Diskusijų dialektika (kart.)

Esu kažkada parašęs tokį straipsniuką, pamaniau gal visai gerai būtų jį ir čia turėti.

Tie, kas mane pažįsta, žino, kaip vertinu žodžio laisvę, kiekvieno teisę turėti savo nuomonę visais klausimais. Mūsuose tai dar nėra plačiai priimtina, vis dar turime per daug "kas teisinga" ir "kas ne". Tačiau šita trumpa esė ne apie tai. Kažkam net gali pasirodyti, kad pasisakau prieš žodžio (nuomonės) laisvę - nors, aišku, taip nėra. Kalbėsiu, veikiau, apie populiarų nesusipratimą (dažnai vedantį mane iš proto) ir, tiesą sakant, labai fundamentalų racionalaus komunikavimo principą. Pažadu, truputis jūsų kantrybės atsipirks su kaupu.

Nebent esate panašus į mane, turbūt daug nesusimąstote, kai reiškiate savo mintis tuo ar kitu klausimu. Ne, tai nėra blogai. Tačiau, tokiu atveju, jūs naudojate tą patį minčių reiškimo mechanizmą, nepriklausomai nuo situacijos. Šiame rašinyje bandysiu parodyti, jog skirtingos situacijos reikalauja skirtingų būdų, kuriais mes jas analizuojame bei diskutuojame. Panašiai, kaip sunku susikalbėti dviem žmonėms kalbantiems skirtingom kalbom, labai sunku susikalbėti žmonėms, to nepaisantiems (t.y. naudojantiems skirtingus argumentavimo principus). Absurdiška būtų neigti, jog kalbant abiem šalim suprantama kalba palengvina komunikaciją.

Pirmoji klausimų kategorija susideda iš klausimų, neturinčių (ir negalinčių turėti) objektyviai teisingo atsakymo, pavadinkim ją etikos grupe. Tokių klausimų (ar problemų) pavyzdžiai būtų: "ar meluoti blogai?", "kaip turiu rengtis?", "ar tinka vyrams nešioti sijonus?", "ar turime mylėti žemę, kurioj gimėm?", etc. Kartais klausimas gali (kaip mums atrodo) turėti akivaizdų, visuotinai priimtą atsakymą ("ar nužudyti kitą žmogų gerai?"), o kartais gali egzistuoti tiek nuomonių, kiek yra jas reiškiančių ("kokia turėtų būti ideali moteris (vyras)?"). Kartais atsakymas į klausimą gali mums būti akivaizdus, o kartais mes gali ilgai laužyti galvą ieškodami atsakymo. Svarbu suprasti, kad atsakymų įvairovė bei kokybė nedaro įtakos problemos ar klausimo priskyrimui tai ar kitai kategorijai - kriterijus, kurį naudojame - turi ar neturi mūsų klausimas objektyvų atsakymą (nesvarbu mes jį žinome ar ne). Taigi, mano pirmasis postulatas toks:

Niekas neturi tiesos monopolio į etikos grupės klausimus, todėl kiekvienas galime turėti savo nuomonę šiais klausimais - visos nuomonės teisingos (nes teisinga nuomonė neegzistuoja)

Antroji klausimų kategorija susideda iš problemų, kurios turi (žinomą ar nežinomą) teisingą atsakymą - pavadinkime ją faktų grupe. Pavyzdžiai: "kokios spalvos mano akys?", "", "kiek sveria mano šuo?", "koks yra pasaulio 100m bėgimo rekordas", etc. Faktų grupės klausimai turi vieną teisingą atsakymą, kurį mes žinome arba ne. Mums nežinant, atsakymas gali būti žinomas kitų žmonių arba iš nežinomas apskritai. Vėlgi, svarbu suprasti, kad net jei niekas pasaulyje nežino atsakymo į kažkurį klausimą, jis pilnai gali priklausyti faktų grupei, jei tenkina mūsų anksčiau apibrėžtą reikalavimą (teisingas atsakymas egzistuoja). Sakykim niekas gali nežinoti kiek tiksliai žmonių gyvena žemėje ar kiek ilgai žiurkė gali sulaikyti kvėpavimą, tačiau abu šie klausimai priklauso faktų grupei. Dabar antrasis postulatas:

Faktų grupės klausimai turi teisingą atsakymą, todėl "žodžio (nuomonių) laisvės" principas jiems nėra taikytinas. Mes tiesiog tą atsakymą žinome arba ne. Teisingas atsakymas nesikeičia laikui bėgant

Trečioji kategorija - mišri - susideda iš klausimų, kurie (tarsi) turi teisingus atsakymus, tačiau jie veikiau (atrasti) žinomi netiesiogiai, suformulavus teorijas, pagrįstas netiesioginiais įrodymais (faktais). Jei norite sužinoti mano šuns spalvą, galite jį apžiūrėti. Turite faktų kategorijos klausimą. Pamatę mano šunį, jūs žinote atsakymą, kiekvienas jį matęs žinos tą patį atsakymą ir, lengva suprasti, šis atsakymas absoliutus (tikrai teisingas). Tačiau sakykim jūs norite sužinoti gulbių spalvą. Ne vienos konkrečios gulbės, tačiau visų (kokių spalvų jos būna?). Naudojate panašų (empirinį) metodą - apžiūrinėjate gulbes. Apžiūrite 10 gulbių - visos baltos. Ne, galvojate, o kas jei yra kitokių? - Tad toliau apžiūrite dar 90 (viso 100) - vistiek visos baltos. Iš to jūs darote išvadą - formuluojate teoriją - kad visos gulbės baltos. Čia turime klasikinį teorijų grupės problemos pavyzdį. Viena vertus, geri šansai jūsų teiginys teisingas. Tačiau kaip ten bebūtų, tai pats racionaliausias "spėjimas", kurį galite padaryti. Tačiau nesuklyskite, nors 100 jūsų apžiūrėtų gulbių buvo baltos, juoda gulbė visgi gali egzistuoti, jūs jos tik nematėte. Tai ir yra kas skiria teorijų grupę nuo faktų. Trečiasis postulatas:

Teorijų grupės klausimai turi tik labiausiai tikėtinus atsakymus. Nors mes nesame absoliučiai tikri dėl jų teisingumo, tokie atsakymai yra nepalyginamai daugiau, nei spėjimai (ar kažkieno nuomonė)

Taigi, dabar žinote viską apie problemų grupes... Tolesnėje rašinio dalyje apžvelgsime tinkamus tyrimo bei argumentacijos (ginčo) metodus kiekvienai iš grupių, bei dažniausiai pasitaikančias klaidas (vedančias į nesusipratimą bei žlugdančias mūsų apsikeitimą informacija).

Etikos grupė yra filosofų gyvenamoji vieta. Viena, suprantama, susipažinimas su bent jau žymesnėmis filosofijos atšakomis labai padeda tokioje diskusijoje. Labai sunku pasakyti kažką vertingo žmogui, neperskaičiusiam nei vienos filosofinės knygelės. Tačiau gera naujiena yra tai, jog nežiūrint to, kiekvienas galime teigti savas tiesas (sutinkamai su pirmuoju postulatu). Kas nuostabiausia, mūsų teiginiai niekada nebus būti klaidingi - iš esmės mes tik komunikuojame apie save. Mes pasakojame tai, kuo tikime, kas mums patinka ir ko norėtume. Vienintelė įmanoma klaida čia, kaip ironiškai, yra tai pamiršti. Pamiršti, jog nėra teisingų nuomonių. Pykti, kad kitas galvoja kitaip, bandyti jį "atversti", o nepavykus griebtis smurto. Skamba pažįstamai? Nenuostabu, religinis sektantiškumas yra viena to apraiškų (kažkam gal artimesnis pavyzdys bus dauguma delfi komentarų). Teiginys "Bušas idiotas" irgi priklausytų šiai kategorijai, ir tereikštų mano asmeninę nuomonę - tobulai legalu tai viešai teigti šalyje, kur šis žmogus yra prezidentas ("žodžio laisvė"?). Kodėl tada būsiu sodinamas net į kalėjimą (jei siūlomas įstatymo projektas bus priimtas), viešai pasakęs "man patinka gėjai" (arba "gėjai jėga")? Ir spėkite kokioje šalyje?

Faktų grupėj jau visai kita tvarka. Faktai tiriami empiriškai ir visos išvados daromos logikos pagalba. Tad valdo logika + empirinis patyrimas. Gera naujiena tai, kad visi mes galime matyti bei girdėti. Tad jei aš mačiau, kad kaimynas nusipirko naują mašiną, aš tai žinau (kartu jos spalvą, markę, etc.). Arba aš galiu girdėti, kada trinkteli durys, taip žinodamas, kad kažkas grįžo namo (nemaišyti su "girdėjimu" kažkokio pasakojimo - tai nebus empirinis patyrimas, nes mes "patirsime" tik įvykio perpasakojimą, ne patį įvykį). Bloga naujiena ta, kad negalime visko matyti ir girdėti, turime priklausyti nuo kitų patyrimo šaltinių bei pasikliauti savo logika (darant išvadas). O va su logika, brangieji, mums sekasi ne kaip. Daugumai iš mūsų. Kadangi niekas nėra ginčytis apie tai ką abu matė (ar girdėjo), visi nesusipratimai, ginčai ir nesutarimai gimsta, kaip taisyklė, dėl logikos stokos. Ir aš nenoriu menkinti ar nuvertinti kažko, tas atsitinka su pačiais protingiausiais iš mūsų. Štai keli klaidingos logikos pavyzdžiai:

- aš valgau rūkytus lašinius, kad ilgiau gyvenčiau: "mano senelė valgė daug rūkytų lašinių ir išgyveno 105m." - mes juk nežinome, kiek būtų ji išgyvenusi, jei nebūtų valgiusi lašinių; teisingas tyrimas būtų stebėti atsitiktinių žmonių grupę, pusę jų maitinant rūkytais lašiniais;

- aš aktyviai investuoju į akcijų biržą, sekdamas vieno guru pėdomis (naudoju jo sistemą): kadangi jis tapo milijonieriumi per 3 metus, aš irgi tikiuosi tai pakartoti - jo sistema galėjo būti pelninga vienais metais, gali būti nuostolinga kitais (t.y. gal jam pasisekė); mažiausiai, bent jau turėčiau patikrinti sistemos pelningumą ilgesnio periodo metu (akcijų biržos simuliacija), ryžtingai atsisakydamas jos nepalankių rezultatų atveju;

- stengiuosi kuo labiau išsiskirti iš visų, nes nenoriu būti "pilkos masės" dalim - vidinių savybių išskirtinumas veda prie savaimio išsiskyrimo iš kitų tarpo, o ne atvirkščiai; ekstravagantiškas elgesys pats savaime nepadės man tapti "gilesne" asmenybe.

Teorijų grupė, spėju, jums pati tamsiausia. Natūralu, joje kyla didžiausia dalis nesusipratimų (vedančių į aršius ginčus ir konfliktus). Priežastis yra ta, jog intuityviai, mes nesam linkę suprasti, koks teiginys kvalifikuoja į teoriją (ir tampa reikšmingu) ir koks ne. Jei aš pateiksiu jums bone fide teoriją, o jūs to nesuprasite, (1) dažnai jūs tai priimsite labai skeptiškai, (2) kaip kontroargumentą pateiksite savo teiginį, tačiau vadovausitės veikiau savo nuomone, t.y. etinių klausimų grupės metodu, (3) arba, stokodamas logikos, jūs neteisingai interpretuosite faktus, tokiu būdu sukurdami klaidingą teoriją. Štai kaip vystėsi vienas iš mano pokalbių:

Aš: Šiandien žiūrėjau įdomią laidą apie astrologiją. James Randi buvo pasikvietęs vieną žymų astrologą. Pasirodymas baigėsi visišku fiasko, astrologas stipriai klydo ir retai pataikydavo pasakyti kažką teisingo.

Jis: Aš tai aiškiaregiais tikiu (pastebėkime laisvą žodžio astrologas interpretavimą bei etinės grupės argumentacijos terminologiją - tikiu). Aš pats buvau pas vieną, tai viskas, ką sakė pasitvirtino. (dabar klaidingai interpretuojami empiriniai faktai ir sukuriama nepagrįsta teorija)

Aš: Rimtas? Nesiūlei jam pabandyti gauti tą 1 milijono dolerių premiją? Tereiktų parodyti ką jis gali...

Jis: Nu kur dabar jis važiuos į Ameriką? Jis pinigų tam neturi, aš pats jam 50 litų daviau už būrimą, tai labai apsidžiaugė.

Aš: Tai kelione kelių tūkstančių dolerių juk nekainuotų, o gautų visą milijoną? (taip kalbu, aišku, vien kad padėčiau žmogui suprasti jog tai absurdiška)

Jis: Nežinau, reikės gal pasiūlyti (čia suprantu, kaip nuoširdžiai mano pašnekovas tiki tuo aiškiaregiu)

Aš: Klausyk, o tu įrašinėjai, ką jis tau sakė? Norėčiau paklausyti...

Jis: Ne, bet aš atsimenu 3 dalykus, kurie teisingi buvo.

Aš: Tris dalykus... o kiek "dalykų" jis tau pranašavo?

Jis: Nežinau, neskaičiavau, gal 10 iš viso. Bet juk viskas negali išsipildyti, tai nieko nereiškia? ("nieko nereiškia"? bent jau reiškia, kad jis atspėjo vos 30% - daug ar mažai tai, priklauso nuo kiek bendro pobūdžio ar specifikuoti jo spėjimai buvo)

Aš: Matai... tame šou, astrologas darė horoskopą vienam žmogui iš salės. Vėliau jį garsiai skaitė. Tam žmogui tiko gal 20%, tačiau žmonėms salėje tiko nuo 5% iki 35% irgi (tos pačios pranašystės). Ar supranti ką tai reiškia? (tiesa akivaizdi - nors techniškai įmanoma, kad tiesiog susirinko tokie "panašūs" žmonės, todėl turime teoriją o ne faktą, nors labai arti)

Jis: Tai nieko nereiškia. Kaip jau sakiau, man gerai atspėjo, be to mano draugas buvo, jam irgi išsipildė ("tai nieko nereiškia"? - remiantis eksperimento rezultatais, teorija formuluoja pati save, taip sakant; "kaip jau sakiau" - laida buvo apie astrologus, ne aiškiaregius apskritai, tad techniškai tavo argumentas net ne į temą; sakai draugas irgi buvo... nekalbu apie subjektyvumą - neturime pranašysčių įrašo - salėje juk irgi dalyvavo 150 žmonių! wow, žmogus visai be logikos - nėra prasmės tęsti šio pokalbio)

Turbūt išvarginau, tad jau baigiu. Tik paminėsiu dar vieną mane gluminančia miskoncepsiją. Atrodytų kaskart, kai tik iškyla diskusija apie religinių knygų prieštaravimą šaltiems faktams, gindami religiją žmonės griebiasi to paties argumento: "jūs tikite į mokslą, mokslas yra jūsų religija (suprask mes tik meldžiamės skirtingiems dievams)". Neteko matyti gerai į tai atsikirtusio ateisto, todėl pateiksiu savą versiją: religija priklauso etikos grupei (niekas nenuginčys), mokslas (priklausomai nuo koks) - faktų arba teorijų. Tiek tų skirtumų (ir panašumų) - visiškai skirtingi pasauliai, jei skaitėte ką rašiau aukščiau. Todėl ne, aš neturiu nieko prieš religiją. Esu prieš neišmanymą, priskiriantį ją tai pačiai grupei su mokslu. Nei daugiau, nei mažiau. Kitą kartą, kai ginčysitės, pagalvokite, kokiai kategorijai priklauso jūsų tema ir ginčo metodus pasirinkite atitinkamai.