Apie moralines vertybes (II dalis)

Šiandien toliau tęsiame mūsų pradėtą pokalbį apie moralę: toliau ieškome būdo, padedančio atskirti “gerus” veiksmus nuo “blogų”. Mano oponentai dažnai (klaidingai) kaltina mane moralės principų neigimu – šis straipsnis, didžiąja dalimi, skirtas būtent šiam mitui išsklaidyti. Kaip dauguma, suprantu ir palaikau visuomenės norą (poreikį) turėti tam tikrą moralinių vertybių sistemą – ja vadovautis bei skatinti tą daryti kitus visuomenės narius. Toliau paaiškinsiu, kokiais principais tokia vertybių sistema turėtų būti grindžiama.

Trumpiausias moralės kodeksas

Viskas, ką turime žinoti, gali būti išsakyta dviem trumpais sakiniais:

Skatinkime norus, padedančius įgyvendinti kitus norus; neskatinkime tų norų, kurie blokuoja kitų norų įgyvendinimą.

* Paaiškinimas:

- noras: kiekvienas turime daugybę priežasčių, motyvų bei tikslų kažką veikdami; trumpaiu, būtent visa tai mes ir vadiname tiesiog noru;

- kieno norai: sakykime, kalbame apie mano moralumą bei nagrinėjame kažkurį mano norą (veiksmą, etc.); šiuos atveju tur4sime atsižvelgti į visus norus žmonių, įtakojamų mano sprendimo;

- praktinis įgyvendinimas: suprantama, tam tikros situacijos gali būti gana komplikuotos, tačiau bendriausiu atveju mes lyginame dvi situacijas: vieną, kai aš neįgyvendinu savo noro, ir kitą – kai jį įgyvendinu; žiūrime, daugiau ar mažiau norų tai padeda įgyvendinti, pagal ką ir sprendžiame apie mūsų noro moralinę vertę;

- kas yra daugiau: kai sakome, jog kažkuris veiksmas padeda įgyvendinti daugiau norų nei jų blokuoja, neturime galvoje aritmetinės to prasmės – mus domina įgyvendinamų / blokuojamų norų visuminė vertė.

Kodėl tai “ tiesiog veikia”

Pagrindinė daugumos moralinių sistemų problema (ką paaiškinome I-oje dalyje) yra jų dirbtinumas. Žmogus (ar žmonės), turintis didelę įtaką visuomenėje kažką susapnuoja – ir tai ilgainiui paverčiama “elgesio norma”. Suprantama, visada atsiras šią normą remianti argumentacija, tačiau ir ji pati bus grindžiama žmogaus ar žmonių grupės nuomone. Žmonės, kaip žinia, nei tobuli, nei racionalūs. Rezultate, automatiškai įsigali “moraliai teisios” daugumos (arba valdančios klasės) normos. Blogiausia, jog tai nereiškia, jog tokia moralinė sistema (elgesio normų taisyklės) padaro visuomenės narius laimingais (žiūrint iš šiandienos perspektyvos, viduramžiais paplitęs raganų deginimas neatnešė daug džiaugsmo, nors buvo visuotinai paplitęs).

Tiesa ta, jog laimė yra bene vienintelė vertybė, dėl kurios nesiginčyjame. Viskas, ką darome, sąmoningai ar nesąmoningai skirta tam, jog būtume laimingesni (tiesiogiai, ar per savo išplėstinį ego – vaikus, šeimą, draugus, etc.). Todėl nežengsiu per toli teigdamas, jog racionaliausia (ir labiausiai skatintina visuomenės) elgesio normų sistema yra ta, kuri padaro visuomenę laimingiausia (šiandien, ateityje, etc.). Laimingiausia visuomenė, tuo tarpu, susideda iš narių, kurių dauguma norų yra išsipildę (ar pildosi). Dabar jau turėtų būti akivaizdi ir baigiamoji išvada – kodėl ir kaip mūsų apibrėžta moralės sistema yra naudinga tokiai (siekiančiai būti laiminga) visuomenei.

Keli praktiniai pavyzdžiai

Mirtis, pavyzdžiui, yra visa ko pabaiga: ji užtrenkia duris visiems mano norams ir troškimams – todėl noras mane nužudyti yra, be abejonės, kategoriškai smerktinas. Dar daugiau, mano mirtis prieštarauja ne tik mano paties, bet ir eilės mano artimųjų norams (bei kartu riboja eilę jų norų, etc.) – kas tik dar labiau sustiprina žudymą smerkiančią nuostatą. Nesunku matyti, jog visuomenei, kaip visumai, yra naudinga smerkti žudymą.

Panaši logika gali būti taikoma vergovei, prievartavimui, smurtui, vagystei ar melagystei įvertinti. Nors dauguma esame įgavę šias nuostatas dar su motinos pienu, mano siūloma moralės sistema suteikia visam tam realų pagrindą.

Imkime melagystę, arba, platesne prasme, klaidingas žinias (dažnai kylančias iš nelogiškai daromų išvadų). Žmogus gyvena pagal savo pasaulio supratimą: atitinkamai jis formuluoja savo norus bei siekia jų įgyvendinimo. Klaidingos žinios dažnai veda į tokio žmogaus savo geriausių interesų nesupratimą, nekalbant jau apie nemokėjimą jų įgyvendinti. Sąmoningas klaidingos informacijos suteikimas (t.y. melavimas) tokiam žmogui tiesiogiai (neigiamai) įtakoja jo norus, todėl yra smerktinas. Kita vertus, neabejingumas ir pastangos padedant tokiam žmogui suprasti tiesą – pozityviai įtakoja jo norų balansą – ir, turėtų būti skatinami (t.y. laikomi moraliu elgesiu).

Tolerancijos bei diskriminacijos vieta

Gyvenime, daugumas mūsų esame dviveidžiai vienos konkrečios situacijos atveju. Būdami dviveidžiai patys, to paties mokome savo vaikus, dažnai apgaulingai argumentuodami. Štai ką turiu galvoj: mes iškraipome teisingą principą, iš esmės paisydami tik  mums artimų žmonių interesus (ignoruodami likusių). Aš, mano šeima, mano miestas, šalis, rasė… Tą pačią akimirką, kai kažkas paskelbiamas nesąs “mūsų grupės” nariu, jo atžvilgiu nustoja galioti bet kokios taisyklės. Kartais, mes užsipuolame tokį žmogų vien dėl to, jog jis nepriklauso “mūsų grupei”.

Tokia didelė “tradicinių vertybių” sistemos problema. “Šeima yra svarbiausia, ką turi”, “juk tu esi Kaunietis”, “džiaugiamės, jog negyvename Litvonijoje”, etc. – galiu matyti, kodėl genties mentalitetas buvo skatintinas urvinio žmogaus laikais, tačiau dabar gyvename XXI a.; homoseksualizmas seniau buvo menkai suprantamas net gydytojų, tad (teoriškai) galiu suprasti, kodėl, nenorint jog jis plistų (manant, kad jis užkrečiamas, ar manant, jog juo pasirenkama būti), buvo smerkiamas – tačiau šiuolaikinis mokslas juk visą tai jau seniai paneigė…

Beja, raganų medžioklės nei kiek nepateisinu net ir viduramžiais, tas pats apie rasizmą. “Nedaryk kitam to, ko nenorėtum pats patirti”, – yra kita (artima) mano siūlomo principo formuluotė - jei kažkam ji yra artimesnė. Esmė lieka ta pati – teisingai suprantamas principas taikintinas visiems be išimties.

Asmens laisvės

Vieni žmonės pasisako už individo interesų viršenybę prieš visuomeninius, kiti – atvirkščiai. Aš pats, asmens laisves linkęs prilyginti kvėpuojamam orui, visgi manau, jog dažnai šios priešybės gali būti pilnai suderinamos. Problema ta, jog kiekviena pusė neadekvačiai promocijuoja tik savas tiesas, o jokia arbitražinė sistema tarsi neegzistuoja. Moralės principai, apie kuriuos kalbu, galėtų būti tokiu arbitražu. Viena vertus, jau parodžiau, kokie palankūs tokie principai visuomenės gerovei. Kita vertus, kadangi individas gauna geriausias įmanomas sąlygas įgyvendinti savo norams, akivaizdu, jog ji palanki ir kievienam iš mūsų asmeniškai. Tačiau kodėl žmonės visada renkasi nesutarimų ir kovos kelią (vietoj abipusiai naudingo kompromso) - buvo ir lieka man paslaptim.

Skaityti daugiau...

Tik santrauka...

Apie moralines vertybes (I dalis)

Neretai tenka išgirsti, jog “seniau taip nebūdavo”, kad “dabar jaunimas tapo amoraliu” ar, kad “reikia puoselėti šeimos (ar kitas) vertybes”. Lyg to neužtektų, valdžios vyrai ir moterys dabar nusprendė, jog negana mokinti, reikia versti – visus elgtis moraliai. Tačiau kas yra moralus elgesys? Ir kodėl “reikia” elgtis moraliai?

Geresnis pasaulis

Būdamas skeptiku, esu linkęs be išankstinio nusistatymo analizuoti bet kurią tiesą ar teiginį, su niekuo nesutikdamas aklai. Moralės normas nagrinėjanti disciplina vadinama etika, o jos dalis – meta-etika – nagrinėja pačius bendriausius (esminius) su morale susijusius klausimus: ar moralė apskritai egzistuoja? kaip? ką reiškia “gerai” ar “blogai”? ar “gėris” apskritai egzistuoja? kaip galime tai žinoti? etc.

Trumpai, prieš pradėdami “elgtis moraliai” (ir dar kitus to mokyti), norime įsitikinti, jog egzistuoja kažkas daugiau nei “vidinis jausmas” (sąžinės balsas) – kuris, suprantama, yra labai subjektyvus ir gali mus apgauti. Pats noras “elgtis teisingai” (tepagrįstas “sąžinės balsu”) dar nepadaro mūsų veiksmų moraliais – net jei su mumis sutinka daugybė žmonių aplinkui - ir istorija tą negailestingai patvirtina. Vergvaldystė, rasizmas, seksizmas, raganų medžioklė – egzistavo todėl, jog žmonės visa tai laikė moraliu.

Beieškant kažko apčiuopiamo

Moralės egzistavimo klausimą filosofai sprendė nuo neatmenamų laikų. Pažvelkime į jų siūlomas etines sistemas ir pažiūrėkime, prie kokių moralės normų jos veda. Savo vertinimuose neturėtume vadovautis “sąžinės balsu”, o, veikiau, tik racionaliai mąstančio proto padarytomis išvadomis. Mūsų “sąžinė” tėra evoliucijos ir kultūros produktas – vos prieš kelis šimtmečius ji sakė mums jog rasizmas ar seksizmas yra gerai – ja negalime pasitikėti. Kitais žodžiais tariant, mus domina ne ta teorija, kuri mums patinka, o ta, kuri aprašo mūsų visuomenę objektyviausiai.

Religija

Seniausia žinoma etikos sistema, nagrinėjanti moralumo klausimą yra religija. Sutinkamai su šią sistemą, moralinės vertybės egzistuoja todėl, kad jas nustatė Dievas. Dievas pasakė mums kas gerai ir kas ne.

Įdomu tai, kad kiekvienos genties ar šalies Dievo nuomonė be išimčių sutampa su valdžioje esančių nuomone. Tame tarpe, Dievo nuomonė (neišmanėliška, net pradinuko požiūriu) apie mus supantį pasaulį (plokščia Žemė; Žemė – visatos centras; mistiniai ligų aiškinimai; etc.). Tad ar tikrai šios moralės normos buvo sukurtos Dievo? Ar, veikiau, senovės žmonių – taip pat sukūrusių ir savo Dievą?

Kaip galime žinoti, kuris Dievas tikras ir kuris ne? Arba kuris iš jų teisingesnis? Be to, kaip žinome, jog pats Dievas nėra blogas? Pvz jeigu jis liepia mums nužudyti savo vaiką – ar tai padaro tokį veiksmą moraliu?

Dėl šių ir visos eilės kitų priežasčių, dauguma filosofų (jų tarpe religingų), nemano, jog mes galime sužinoti moralės normas iš Dievo. Jie laiko religiją primityviu bandymu sukurti moralės sistemą – galbūt sveikintintinu bandymu tiems laikams, tačiau ne šiam - mokslo ir mąstymo amžiui.

Pareiga

Kita etikos mokykla kalba apie pareigą. Norint pasiekti kažkokį tikslą, turime atlikti tam tikrus veiksmus (gerti vaistus – norėdami pasveikti; norint būti išrinktu į valdžią – sakyti žmonėms tai, ką jie nori girdėti, etc.). Šie filosofai mano, jog mūsų moralines pareigas sudaro veiksmai, kuriuos turime atlikti (ar neatlikti) nepriklausomai nuo tikslo (neturime žudyti nepriklausomai nuo to sergame ar ne, nepriklausomai nuo to, ar norime būti išrinkti į valdžią ar ne, etc.). Idėja atrodo patraukli, tačiau esminis klausimas yra kaip sužinoti tokias pareigas? Ir ar jos objektyviai egzistuoja (ar gal tik tėra fantazijos, panašios į tą apie Dievą)?

Emanuelis Kantas pasiūlė žiūrėti, ar tokia pareiga gali būti universalia maksima (meluoti blogai, todėl kad mes nenorėtume, jog visi žmonės visada meluotų). Tačiau kas yra universali maksima? Ir, apskritai, ar ji net egzistuoja (ar turime bausti žudiką mirties bausme? visus žudikus visada? ką daryti netyčinio nužudymo atveju? etc.)? Bent jau aš nematau, kaip galėtume nustatyti kas yra pareiga ir kas ne – išvengdami subjektyvumo, ir nepasikliaudami vien savo nuomone.

Veiksmo rezultatas

Dar viena etikos mokykla mano, jog svarbiausi yra veiksmų rezultatai: geri tie veiksmai, kurių rezultatai geri ir atvirkščiai. Kitais žodžiais tariant, turėtume rinktis tuos veiksmus, kurie atneša didžiausią gėrį didžiausiam skaičiui žmonių.

Bet kas yra didžiausias gėris? Ar tai džiaugsmas? Tada veiksmas geras, jei jis suteikia daugiau džiagsmo nei liųdesio. O gal malonumas? Šiuo atveju geras veiksmas suteiks daugiau malonumo, nei skausmo? Įvairūs filosofai skirtingai apibrėžia “gėrį” (pvz kažkurie gėriu laiko “tvarką”), todėl labai neaišku, kas gi yra tas “didžiausias gėris” bei kaip jį nustatyti? Ir kodėl turėtume gėriu laikyti džiaugsmą, o ne malonumą? Arba malonumą, o ne tvarką? Metodas, kuris padėtų mums apsispręsti, neegzistuoja.

Laimėtojas

Egzistuoja visa eilė gražių moralės teorijų (apžvelgėme tik kelias populiariausias), tačiau, panašu, nei viena neįrodo, jog pati moralė objektyviai egzistuoja. Todėl, kai kurie filosofai padarė išvadą, jog moralė tėra mitas – graži pasaka – nei daugiau nei mažiau. Gal per amžius žmonės tebandė paaiškinti savo jausmus – nepagrįstai juos sureikšmindami bei juos laikydami kažkuo, kuo jie paprasčiausiai nėra?

O gal moralė tėra konkrečios žmonių grupės (genties ar šalies) “moralės kodas”? Jei taip, raganų deginimas yra moralus kultūroje, kurioje jis buvo visuotinai priimtas. Rasizmas yra moralus Ku Klux Klane, nes toks šios grupės moralės kodas. Problema ta, jog ir šis požiūris nepatenkina mūsų: mes norime smerkti budelius, norime, jog žmonės nebūtų diskriminuojami dėl jų rasės.

Tad kas gi mums lieka? Viena vertus - kiekvienas visgi galime toliau elgtis pagal savo “sąžinės balsą”, filosofinių argumentų trūkumas nepadarys mūsų žmogžudžiais ar sadistais prieš mūsų valią, kita vertus – kaip mes sutarsime tarpusavyje, jei mūsų “moraliniai jausmai” duos skirtingus signalus? Dar daugiau, kaip mes auklėsime savo vaikus, jeigu tėvo ir motinos “moraliniai jausmai” skirsis kažkokiu klausimu? Akivaizdu, yra apie ką pagalvoti. Turime vienaip ar kitaip apsispręsti – nustatyti žaidimo taisykles ir jomis vadovautis. Antroje dalyje pasiūlysiu savo versiją.

Skaityti daugiau...

Tik santrauka...