus. Nunykusių sparnelių vietoj jos turi nedidelius "pagaliukus" - naudojamus stabilumui palaikyti. Jei tikėsime aerodinamikos specialistais, tai savotiškas stabilumo iškeitimas į manevringumą. Tačiau kartais musės išsigimsta, ir tada jos vėl turi 4 sparnus - wow, kūrėjau, ar gali kartą apsispręsti?
Štai mažiau žinomi faktai apie skruzdėles. Dirbančios skruzdės visai neturi sparnų. Tačiau kai kurios iš jų, vien dėl aplinkos (o ne genetinių priežasčių), tampa motinėlėmis - išsiaugina sparnus - tačiau naudoja juos tik kartą, kad nuskristų susirasti poravimosi partnerį. Vėliau jos pasikasa po žeme ir ten apsistoja - atsisakydamos sparnų, kartais tiesiogine prasme juos nusikandžiodamos (!). Sparnai tik trukdo požeminiame gyvenime, todėl dirbančios skruzdėles niekada jų neužsiaugina apskritai.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą