Apie Lietuvišką toleranciją galima būtų prirašyti knygų tomus. Šį kartą pabandysiu trumpai paliesti tai, kas pas mus sukelia daug diskusijų - nors laisvame pasaulyje yra seniai suprasta tiesa. Žodžio laisvė ir tolerancija eina koja kojon: be vienos, nėra kitos, ir atvirkščiai; abi remiasi tuo pačiu bendrahumanistiniu principu. Kaip žodžio laisvė reiškia laisvę sakyti viską, tolerancija reiškia lygių teisių pripažinimą visiems.
Esminis principas labai skaidrus ir paprastas – niekas neturi tiesos monopolio, todėl nėra įmanoma autoritetingai teigti, kas yra teisinga ar klaidinga. Todėl pats bandymas drausti ar riboti, visumoj labiau žalingas, nei naudingas.
Dabar pažiūrėkime, kaip visa tai veikia praktikoje.
Laisvė išpažinti bet kurią religiją? Suprantama, įstatymas tiesiogiai nepersekioja manęs, jei esu musulmonas. Tačiau tai nereiškia, kad musulmonas (ar induistas, etc.) turi tas pačias teises, kaip katalikas. Kokia religija, manote, dėstoma mokyklose, nekaltu pavadinimu “tikėjimas”? Sakote galiu pasirinkti etiką? Taip, galiu – tačiau negaliu pasirinkti studijuoti islamo, kaip ir negaliu pasirinkti ateizmo. Beja, kuriuose maldos namuose vyksta oficialūs valstybiniai renginiai? Ir kokie šventikai moko mūsų prezidentus? Taigi, sekuliarioje valstybėje mokesčių mokėtojų pinigais finansuojama katalikų tikėjimo propaganda. Tiek čia tos lygybės. Ir ne, lietuviai nėra katalikai – tai tikėjimas, mums įbruktas per prievartą, mus žudant ir prievartaujant.
Tradicinė šeima? Visų pirma, kas tai? Ar tai dirbančio vyro išlaikoma, moteris, namų šeimininkės, prižiūrima šeima? O gal lygiaverčių partnerių - dirbančių ir vaikus prižiūrinčių kartu šeima? Bet visų svarbiausia, ar tai valstybės funkcija, nustatyti mūsų poravimosi būdus? Propaguojant vienus bei draudžiant kitus? Baudžiant už kitus? Ei, vos nepamiršau, o kaip su lygiom teisėm visiems valstybės piliečiams? Ar ir čia yra lygesni tarp lygių?
Nepilnamečių apsauga? Šitą pasilikau pabaigai. Beveik kiekvienas blogeris išsakė savo nuomonę apie neseniai priimtas įstatymo pataisas, todėl ilgai dvejojau ar turiu ką dar prie to produrti. Nusprendžiau, kad ir taip, ir ne. Daug protingų žmonių išsakė savo nuomonę, kartu su visais įmanomais argumentais -jų nesuprantantiems nieko geriau nebepaaiškinsi. Nors ką gali žinoti, - pamaniau.
Neginčiju, saugoti būtina. Pagrinde nuo išnaudojimo, bet taip pat nuo sveikatai kenksmingų veiksnių. Bet saugoti nuo informacijos? Informacijos apie realų gyvenimą? Turite galvoj cenzūrą???
Cenzūra? Aptarinėjamas įstatymas, kiek suprantu, remiasi šiomis pagrindinėmis premisomis: (1) gyvenime egzistuoja “normalūs” ir “nenormalūs” dalykai; (2) dalis mūsų žinome kas yra kas (nes parašyta Biblijoj); (3) pasinaudodami savo valdžia, “žinantieji” pabandys visus likusius (jų tarpe jų vaikus) priversti gyventi “teisingai”. Ir kokiu būdu visa tai bus daroma? – Oh, visai taip pat kaip buvo daroma TSRS, visai taip pat kaip dabar daroma Kinijoje – cenzūruojant mus pasiekiančią informaciją (uždraudžiant “neteisingą”). Ar apibendrinau iš esmės teisingai?
Nemanau, jog tema galėtų būti per daug sudėtinga ir intelektualiai neįkandama mūsų įstatymų leidėjams – pradinėse mokyklose (čia laisvame pasaulyje) vaikai jau mokomi apie toleranciją, apie tai, jog neturėtume skirstyti žmonių į “normalius” ir “nenormalius” pagal jų rasę, išvaizdą, protinius gabumus, pomėgius ir kitas pan. savybes. Daugelis vaikų šį supratimą įgyja dar su motinos pienu. Įstatymo (1) nuostata ne tik suglumins, bet potencionaliai traumuos daugelį jų (“tėveli, o kodėl filmuose vaikai geresni negu mokykloje?”) – nors, aišku, patys kalti, kad esate “nenormalūs”.
Apie (2) nuostatą atskira kalba. Jeigu suprantate, kas yra žodžio lasivės sąvoka, turėtų būti akivaizdu, jog ši įstatymo nuostata yra tiesioginė tokios sąvokos priešingybė. Tiesiogiai, žodžio laisvė reiškia teisę skelbti savo nuomonę – bet kokią nuomonę (išskyrus, nebent, skatinančią smurtą, rasinę neapykantą, etc.) - bet aš netgi nekalbu apie tai. Žodžio laisvės sąvoka grindžiama išankstine nuostata, jog kiekvienas individas visuomenėje yra svarbus, jog “dauguma” neturi jam primesti savo moralinių, religinių ar etinių normų (primena TSRS? – juk valdžioj tie patys žmonės). Kodėl? - nes tai būtų privarta!
Ne kartą rašiau apie šleikštulį keliantį moralinių principų (dažniausiai religinių) brukimą per prievartą. Pasikartosiu – tai šlykstu, tai amoralu ir, drįsčiau teigti, balansuoja ant Konstitucijos pažeidimo ribos (jei daroma iš Seimo ar kitos oficialios tribūnos). Tačiau šį kartą turime kažką žymiai baisesnio. Šį kartą tos nuostatos ne tik įkyriai brukamos – mes esame verčiami įstatymo jas paisyti. Tiesiai šviesiai – jei neatsiversime, būsime nukryžiuoti arba sudeginti.
Taip žinau, jei man nepatinka Lietuvoj (“kur mes turime savas tradicijas”), turiu važiuoti i “savo Europą”. Daugelis iš mūsų taip ir padarė. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į štai ką: iš Lietuvos sistemingai nuteka progresyviausi protai (grįžta paprastai tik išvažiavę braškių rinkti). Lietuva ritasi į ekonomikos prarają (užima vieną pirmaujančių pozicijų pagal ekonomikos nuosmukį pasaulyje) – didžiąja dalimi dėl tų, kas valdo šalį. Mes skundžiamės, jog nėra iš ko rinktis, bet ar susimąstome kodėl? Ir, dar svarbiau, ar susimąstome, kodėl iš Lietuvos bėga intelektualai (ir taip, ne visi bėga vien dėl ekonominų priežasčių)?
Ir dar. Jeigu EU dėl žmogaus teisių ignoravimo užsuks pinigų kranelį, nukentėsime visi. Suprantu, kad fanatikams tai nesvarbu - svarbiausia visus padaryti panašiais į save – tačiau čia apeliuoju į likusius: nejaugi ekonominis Lietuvos gerbūvis mažiau svarbus jūsų vaikams? Nejaugi nenorite matyti Lietuvos pripažįstamos pasaulyje civilizuota valstybe (o ne nomunuojamą kaip didžiasią žmogaus teisių pažeidėją)? Nejaugi tai nebūtų geresnė dovana jūsų vaikams?
