Čia savotiška iliustracija mano paskutiniam įrašui. Šį kartą jokių loginių išvedžiojimų ar argumentavimų :)
2009 m. spalio 10 d.,šeštadienis
2009 m. spalio 8 d.,ketvirtadienis
Komplekso anatomija: kodėl tai svarbu
Šiandien toliau tęsiame pradėtą pokalbį apie kompleksus. Jų formavimosi mechanizmą jau trumpai apžvelgėme, dabar panagrinėsime tai kiek kitu kampu.
Mūsų, kaip biologiniai organizmų, funkcionavimą sąlygoja dviejų rūšių programavimas: genai bei auklėjimas. Abu jie svarbūs ir stipriai įtakoja mūsų mintis bei veiksmus – o to pasekoje mūsų “likimą”. Nors, paprastai, žmonės nesunkiai supranta auklėjimo reikšmingumą, jie retai supranta pačius auklėjimo principus (ar juos paiso). Neveltui sakoma, jog gerais norais kelias į pragarą grįstas – neužtenka “norėti savo vaikams gero” – reikia žinoti, kaip tai padėti jiems tai pasiekti.
“Daryk kaip aš sakau, ne kaip aš darau” yra taip plačiai paplitęs, jog net nesusimąstime, kad galėtų būti kitaip. Tačiau tik dalis žinių gali būti perteikta kalbos ar žodžių pagalba – mažesnioji dalis, jei kalbėsime apie elgesio įpročius. Vaiko smegenys “filmuoja” viską, ką darome - vėliau ši informacija (nesąmoningai) apdorojama, rūšiuojama ir sudėliojama į atitinkamus atminties stalčiukus. Vaikas yra sutvertas stebėti ir mokytis iš jį supančios aplinkos, ypatingai iš jį supančių autoritetų (savo tėvų ar mokytojų). Jo vėlesnis supratimas, vertinimai ar polegiai bus stipriai sąlygojami būtent šios informacijos. Nelyginant karo baisumus išgyvenęs karo veteranas – vaikystėje traumuotas vaikas nesugebės optimaliai funkcionuoti suaugęs.
Egzistuoja daugybė būdų žvelgti į vaiko auklėjimą ir galima būtų iki begalybės ginčytis kas yra gerai ir kas ne. Savo ruožtu norėčiau pasiūlyti paprastą, tačiau be galo efektyvią būdą klasifikuoti visom įmanomom auklėjimo formom. Kadangi auklėjime turime santykius tarp mokytojo (autoriteto) ir jo mokinio, toks skirstymas ir bus grindžiamas pagrindinėmis šių santykių savybėmis:
- jeigu yra reikalaujama, jog mokinys klausytų savo mokytojo (elgtųsi, kaip mokomas, etc.), kadangi mokytojas yra vyresnis (stipresnis, mokinys nuo jo priklausomas, etc.) – vadinsime tokį auklėjimo būdą “autoritariniu”;
- jeigu mokinys seka mokytoju, nes pastarasis yra labiau kvalifikuotas (daugiau žino), t.y nes mokiniui yra naudinga sekti protingais patarimais – tokį auklėjimo būdą vadinsime “demokratiniu”.
Jeigu Jūs nors kiek panašūs į žmones, kuriuos man yra tekę sutikti, spėju Jūs pasisakytumėte už “demokratinį”? Toliau spėsiu - jei esate tėvas, motina ar mokytojas – jog būtent taip ir auklėjate savo mokinius (vaikus). Ar bent jau taip manote darąs. Nors atvirai autoritarinis auklėjimo būdas vis dar plačiai paplitęs kai kuriose neišsivysčiųsiose šalyse (ar ypatingai religingose šeimose), dauguma iš mūsų suprantame to ribotumą. Niekas iš mūsų neprilyginame vaiko šuniui ir “netreniruojam” jo kaip šuns (tikiuosi).
Vaikai natūraliai “paklūsta” demoktratiniam auklėjimui. Net “išdykę” ar “chuliganai”. Ir jiems taip sunku nemaištauti prieš autoritarinį. Mūsų sėkmė ar nesėkmė mūsų santykiuose su vaikais paprastai apsprendžiama bendravimo keliu, kurį pasirenkame. Todėl kiekvieno iš mūsų interesuose būti demokratiškais. Visa tai labai logiška.
Realybėje ne viskas taip paprasta. Viena, mes dažnai ilgiem dialogams “neturime laiko”. Arba “esame pavargę”. Tačiau net jei randame laiko (ir jėgų) – kartais mūsų elgesys (pamokymai) tiesiog nėra racionalūs ar teisingi (pvz. jei mes užsirūkome, o vaikas skundžiasi, jog jį nuodijame; arba mes teigiame kažką, kas mums atrodo teisinga, vaikas mums paprieštarauja, ir mes nebesame tikri kaip yra iš tiesų, etc.) – todėl nėra būdo juos gerai argumentuoti. Dar kitais atvejais mes galime tiesiog nemokėti tai padaryti (pagrįsti savo nuomonės, net jei ji teisinga). Visa tai sukelia daug problemų. Iš vienos pusės mes tarsi norime būti “geri ir teisingi” – iš kitos, tai nėra labai praktiška ir lengvai įgyvendinama.
Tai ką gi mes darome? Retais atvejais, kai esame sudirgę ir nesusivaldom – mes nejučiomis “persijungiame” į autoritarinį režimą: pradedame rėkti ar net panaudojame jėgą nepaklusnumo atveju (labai tikiuosi, kad klystu). O ką mes darome likusiais atvejais? Nes jeigu tai viso labo tėra keli atsitiktiniai (ir labai reti) autoritarizmo protrūkiai, tegul ir negatyvūs, didelės žalos patys savaime jie nepadaris. Tačiau štai jums bloga naujiena: visais kitais atvejais mes irgi funkcionuojame autoritarizmo režime, tegul ir užmaskuoto. Ir kaip mes jį maskuojame? Pasitelkdami jau aptartus “nematomus obuolius”!
Įprastas pokalbis gali vykti maždau taip:
Jūs: kodėl nesuvalgiai visko? (pretenduojame, jog klausiame, tarsi mums būtų tai įdomu – iš tiesų jau esame apsisprendę “sumaitinti” vaikui maisto likučius)
Vaikas: jau esu sotus (koks klausimas toks atsakymas – nėra prasmės atsakinėti, jei niekam neįdomus tavo atsakymas)
Jūs: negalima palikti maisto išmesti – suvalgyk viską! (bandome simuliuoti demokratiškumą pateikdami “ne į temą” argumentą)
Vaikas: bet aš nenoriu valgyti lašinių - jie nesveika (bando argumentuoti – skirtingai nuo mūsų, jo argumentas bent jau “į temą”)
Jūs: nekalbėk nesąmonių! (atsitrenkę į faktus, kurių negalime paneigti, mes griebiamės moralinių argumentų – apvardžiuojame, taip bandydami juos sumenkinti); žmonės valgė lašinius per amžius ir nieko! (dar kartą bandome pateikti “ne į temą” argumentus – juk vaikas žino, jog lašiniai nėra nuodai – nuo jų iš kart nemirštama, tačiau kaip tai įrodo, jog jie nėra kenksmingi); neisi nuo stalo, kol neištuštinsi lėkštės!
Pokalbis gali tęstis. Beja, vaikas dėl lašinių gali būti neteisus (ar teisus) – tas nesvarbu. Svarbus yra mūsų nesugebėjimas išlikti demokratiškais. Ir jei (kai) tai kartojasi kiekvieną kartą, kai mes net to nepastebime – mūsų visas auklėjimas palaipsniui tampa autoritariniu. Autoritarišku vaiko akyse – nesvarbu, ką mes sau beįsivaizduotume.
Mūsų autoritariškumas, savo ruožtu, veda į kitas problemas. Viena, mūsų autoritetas krenta – tad vaikui tampa vis sunkiau ir sunkiau priimti mūsų nurodymus (ar mūsų pamokymus). Tai mus tik dar labiau erzina ir mes vis dažniau pagalbos atsigręžiame į nuogą jėgą. Jeigu mes labai ryžtingi (t.y. esame pakankamai stiprūs ir nebijome pavartoti jėgą) – vaikas tyliai paklūsta. Jis neturi kitos išeities. Ir jeigu mes tinkamai manipuliuojame “nematomais obuoliais” (bet apie tai išsamiau kitą kartą) – savo viduje jis galutinai palūžta ir tampa “šilkiniu”. Trumpai, negalėdamas iškęsti skausmo, kylančio matant jam artimiausius žmones taip su jį kankinančius, jis pradeda apgaudinėti pats save (įvyksta nesąmoningai, jei tik pamaitiname jį tinkamais “obuoliais”) – įtikina save jog, visa tai daroma “iš meilės” ir “norint man tik gero”.
Nesant pakankamai (ar reikiamų) “obuolių” autoritariškai užsipultas vaikas užsidaro savo viduje, tyliai prisiekia neapkęsti visko, ką jūs jį mokote, o išorėje – tampa apatiškas, dažnai linkęs į depresiją. Savižudžių klubas rekrutuoja vaikus būtent iš šios grupės.
Na o jei jūs nesate pakankamai stiprus (fiziškai bei socialiai įtakoti vaiką), vaikas tiesiog “nusivažiuoja”. Jis atvirai spjauna į jūsų vertybes ir pats “išeina į gatvę”. Ta prievarta, kurią jis patiria namuose, dabar išliejama gatvėje – ant nekaltų vaikų (panašiai kaip ji buvo išliejama ant nekalto jo paties namuose).
Tradicinės visuomenės (ir mes smulkiau kalbėsim apie tradiciją bei kultūrą kitą kartą) požiūris į tai labai praktiškas. Chuliganus ji siūlo sodinti į kalėjimą. Kalti dėl to, aišku, lieka tėvai ir mokytojai – dėl “nepakankamo auklėjimo” – tačiau iš tiesų jie turi galvoj: dėl per mažai jėgos, per silpno autorikratiškumo. Kas dėl apatiškų, depresuojančių ir besižudančių – jų vaistų receptas čia vėlgi gana tikslus – valgyti daugiau “obuolių” :)
Iš esmės turime ką norime turėti. Autorikratiška dvasia auklėtus ir primaitintus “obuolių” “šilkinius” berniukus ir mergaites. Pasiruošusius gaminti savo kopijas, naudojančius tuos pačius metodus: draudimus bei mitus. “Visuomenei” tai idealios sudedamosios dalys – lengvai valdomos, prognozuojamos, su viskuo sutinkančios (tereikia panaudot pakankamai jėgos ir papasakoti keletą naujų mitų).
Tad neturėtume stebėtis, kad teik daug žmonių aversiški moksliniam tiesios pažinimo metodui. Jų pasaulyje svarbesnis yra žinių šaltinis nei jų esmė. Didžiausia nesąmonė gali būti palaikyta išmintimi, jeigu ją ištars teisingos lūpos. Jėga ir socialinė padėtis laikoma vertybe – nes jos diktuoja kas teisinga ir kas ne. Loginiai argumentai bei faktai nėra gerbiami, nes “žiniukai” “tik filosofuoja”. Kokia prasmė net jų klausytis.
Kitą kartą pabandysime iš arčiau pažvelgti į įvairius “obuolius”. Fundamentalistai teigia, kad “obuoliai” net tik vertingi bet ir būtini – be jų “sugriūtų mūsų visuomenė”. Iš dalies jie teisūs – autoritariškai auklėjama ir valdoma visuomenė be “obuolių” yra pražūtinga. Tačiau “obuoliai” nereikalingi demokratiškai auklėjamai ir valdomai visuomenei. Laisvi ir realybėje gyvenantys žmonės nėra nei destruktyvūs, nei apatiški. Nesuluošinkime vaiko kol mažas ir nereikės vėliau jo “gydyti” (“obuoliais”).
2009 m. spalio 4 d.,sekmadienis
Didžiausia visų laikų dviveidystė
Mano paskutinis straipsnis apie religiją sukėlė nemažą reakcijų bangą. Buvau apkaltintas neobjektyvumu (skamba ironiškai iš žmogaus, laikančio grožinės literatūros kūrinį faktais, lūpų, bet yra kaip yra) ir net nesantaikos kurstymu. Būdamas racionalus žmogus, aš rimtai žiūriu į kritiką – ne todėl, kad ji mane kažkaip skaudina ar įžeidžia, bet todėl, kad ji padeda man suprasti mano klaidas, padeda tobulėti. Jau senokai nebuvau skaitęs šių “šventų knygų” - šiandien pasidalinsiu kai kuriais savo senais užrašais iš jų. Kadangi net retas “krikščionis” turi laiko susipažinti su savo išpažįstamos doktrinos tekstais, tikiuosi taip pasitarnausiąs visuomenės švietimui, jei nieko daugiau.
Įdomi ta "krikščioniška tradicija" (galioja visoms religijoms): iš pradžių jie sugalvoja kas jiems būtų naudinga ir kas ne – tada viską surašo į storą knygą; visi privalo sekti ta knyga, kitaip jie baudžiami (aišku Dievo vardu, todėl jų pačių labui); laikams keičiantis, keičiasi žmonių supratimas, vis sunkiau darosi įrodinėti, jog ta ar kita beprotystė yra “dievo valia” tikintis, jog žmonės aklai sutiks; tada jie pradeda daryti “pataisas”. Užbėgdamas už akių galimiems prieštaravimams, tokiems, kaip “nereikia viską biblijoje suprasti pažodžiui” atsakysiu štai ką: jei biblijos autorius dievas – jis, suprantama, visa žinantis, ir niekada nebūtų padaręs panaųšių klaidų (tiek loginių, tiek faktinių, tiek semantinių). Todėl jei pažodžiui sekame kažkuriais biblijos įsakymais, kaip žinome kuriais nederėtų sekti?
Bet užteks mano išvedžiojimų, pažvelkime į nuogus faktus…
Draudžiami dalykai:
- Netikrus apaštalus turi nužudyti jų pačių tėvai (Zech 13:3)
- Raganos turi būti nužudytos (Ex 22:18)
- Homoseksualūs vyrai turi būti nužudyti (Lev 20:13)
- Jeigu pora turėjo lytinius santykius moters menstruacinio ciklo metu, jie turi būti atskirti nuo visuomenės (Lev 20:18)
- Moterys yra vyrų nuosavybė (daiktai) (Prov 12:4)
- Bet kas, dirbantis sekmadienį, turi būti nužudytas (Ex 35:2)
- Užsispyrę ir nepaklusnūs vaikai turi būti negyvai užmėtyti akmenimis, pirmą akmenį metant jų tėvams (Duet 21:18-21)
- Invalidai negali artintis prie Dievo. Jų buvimas užterštų šventyklą (Lev 21:16-23)
Kas leidžiama:
- Vergovė (Exodus 21): vyras gali parduoti savo dukterį savo skoloms sumokėti; vergą leidžiama mušti; vergai užsieniečiai turi likti vergais amžinai, tuo tarpu vietiniai vergai tik iki 7 metų;
- Kraujomaiša (Genesis 20:12): Abraomas ir Sara, vyras ir žmona, buvo ir pusbrolis su pussesere;
- Genocidas (Dueteronomy 7): Dievas liepia izraelitams visiškai sunaikinti 7 tautas, už juos gausesnes ir stipresnias; jie padaro kaip buvo liepti; turint galvoj, jog izraelitų skaičius tuo metu buvo apie 2.5 mil – jie išžudė 17.5 nekaltų žmonių;
- Poligamija: šis netgi nereikalauja jokių citatų – Abraomas, Aizekas, Jokūbas, Davidas ir daug daug kitų; be keliolikos žmonų, dauguma vyrų taip pat turėdavo eilę sugulovių; vedę vyrai apvaisindavo savo verges ar net dukteris; prostitutės buvo jų kasdiena;
Todėl grižkime prie klausimo ar aš per daug šališkas? Ir kodėl aš “neieškau sąlyčio taškų”? – Kaip pagalvoju, gal ir galėčiau (būti švelnesnis) - jei nebūčiau kelis kartus (“nuo viršelio iki viršelio”) perskatęs biblijos… Gal taip žmonės išlieka “krikščionimis” – vengdami skaityti bibliją – ir pasitenkindami tik “saldžia tiesa” iš savo šventikų lūpų? Nežinau, negaliu pasakyti, tačiau man sunku.
“Buvo kiti laikai, Hadrian”, “niekas juk dabar nesilaiko šių atgyvenusių įsakymų”. Na, homoseksualūs vyrai vis dar yra mušami (kartais nužudomi) – bet dar svarbiau, kaip mes (tie, kurie išpažįstame bibliją) turėtume atsirinkti ką vykdyti ir ko ne? Pavyzdžiui, jei aš mokyčiau savo vaikus, kad biblija yra aukščiausias moralinis kodas – ar ne per sunku man vėliau būtų jiems paaiškinti, kad “na, suprantat, viskas čia teisinga… išskyrus tas vietas apie žudymą… ir apie seksą… nesimylėkite su savo pusseserėm… etc.”
Sakyti, jog neteisinga teisti “ideologijos” pagal jos praeitį (reikia mokėti suprasti kontekstą, mokėti atleisti, etc.), reikštų, jog tą patį principą turėtume taikyti ir fašizmui bei komunizmui - nesvarbu kiek nekaltų žmonių jie išžudė vardan savo išgalvotų idealų, “dabar jie taikesni”.
Taigi, ar tikrai aš “per daug piktai” apie tai kalbu? Ir, dar svarbiau, ar mes pasakome savo vaikams visą tiesą, kai pasakojame jiems apie “dievulį”?
2009 m. spalio 2 d.,penktadienis
Komplekso anatomija: įvadas
Tai, apie ką kalbėsiu, nebus skanu ir lengvai virškinama. Tačiau viliuosi, jog nors kam nors tai parodys naują pasaulio perspektyvą. Žinau, šios mintys savo laiku apvertė manąją. Nesupratus reiškinio priežasties, sunku tikėtis sėkmingai jį įveikti. Kita vertus, visi sprendimai (dažnai gana akivaizdūs), paprastai, gali būti rasti atidžiai ištyrus reiškinio pradžią. Šiuolaikinė psichoanalizė iš esmės pagrįsta šiuo kertiniu principu.
Taigi, kada ir kodėl žmogus pirmą kartą “sugenda”? Akivaizdu, tai neįvyksta staiga, pavyzdžiui jam subrendus. Neatsitiktinai sakoma: “nekaltas kaip kūdikis”. Kiekvienas vaikas gimsta kaip švarus popieriaus lapas. Labai komplikuotas ir gana tobulas biologinis mechanizmas, paruoštas tolesniam programavimui. Visa eilė vaik0 protinių funkcijų (gamtos) sąmoningai prislopinta jo pradiniuose gyvenimo etapuose - viskas vardan jo gebėjimo mokytis.
Čia negali būti vaiko kaltės: jis labai aktyvus, smalsus ir dėmesingas. Viskas jam idomu, jis nori paliesti viską, ką mato, o vėliau, pradeda apie tai klausinėti. Gaunamą patirtį jis tvarkingai dėlioja savo greitai augančių smegenų stalčiukuose. Nėra prieštaravimų, yra tik kažkas, ko jis dar nežino. Tačiau greitai visa tai pasikeis. Netrukus jo protas bus sąmoningai sužalotas, ir su tuo jis turės gyventi visą savo likusį gyvenimą.
Iki pat dabar mane stulbina vien mintis apie tai, kiek toli pasiruošę nueiti žmonės, siekdami valdyti. Tačiau kaip mes galime valdyti vaiką? Kaip galime jį valdyti, nebūdami šalia? Ar jam tampant vis mažiau priklausomu ( bei stipresniu fiziškai)? Kaip galėtume jį priversti ne tik elgtis, kaip mes to norėtume, tačiau ir galvoti? Yra tik vienas būdas – tas pats būdas, naudotas mūsų pačių tėvų – ir jo pagrindas yra visiškai sugriauti vaiko pasitikėjimą savo jausmais ir faktais.
Kad tai įvyktų, turime pradėti visiškai sužlugdydami vaiko pasitikėjimą savimi. Vienas metodas daro tai geriau už visus kitus – kaip toj senoj pjesėj, kur vyras nori išvaryti žmoną iš proto. Iš pradžių jis pakabina gražų paveikslą ant sienos ir jie kartu su žmona jį visokiariopai aptarinėja ir giria. Tada jis paveikslą nukabina ir paslėpia. Kai žmona klausia, kur paveikslas, jis apsimeta nesuprantąs jos klausimo: “koks paveikslas?”. Kai ji bando aiškinti, “na žinai, tas paveikslas, apie kurį vakar tiek daug kalbėjom?” – jis toliau apsimetinėja: “apie ką tu kalbi, mes nekalbėjome apie jokį paveikslą!”. Jis tai daro vėl ir vėl, galiausiai visiškai suklaidindamas savo žmoną, kuri jau nebepajėgia atskirti vaizduotės nuo realybės.
Taigi, mes “supažindiname” vaiką su “nematomu obuoliu”. Žinau, daugelis iš karto pagalvos apie dievą (ir tai tinkamas pavyzdys), tačiau mes neapsiribojame vien religija. Kas tai bebūtų, principas vienas ir tas pats – ant stalo guli nematomas obuolys, kurį mes visi skaniai valgome… išskyrus tą faktą, kad mūsų vargšas vaikas iš pradžių nejuokais pasimetęs: “koks dar nematomas obuolys, jie juk su manim juokauja? ar ne?”. Bet ne, sakome mes, viskas labai rimta – tavo tėvelis, tavo mamytė, net tavo močiutė – visi mato tą obuolį, ir visiems jis yra be galo skanus. “Uh, ah – tai kodėl aš jo nematau???”
Suprantama, vaikas turėtų pasirinkti ką nuspręsti: kad jo šeima jam meluoja arba, kad jo jausmai (ir protas) jo nebeklauso. Abi perspektyvos nėra džiuginančios (ir, bent jau tiesiogiai, netarnauja mūsų tikslui), todėl mes metame jam savotišką gelbėjimo ratą: “tik geri berniukai (mergaitės) gali matyti obuolį”. Koks išradingumas! Žinoma, mums nereikia išradinėti dviračio, tai mums buvo perduota su motinos pienu, tačiau kažkas visgi turėjo tai sugalvoti :) Vienu šūviu - du zuikiai: mes suteikiame vaikui atsitraukimo kelią (dabar jis gali tiesiog būti laikinai “blogas” ir, aišku, stengtis būti “geru” ateity) plius mes “įrodome” kokie “geri” yra jo tėvelis ir mamytė (ar bet kuris kitas moralinis autoritetas). Na, ir dar, nedidelė premija prie viso to – mes supažindiname vaiką su “netiesioginių” įrodymų koncepsija. Kitais žodžiais tariant, mes pradedam mokinti vaiką manipuliuoti tiesa (ją ignoruojant). Vėlgi, nei pats vaikas, nei mes tuo metu, negalvojam apie tai, ką darome tokioj šviesoj (tik darome tą patį, ką mums darė mūsų tėvai) – bet reikalo esmės tai nekeičia.
Toliau viskas rutuliojasi maždaug taip. Viena, nuo šiol mums nebereikia logiškai argumentuoti, kodėl elgiamės taip ar kitaip, kodėl vaikui liepiame kažką daryti, o kažko neleidžiame – dabar mes galime tiesiog apeliuoti į savo gerumą (kurį įrodo nematomas obuolys). Antra, vaikas dabar kiekvieną savo veiksmą ar sprendimą turi derinti su mumis, laukdamas iš mūsų patvirtinimo, kad jis “geras” (ir vertas pamatyti obuolį). Trečia, ilgainiui vaikas pats perpranta žaidimo taisykles - “gerieji” visada teisūs - kas nenorės būti “geru” – juolab, kad būtum geras, užtenka pamatyti nematomą obuolį... Realybė, faktai, loginė argumentacija palaipsniui nuvertinama ir išstumiama, vaikas vis rečiau ją taiko pasirinkdamas kas gerai ir kas ne, o susiginčijus – tiesa vis dažniau nustatoma kreipiantis į nematomą obuolį (kadangi obuolio nėra, kažkas turi pasakyti, kaip jis atrodo ir koks jo skonis). Svarbiau tampa būti “geru”, o ne “teisingu”.
“Handrian, visa tai graži filosofija”, “įrodyti, aišku, galima viską”, – jau vėliau sako man tokie suaugę vaikai. Tačiau filosofija nėra fantazija. Filosofija tiria gyvenimą koks jis yra. Logika aprašo taisykles, kuriomis remiantis daromos teisingos išvados. Vienintelis racionalus būdas paprieštarauti kažkieno filosofinei sistemai yra parodyti jos nenuoseklumą. Jeigu kažkas “įrodo” jog jis moka skraidyti, galima (1) priimti tokį įrodymą kaip teisingą; (2) paneigti pateiktą įrodymą (vadovaujantis faktais ir logika); (3) pripažinti, jog nesugebi šio įrodymo suprasti. Taip pat, teigti, jog “įrodyti galima viską”, būtų tas pats, kaip teigti, jog galima įrodyti, jog 2 x 2 = 4 bei, jog 2 x 2 =5 etc. Žmonės gali būti linkę manyti, jog yra ne kartą matę, besiginčijančias puses įrodančias skirtingus dalykus, tačiau taip nėra. Paprastai, viena iš besiginčijančių pusių (kartais abi) daro vieną ar kitą loginę klaidą, ko pasekoje ir prieiną klaidingą rezultatą. Panašiai kaip aritmetinės klaidos gali leisti besiginčijantiems gautri skirtingus rezultatus, taip ir loginės klaidos veda prie skirtingų išvadų. Tačiau niekas negali būti toliau nuo tiesos kaip manymas, jog žodžiais galime įrodyti ką tik užsimanome (tereikia būti teisininku :). Patyręs manipuliuotojas žodžiais iš tiesų gali suklaidinti neįpratusį logiškai mąstyti žmogų (sudarydamas įspūdį, jog kažką įrodė), tačiau tą patį nesunkiai padarys (su skaičiais) ir matematikas.
Tačiau ir tuo viskas nesibaigia. Mes galime norėti atrodyti “geri”, ir todėl deklaruoti, jog matome nematomą obuolį (ir net mokyti to paties savo vaikus), tačiau giliai viduje mes juk žinome: jokio obuolio nėra. Jo niekada nebuvo. Mūsų šeima mums melavo, ir mes melavom savo vaikams. Visas mūsų gyvenimas virtęs kova su pačiu savim… Tai tampa visų vidinių prieštaravimų ir kančių priežastimi. Šventikai sako, jog mes “ilgimės” dievo, tačiau tiesa yra ta, jog tik suluošintas (kompleksuotas) žmogus “ilgisi”. Deja, tai nėra ilgesys - tai skausmas. Skausmas, nuo kurio bėgam visą gyvenimą, bet pabėgti negalim. Ir daugiau obuolių mums tikrai nepadės. Mes nesam geri, nes nematom obuolio, tačiau mes negalime jo matyti, nes jo nėra; tačiau turime “tikėti” jog obuolys tikras, nes priešingu atveju neteksim visko, kuo tikime ir ko mokėme savo vaikus; todėl karuselė sukasi… mes prarandame patys save… mainais gaudami obuolį – kurį dabar garbiname, saugome ir giname (nuo “blogų” mergaičių ir berniukų) – juk svarbiausia būti “geru”, ne teisingu…
Bet grižkime prie valdymo. Kabliukas, kurį sumaitiname vaikui, giliai nuryjamas. Dabar toks vaikas tėra nuo mūsų meškerės lyno malonės priklausanti žuvis – mes atleidžiame tokį lyną tiek, kiek norime (ar ji suvyniojame). Visuomenė, tikinti į nematomus obuolius yra lengvai valdoma ir manipuliuojama. Iš tiesų, valdoma yra tik tikinti į nematomus obuolius visuomenė. Kadangi obuolio nėra, kažkas turi jį “atstovauti”. Kažkas turi pasakyti, koks skanus tas obuolys (kad kiti galėtų tai patvirtinti). Kažkas turi paaiškinti, kaip būti patriotiškais. Kažkas turi pasakyti, kas yra tos “šeimos vertybės”. Tokius obuolius lengvai pažinsite – jie nėra argumentuojami faktais ir logika, jais reikalaujama aklai pasitikėti. Kažkam gali tai nepatikti, bet tokia tiesa. Krikščionybės dabar nebūtų, jei ji nebūtų buvusi naudinga valdantiesiems. Galioja visom religijom. Ir ne tik religijom. Nematomi obuoliai visada teturėjo vienintelę paskirtį… O jūs klausiate kodėl aš nemėgtu (netoleruoju) obuolių?
P.S. tik nepamanykite, jog “obuolys” yra dievas ar religija. Taip, jie yra (obuoliai), tačiau egzistuoja visa galybė kitokių “obuolių”. Kiekvieną kartą, kai žmogus sukuria kažką, kas egzistuoja tik jo vaizduotėje ir pradeda reikalauti tai “gerbti” (ar garbinti) – turime naują “nematomą obuolį”.
P.S.S. abstraktai plačiai naudojami moksle – jie nėra “obuoliai” – nes niekas jų negarbina bei nenaudoja, kaip įrodymo nereikalaujančius autoritetus.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
