Britų profesorius Richard Dawkins, kalbėdamas Londone vykusioje diskusijoje “Ar ne geriau būtų gyventi be religijos?”, religiją prilygino čiulptukui: “Nemanau, kad turėtume žavėtis suaugusiais žmonėmis, vis dar čiulpiančiais (vaikiškus) čiulptukus tam, kad gerai jaustųsi”. Religinį “išsilavinimą” jis apibūdino kaip sienos, atitveriančios jaunų žmonių protus nuo tiesos, statybą. Manau, nepakanka tyliai išlikti anoniminiu netikinčiuoju, kai visur aplinkui viešai deklaruojamos “krikščioniškos vertybės”. Turime aiškiai ir tiesiai įvardinti daiktus savais vardais, nebijoti pirštu parodyti į blogį, teskleidžiantį neapykantą bei neišmanymą.
Tarp agnostiko ir ateisto
Nors esu labai taikus žmogus ir kiekviena proga pasisakau už toleranciją, kalbant apie religiją mano tonas įgauna kiek agresyvų atspalvį. Kodėl taip yra? Kas taip blogai su religija (be to, jog tai paprasčiausia pasaka)? Ir ar tai nėra tiesiog asmeninio pasirinkimo klausimas?
Pirma, jei kalbėsim apie asmeninį pasirinkimą, kaip žmogaus “teisę” nesiprausti, rūkyti – taip, šia prasme jis turėtų būti “laisvas” išpažinti religiją (ar tikėti, kad jis yra Bonapartas Napaleonas). Tačiau kartu, visuomenė turėtų garantuoti, jog vaikams suteikiama pilna informacija, tokiam sprendimui padaryti (į galvą ateina užrašas “Rūkymas kenkia jūsų sveikatai”). Agituoti už religiją, tuo tarpu, yra ne tik neatsakinga, bet ir nusikalstama (bent jau etikos prasme) – negaliu net įsivaizduoti, kodėl tai yra leidžiama daryti iš sekuliarios valstybės Seimo tribūnos! Religija gali atrodyti kaip nekaltas avinėlis, tačiau netrukus pamatysim, jog taip nėra. Beja, šį kartą mes jai “atleisime” praeities nuodėmes, ir tekalbėsim apie dabartį.
Kaip religija įtakoja mūsų gyvenimą
Ne vienas ir ne du tyrinėtojai domėjosi religijos įtaka žmogaus intelektui. Nors tiesioginius įrodymus pateikti būtų beveik neįmanoma, buvo nustatyta neginčytina koreliacija tarp žmogaus religingumo ir jo intelekto – trumpai, kuo protingesnis žmogus, tuo mažesnis jo religingumas ir atvirkčiai. Čia galite rasti neblogą tokių tyrimų kolekciją.
Toliau, tyrinėtojus domino religingumo ir šalies ekonominio išsivystym0 priklausomybė – vėlgi, be retų išimčių, didesnis religingumas pasireiškia didesniu skurdu, o religingumas mažėja, augant šalies ekonominiam išsivystymui:
Galiausiai, buvoma bandoma išsiaiškinti, ar tikrai religija sukuria darnesnę (geriau funkcionuojančią) visuomenę, kaip dažnai teigia religijų pamokslininkai. Deja, ir čia buvo prieita išvada, jog religija nepadaro visuomenės darnesne. Journal of Religion and Society išspausdintas išsamus tyrimas, kuris demonstruoja tiesioginę koreliaciją (priklausomybę) tarp religijos ir visuomenės nefunkcionalumo (kuo daugiau religijos, tuo blogiau funkcionuoja visuomenė). Gregory S. Paul, mokslinio darbo autorius, iš esmės paneigia nerašytą mitą, jog religija, net jei dievo ir nėra, padeda mums visiems taikiai gyventi. Jis parodo, kaip giliai yra įsišaknijusi tokia nuostata (net cituodamas Dostojevskį ar Benjamin Frankliną), ir kaip tam prieštarauja faktai.
Lentelė parodo tiesioginę priklausomybę tarp įvairių religingumo aspektų ir žmogžudysčių.
Parodoma priklausomybė tarp religingumo ir abortų skaičiaus tarp paauglių.
Apibendrinimas
Galėčiau tęsti, tačiau mano tikslas nėra pateikti visus įmanomus faktus ar argumentus (ir tą bedarant parašyti atskirą knygą). Esmė tampa akivaizdi – viskas, turiu galvoj bet ką, paremtą faktais, o ne asmeninėmis nuomonėmis, liudija vieną: religija nė iš tolo neatlieka tos funkcijos, į kurią pretenduoja. Visuomenė arba tiesiogiai kenčia dėl savo religingumo, arba religija tiesiog suklesti (kaip parazitas) ant tokios (sergančios) visuomenės kūno. Ji gali, kaip tas čiulptukas, suteikti (iliuzinį) ramumo jausmą, tačiau, panašiai kaip neraštingumas, galiausiai tik pasmerkia mus visus sunkesniam gyvenimui.
Mokindami savo vaikus “tikėti”, mes mokome juos pasikliauti išoriniu autoritetu ir vengti kritiškai mąstyti – pasitarnauja autoritatiškai valstybei, tačiau labai kenkia visuomenei, kurioje mūsų vaikai gyvens ir kurs.
