Visiems, skeptiškai įvertinusiems mano etinę poziciją intlektualinės nuosavybės atžvilgiu, norėčiau pasiūlyti dar vieną perspektyvą. Šį kartą, pabandysiu argumentuoti savo poziciją istoriniais, konkrečiais pavyzdžiais (priešingai mano abstrakčiai argumentacijai). Mes, kaip visuomenė, panašų konfliktą sprendžiame jau ne pirmą kartą - konfliktą tarp finansinių konkrečios visuomenės dalies bei pačios visuomenės interesų. Kaip netrukus pamatysime, visi atvejai iš esmės panašūs: jais norima apriboti mūsų visų prigimtinę teisę į savo privačią nuosavybę, aukščiau jos pastačius kažkieno finansinius interesus. Pamatysime, jog labai panašiai jie buvo sprendžiami, bei kas iš to išėjo.
Knygų parduotuvių savininkai, o su jais ir knygų leidėjai, buvo didžiai nepatenkinti 18 amžiuje beatsirandančiom bibliotekomis. Panašiai, kaip šių dienų leidėjai, jie veikiau norėjo matyti žmones perkančius knygas iš jų, nei nuomuojančius jas bibliotekose (pradžioje, visos bibliotekos buvo mokami knygų nuomos punktai). Viešosios bibliotekos, išlaikomos mokesčių mokėtojų, pradėjo keisti komercines tik 1850-ais - Amerikoje, ir dar vėliau Anglijoje.
Panašiai, kino studijos ne tik nerodė entuziazmo dėl video nuomos punktų atsiradimo - jos bandė juos uždrausti įstatymu. Jų nelaimei, pagal "pirminio pirkėjo doktriną", sąžiningai įsigijęs daiktą žmogus gali daryt su juo ką tinkamas (jeigu aš nusipirkau traktorių ir skolinu jį savo kaimynams - nu to irgi gali nukentėti traktoriaus gamintojas bei pardavėjas, tačiau niekas negali man to uždrausti). Tada studijos bandė licenzijuoti savo produkciją, bent taip pasipelnydamos iš nuomos. Tačiau jau apie 1985- uosius dauguma, jei ne visos, studijos atsisakė tokių schemų ir pasitenkimo pelnu iš video kasečių pardavimo vartotojui bei nuomos punktams (ta pačia kaina).
Abiem aprašytais atvejais, tiek knygų leidėjams (ir pardavėjams), tiek kino studijoms - pasisekė, kad jų pastangos užgniaužti savo kūrinių laisvesnį vartojimą buvo nesėkmingos. Pasisekė, nes jųdviejų pardavimai (ir pelnai) nuo to tik išaugo. Labiau išsilavinęs ir geriau informuotas vartotojas tapo geresniu pirkėju. Tačiau tai nėra mūsų pagrindinis agumentas - svarbiausia, kad tai buvo natūralūs visuomenės raidos žingsniai, apčiuopiamai naudingi, net jei reikėtų lyginti su prarastu (siauros) žmonių grupės pelnu (jei toks būtų). Šiandieną mes priimame bibliotekas kaip kažką savaime suprantamo, daugelis neįsivaizduojame savo gyvenimo be jų.
Dabar, trumpam pamirškime praeitį, ir paklauskime savęs štai ko: kaip būtų šiandien? Jei bibliotekų nebūtų, ir kažkas pabandytų jas įsteigti - ar jiems pavyktų? Ar nebūtų jie užsipulti su tuo pačiu aršumu, kaip šiandien puolami skaitmeninės informacjos platintojai? Ar negaliotų bibliotekoms tie patys baudėjų argumentai?
Knygų parduotuvių savininkai, o su jais ir knygų leidėjai, buvo didžiai nepatenkinti 18 amžiuje beatsirandančiom bibliotekomis. Panašiai, kaip šių dienų leidėjai, jie veikiau norėjo matyti žmones perkančius knygas iš jų, nei nuomuojančius jas bibliotekose (pradžioje, visos bibliotekos buvo mokami knygų nuomos punktai). Viešosios bibliotekos, išlaikomos mokesčių mokėtojų, pradėjo keisti komercines tik 1850-ais - Amerikoje, ir dar vėliau Anglijoje.
Panašiai, kino studijos ne tik nerodė entuziazmo dėl video nuomos punktų atsiradimo - jos bandė juos uždrausti įstatymu. Jų nelaimei, pagal "pirminio pirkėjo doktriną", sąžiningai įsigijęs daiktą žmogus gali daryt su juo ką tinkamas (jeigu aš nusipirkau traktorių ir skolinu jį savo kaimynams - nu to irgi gali nukentėti traktoriaus gamintojas bei pardavėjas, tačiau niekas negali man to uždrausti). Tada studijos bandė licenzijuoti savo produkciją, bent taip pasipelnydamos iš nuomos. Tačiau jau apie 1985- uosius dauguma, jei ne visos, studijos atsisakė tokių schemų ir pasitenkimo pelnu iš video kasečių pardavimo vartotojui bei nuomos punktams (ta pačia kaina).
Abiem aprašytais atvejais, tiek knygų leidėjams (ir pardavėjams), tiek kino studijoms - pasisekė, kad jų pastangos užgniaužti savo kūrinių laisvesnį vartojimą buvo nesėkmingos. Pasisekė, nes jųdviejų pardavimai (ir pelnai) nuo to tik išaugo. Labiau išsilavinęs ir geriau informuotas vartotojas tapo geresniu pirkėju. Tačiau tai nėra mūsų pagrindinis agumentas - svarbiausia, kad tai buvo natūralūs visuomenės raidos žingsniai, apčiuopiamai naudingi, net jei reikėtų lyginti su prarastu (siauros) žmonių grupės pelnu (jei toks būtų). Šiandieną mes priimame bibliotekas kaip kažką savaime suprantamo, daugelis neįsivaizduojame savo gyvenimo be jų.
Dabar, trumpam pamirškime praeitį, ir paklauskime savęs štai ko: kaip būtų šiandien? Jei bibliotekų nebūtų, ir kažkas pabandytų jas įsteigti - ar jiems pavyktų? Ar nebūtų jie užsipulti su tuo pačiu aršumu, kaip šiandien puolami skaitmeninės informacjos platintojai? Ar negaliotų bibliotekoms tie patys baudėjų argumentai?
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą