"Monogamijos ir moralės tapatinimas padarė daugiau žalos žmonijos sąmonei nei bet kuri kita klaida" - George Bernard Shaw

2009 m. balandis 30 d., ketvirtadienis

Sava tiesa teisingesnė

Kaip dažnai mes giname tą ar kitą tiesą vien todėl, kad ji mūsų? Esame apsigimę advokatai – be galo išradingi, pateisindami bet kokią savo mintį ar bet kokį poelgį. Dažnai darome tai nesąmoningai, tad mums atrodo, jog nuoširdžiai “ieškome tiesos”. Psichologai tai vadinama investicija – pasirinkę pusę, mes esame linkę ją aklai ginti. Paralyžuojame savo pačių protą, leisdami jam rinkti tik mums palankią informaciją (ignoruojant nepalankią).

Nenuostabu, kad pats efektyviausias būdas savai idėjai prastumti - yra įtikinti oponentą, jog kad tai jo paties idėja. Suprantama, kartais žmonės ginčijasi, nes persekioja savanaudiškus motyvus, tačiau dažniau nei rečiau - “iš inercijos” gindami savą tiesą. Štai koks eksperimentas buvo sugalvotas šiam fenomenui tirti.

Jei paprašytume kažką išreikšti savo nuomonę tuo ar kitu klausimu, būtų labai sunku neginčijamai įrodyti, kad jis tik bando pateisinti savo pasirinkimą. Tačiau jei mums pavyktų išprovokuoti tą patį žmogų argumentuoti savo oponento naudai (jam galvojant, jog tai jo paties nuomonė), tikslas būtų pasiektas.

Vieno neseniai atlikto tyrimo metu, super marketo pirkėjai buvo prašomi pasirinkti vieną iš dviejų uogienių bei arbatų rūšių. Jiems pasirinkus, jų dėmesys buvo nukreipiamas kitur, o tuo metu jų pasirinkti produktai sukeičiami. Vėliau, buvo prašoma paragauti ir pakomentuoti, kodėl jie pasirinko tą ar kitą rūšį (rezultate pirkėjai ragavo priešingą savo pasirinktam produktą).

Pirmas, vertas dėmesio, pastebėjimas yra tai, jog mažiau nei pusė pirkėjų pastebėjo, jog jiems siūloma ragauti ne jų pasirinktą produktą (net jei pirminiam pasirinkime dalyvavusių produktų skoniai iš esmės skyrėsi). Iš tiesų yra užfiksuotas ne vienas panašus “sukeitimo” eksperimentas, liudijantis šį mūsų pažeidžiamumą (pvz perkant online, buvo sukeičiami mobilių telefonų modeliai,  nešiojami kompiuteriai, etc.).

Antra, kas aktualu mūsų temai, nepastebėję sukeitimo, žmonės kaip niekur nieko aiškindavo, kodėl jų pasirinktas produktas jiems patrauklesnis (t.y. jie pasirinko vieną, o kalbėjo apie visai kito produkto privalumus prieš pirmąjį). Akivaizdu, kad jie tiesiog veikė savo nuomonės (jie manė, kad jie pasirinko produktą, kurį ragavo) pateisinimo režime. Įsivaizduokite jų suglumimą, jiems viską sužinojus…

Prisiminti savo pasirinkimą ar pastebėti, jog nemėgsti tos ar kitos uogienės gali būti ne taip ir sunku. Tačiau tikro gyvenimo situacijos nėra tokios skaidrios. Mes atliekame pasirinkimą (dažnai tokį pasirinkimą padarome prieš keliolika metų arba, apskritai, jis kitų padaromas už mus) ir mūsų protas savaime įjungia reikalingą autopilotą. Tampame mūsų požiūrį patvirtinančių nuomonių magnetais, matantys ir girdintys tik tai, kas mums palanku.

Ir nesuklyskite, mano rašinys nėra vien teorinis. Vien internetinė erdvė kupina begalinių ginčų, nuomonių ir diskusijų. Pažvelkime į visą tai atidžiau. Pažvelkime atidžiau į tai, ką patys sakome ar rašome. Buvau ir esu už žodžio laisvę, nuomonių įvairovę,  kiekvieno teisę būti savimi. Tenoriu atkreipti dėmesį į tai, kas mus riboja, kas neleidžia suprasti pasaulio taip giliai, kaip mes to norėtume. Jei trumpai - pasigendu kritinio mąstymo ir tik nuoširdžiai noriu matyti jo vis daugiau.

Skaityti daugiau...

2009 m. balandis 24 d., penktadienis

Kodėl negalime pasitikėti savo moralumu?

Šiandien noriu pažvelgti į moralumą iš kitos pusės. Aptarsiu ne kas gerai, o kas ne, bet, veikiau, kodėl taip manome. Pamatysime gilesnes mūsų vertinimų priežastis, tačiau viskas taps dar įdomiau, supratus jų trapumą. Nors jausmų įkarštyje, gali atrodyti, esame pasiruoše kumpščiais ginti savo tiesą, pasirodo, tai visai nereiškia, jog tas negali pasikeisti. Bet apie viską iš pradžių.

Nesvarbu kokie būtų mūsų įsitikinimai, nesuklysiu teigdamas, jog visi pripažįstame moralės svarbą. “Kas iš to, jei turėsi visus pasaulio turtus, tačiau prarasi savo sielą”, – iš esmės reiškia, kad žmogaus “garbė” yra neįkainuojama. Daugumai mūsų tai nėra vien teorinė maksima, sąmoningai ar ne, mes į tai atsižvelgiam priimdami savo sprendimus gyvenime. Net nusikaltėliai (paprastai laikomi amoraliais) paprastai seka įvairiais “garbės kodeksais” bei išpažįsta daugumą bendražmogiškų vertybių.

Tačiau leiskite jums užduoti kiek sunkesnį klausimą: kaip svarbi yra žmogaus moralė jo laimei? Vieni teigia, jog moralė yra tai, kas padaro mus žmogumi, o net žmogaus nelaimė yra vertesnė už kiaulės laimę… Kiti gi, priešingai, mato moralės normas kaip pančius, ribojančius mūsų malonumus, todėl tiesiogiai priešiškus mūsų laimei. Suprantama, toks ginčas paprastai greitai virta ginču apie “žemus” ir “aukštesnius” malonumus, apie tai kas “žmogiška” ir kas “gyvuliška”. Pasirinkimas jūsų. Aš gi, ta proga, norėčiau jūsų paklausti kažko kito: kaip manote, kodėl mes taip dažnai nesutariam šiuo fundamentaliu klausimu (kas moralu ir kas ne)? Neskubėkite atsakyti.

Bandau įsivaizduoti, ką atsakėte. Kodėl, tai, kas atrodo padoru vieniems, yra nepadoru ir smerktina kitiems? Spėju: auklėjimas (įskaitant ne tik tėvus, bet ir šalį, aplinką), išsilavinimas (tiek formalus, tiek ir savarankiškas skaitymas bei studijos), amžius (metų skaičius, bet kartu istorinis laikotarpis, kurio metu formavosi mūsų asmenybė). Visi šie atsakymai protingi ir verti dėmesio. Jei sugebėjote atsakyti tiek – šaunu – tokia matomai yra populiariausia ir labiausiai įprasta nuomonė. Bet kaip jau, turbūt, supratote, aš taip nemanau… tiksliau aš nemanau, kad tai pilnai paaiškina moralės fenomeną… man tai tarsi Niutono teorija (statiška, neatsižvelgianti į eilę dinamiškų aplinkybių), priešingai Enšteino reliatyvumo teorijai (suprantanti, kad statiški Niutono dėsniai kinta, kintant aplinkybėm). Netrukus viską jums iššifruosiu.

Gyvenime man ne kartą teko būti autoriteto padėtyje. Visada buvau patenkintas savo sugebėjimu analizuoti situaciją ir elgtis atitinkamai. Tačiau net paprasti sprendimai kartais sunkiai sekdavosi (t.y. nebuvo atliekami taip racionaliai, kaip tikėčiausi), kai būdavau pervargęs, suirzęs ar labai alkanas (pvz po keliolikos dienų bado dietos). Tą buvo lengvą pastebėti, o pastebėjus – pakoreguoti. Lengva suprasti, kodėl nuovargis ar susierzinimas kažkiek aptemdo protą. Sunkiau buvo pastebėti tai, kad net mano nuotaika įtakojo sprendimus.

Rizikuoju nuskambėti primityviai, tačiau man esant geros nuotaikos pavaldiniams labiau tikėtina buvo sulaukti iš manęs “taip”, bei sulaukti “ne” – man esant blogos. Ne, savo sprendimuose aš nesivadovavau emocijomis, veikiau tarsi pats mano situacijos vertinimas (ir supratimas?) pasikeisdavo - kintant mano vidinėms nuotaikoms… tik žymiai vėliau aš pamačiau (supratau), kokį fundamentalų principą aš visą tą laiką stebėjau, ir kaip universaliai jis persmelkia kiekvieno žmogaus gyvenimą…

Štai sulaukėte:

pasirodo, mūsų nuotaika (plačiąja šios savokos prasme) įtakoja mūsų moralumą

Visa eilė mokslinių eksperimentų, pasirodo, tai patvirtina. Jei pamąstysite apie to pasekmes, liksite stipriai šokiruotas. Trumpai, juk iš esmės tai reiškia, kad vienomis aplinkybėmis žmogus gali išpažinti vienokias moralės normas, tuo tarpu kitomis – kitokias. Bet grižkime prie eksperimentų.

Viename iš jų, ekvivalenčiom žmonių gupėm buvo pateikta serija klausimų, prašančių įvertinti savo požiūrį į moralės objektus. Trumpai, buvo cituojama kažkokia situacija (neištikimybė, gėjų vedybos, etc.) ir prašoma balais įvertinti savo toleranciją jai. Taškai buvo sumuojami ir grupių “moralumas” sulyginamas tarpusavyje. Kabliukas buvo tame, kad tik viena grupė (laimingieji) nebuvo specialiai stimuliuojama (suerzinama), tuo tarpu dvi likusios buvo (jiems to nežinant) apnuodijamos žmogaus dujų kvapą atitinkančiu chemikalu (skirtingomis dozėmis). Suprantama, buvo stimuliuojamas susierzinimo efektas, kadangi “nelaimingųjų” grupių nariai ne tik testo metu turėjo kęsti nemalonų kvapą, tačiau ir turėjo pagrįstą pagrindą dėl to įtarti kitus grupės narius.

Rezultatai kalba patys už save: “laimingieji” buvo žymiai “atlaidesni”, t.y. ne tokie smerkiantys, jei lyginsime su “nelaimingaisiais”:

eks_blogas_kvapas 

Buvo atlikti dar 3 susiję eksperimentai, kurių metu buvo patvirtinta hipotezė, jog ne pats kvapas, o jo sukeltas susierzinimas atsakingas už moralinių vertinimų pokyčius.

Kitame eksperimente buvo stengiamasi stimuliuoti “laimingumą”. Bandymo daliai dalyvių (“laimingiesiems”) buvo paaiškinta, kad kabinetas, kuriame bus atliekamas testas yra ypatingai švarus, ir jiems buvo pasiūlyta prieš testą nusiplauti rankas. Joks stimuliavimas nebuvo taikomas “nelaimingiesiems”. Kaip galėjote tikėtis, rezultatai patvirtino aukčiau minėtus testus (vertinimo skalė apversta):

eks_svarios_rankos

Išvada paprasta:

mūsų sprendimus įtakoja aplinka - net sprendimus, grindžiamus tokiais “nepajudinamais” kriterijais, kaip mūsų moraliniai įsitikinimai

Ir pabaigai apie svarbiausią: kodėl gaišau laiką apie visa tai pasakodamas? Pirma, toks pilnas atsakymas į mano ankčiau užduotą klausimą (apie skirtingas moralės normas), bet, dar svarbiau, iš esmės reiškia, kad vidinė depresija (nesvarbu kokios formos) veda į griežtesnių moralės normų išpažinimą bei labiau smerkiantį požiūrį į kitų veikmus. Arba trumpai: “Laimingi prie kitų nesikabinėja!”

Skaityti daugiau...

2009 m. balandis 20 d., pirmadienis

Sekso keistenybės: Populiariausias seksas

Kas patinka vienam žmogui, ne visada patinka ir kitam. Nors, reikėtų pažymėti, kad visi žmonės turi ir daug ką bendro. Šiaip ar taip, juk žmonės yra ir fiziškai ir psichologiškai artimi vieni kitiems.

Šis panašumas ir leidžia apibendrinti tai, kas patinka ir kas "užveda" visus žmones. Taigi, laikoma, kad iš visų sekso žaidimų, populiariausias, labiausiai stimuliuojantis yra oralinis seksas - kai vienas partneris bučiuoja, laižo, čiulpia ar kitaip liežuviu jaudina kito partnerio lytinius organus. O jei jie guli pozicijoje galva-kojos, ar kitaip žinomu pavadinimu 69, jie gali tuo pat metu oraliniu būdu tenkinti vienas kitą. 
(Nors pasižiūrėjus į mūsų dabartinę apklausą, galime pamatyti, kad oralinis seksas patinka tik apie 80% šio blogo skaitytojų :).


Ir dar vienas įdomus faktas: Legman yra užsiminęs, kad vien tik oralinio sekso pozų yra virš 14 000 000! Tai pritrenkia ir apstulbina, nors... pažiūrėkit į šį paveikslėlį iš Kamasutros...


Skaityti daugiau...

2009 m. balandis 17 d., penktadienis

Ar seksualumo gali būti per daug?

Akivaizdu, kad mūsų, kaip gyvybės rūšies, egzistavimas priklausomas nuo sekso. Gyvūnų pasaulyje, daugiau palikuonių - reiškia didesnę išlikimo tikimybę. Savo ruožtu, daugiau apvaisintų patelių yra prielaida didesniam palikuonių skaičiui. Suprantama, seksas žmonių visuomenėje jau seniai naudojamas ne vien vaikams pradėti, tačiau ar gali jo būti per daug? Ir ar gali taip būti, kad esame per daug seksualūs, per daug trokštantys sekso, ar net tuo sergantys?

Jei nors retkarčiais pažiūrite Holivudo filmų, esate pažįstami su “seksomano” sąvoka (analogiška narkomanui, bet nemaišyti su seksualiniu manijaku). Filmuose tokie žmonės parodomi kaip negalintys kontroliuoti savo seksualinio instinkto, be galo dėl to kenčiantys ir, dažnai, priklausantys kokiam nors anoniminių seksomanų rateliui (panašiai anonimiams alkoholikams).

Nežinau ar tai jau tampa ultra-šiuolaikine mada, bet, panašu, vis daugiau “žvaigždžių” prisipažįsta sergą šia “liga”… kaip antai, Russell Brand savo autobiografijoje teigia, jog ši jo aistra yra “visiškai nesuvaldoma”. Jei manote perdedu, prisiminkite įžymų John F. Kennedy posakį: “jei tris dienas neturiu moters, mano galva pradeda plyšti iš skausmo”, – jam pasiteisinant dėl sukelto “nepadoraus garso” prezidentinio limuzino gale. Michael Douglas  ir aktorius David Duchovny abu teigia savo “priklausomybę nuo sekso”. Sąrašą galėčiau tęsti.

Visi “ligoniai”, be išimties, buvo galingi vyrai, todėl turime pilną teisę būti kiek skeptiškais ir abejoti, ar jų aistra iš tiesų buvo visai nepavaldi jų valiai (panašiai narkomanams ar alkoholikams), ar jie taip tik susikūrė sau savotiška alibi, nusimesdami atsakomybę nuo savęs? Tačiau mano straipsnis ne apie tai (atleiskite, už užsitęsusę intrigą) - norėčiau pakalbėti apie šio reiškinio prielaidą (ar net priežastį). Pats tokio fenomeno egzistavimas atskleidžia mūsų moralizuojančiai-smerkiantį požiūrį į tokią “veiklą”. Kitais žodžiais tariant, pats sąvokos atsiradimas (nesvarbu, turinčios realų pagrindą ar išsigalvotos), to vaizdavimas kine bei mūsų teorizavimas apie tai, – visa tai nebūtų įmanoma, jei mes tokio elgesio nesmerktume.

Štai dabar mes jau arčiau namų. Pas mus gali dar nebūt “madinga” prisipažinti esant “seksomanu” (prieš tai dar turim persirgti mada būti gėjum ar leisbiete), tačiau nepamanykite, kad rašiau apie kitus. Kokie puritoniški bebūtų mūsų draugai už Atlanto, amerikiečiai net iš toli neprilygsta lietuvaičiams savo poreikiu valdyti (kitų) seksualinį gyvenimą. Jei aš daug sportuoju, retas apkalbės mane kaip per daug “sportišką”. Jei valgau per daug pyragaičių (alio, kenksminga sveikatai!) – niekas net nepagalvos mane smerkti, tuo labiau siūlyti gydytis.

Bet kalbant apie seksą (ir tai galioja moterims net labiau, nei vyrams), mes tiesiog turime per daug taisyklių… kaip ir per daug teisiančių, žeminančių ir bauginančių įvardinimų tokių taisyklių pažeidėjams… Kaip dažnai mes linkę kreivai žiūrėti į merginą vien dėl jos išvaizdos (”dainuoja papais”). Jei mergina mėgsta žaisti tenisą ar mėgsta kiną – tai gerai – gerai viskas, jei tik tai ne seksas… net laikantys save “emancipuotais” nepašykštės tokiai merginai k***** ar k***** epitetų… lygtai panašūs žodžiai daugiau nepasakytų apie juos tariančius… Arba apie vyrą - “jam terūpi moterys ” – sakoma, kaip kažkas savaime suprantamo, savaime smerktino.

Žinau, kiekvienas turime savų šmėklų – dogmatiškų taisyklių, kuriomis šventai tikime. Pvz, kad nėra padoru užsiimti seksu limuzino gale (o dar jam važiuojant) ir pan. Ir aš visai nesistengiu jūsų įtikinti tai daryti (nebent norėtumėte :). Tenoriu paklausti, kodėl? Kodėl mums taip svarbu:

(1) turėti taisykles;

(2) už jas aklai kovoti ir niekada jų neišsižadėti;

(3) taip įnirtingai reikalauti, kad visi kiti jų irgi laikytųsi.

Taip, laisvė man labai svarbi. Ne tik jos deklaravimas, bet ir jos konkretus išpažinimas. Kiekvienas galime turėti savas tiesas. Tas nereiškia, kad turime dėl to peštis ar kovoti. Intelektualaus pratimo labui, galime net pasiginčyti. Tačiau supraskime ir tai, kad tą pačią akimirką, kai bandome primesti savo tiesą kitiems, mes įvykdome agresiją. O ideologinė agresija dar blogiau, nei plėšikavimas – ideologinis karas yra dar absurdiškesnis už grobikišką – nes tai net nepersekioja jokios apčiuopiamos naudos. Ginčytis, susipykti ar susimušti nesutariant dėl savo pažiūrų - tai tyra beprotybė.

Pabaigai pora rašinėlių, sukėlusių man šypseną ir gerai iliustruojančių tai, apie ką kalbėjau: vienas – apie vaikščiojimą susikibus, ir antras – apie gėdijimąsi net to, kas taip natūralu.

Skaityti daugiau...

2009 m. balandis 8 d., trečiadienis

Sekso keistenybės: Brangiausia seksualinė autobiografija

Walter'io "Mano slaptas gyvenimas" ("My secret life" by Walter) yra ypatingai reta autobiografija, kuri buvo išspausdinta 1888-1894 metais. Buvo išleisti tik 20-25 egzemplioriai, kurie tuo metu buvo parduoti už £60 (vienas egzempliorius) - milžiniška suma, šiandieninėmis kainomis tai būtų apie $6000.



"My secret life" yra pati tiesiausia ir atviriausia seksualinė autobiografija. Čia nėra jokių nukrypimų - visa knyga vien apie seksą. Jeigu lygintume su Casanova's "Memoirs" - tai ten yra po truputį apie viską: azartinius lošimus, magiją ir t.t. Tuo tarpu, kiekviename "My secret life" puslapyje yra rašoma vien tik apie seksą: išgyvenimus, nusivylimus, seksualinę veiklą, pasitenkinimą, viskas autoriaus išgyventa ir patirta. Tuo ši knyga ir yra unikali.

Skaityti daugiau...

2009 m. balandis 7 d., antradienis

Vyriškas seksualumas (II dalis)

Šiandien tęsiu praeitą savaitę pradėtą temą. Ar tikrai pornografija pagilina vyrų nutolimo nuo savo moterų? Taip pat apie seksualinių fantazijų vaidmenį, fantazijas susijusias su valdingumu, seksą trise bei kitus klausimus.

Michael Bader nuomone nėra vienareikšmiškų įrodymų, kad pornografijos žiūrėjimas sukuria priešiškumo jausmą moters atžvilgiu. Taip manoma paprastai dėl dažnai daromos loginės klaidos - vieno konkretaus incidento apibendrinimo. Pvz porno filme rodoma moteris, kažkur kalnuose sutinkanti du turistus. Jie pasiūlo jai seksą, ji iš pradžių abejoja, bet vėliau sutinka.

Dažnas pasakys, kad tai moko vyrus sudaiktinti moterį, matyti joje tik sekso objektą. Knygos autoriaus kategoriškai nesutinka su tokiu teiginiu. Porno filmo piešiamoj fantazijoj jis regi tą patį fundamentalų vyro poreikį matyti moterį laimingą - kas paaiškina, kodėl vyrams gali atrodyti, kad moterys yra susijaudinusios, net kai jos nėra.

Seksualinės fantazijos yra proto atsakas į mūsų seksualinio susijaudinimo keliamą pavojų. Priešingu atveju mes taptume neurotiškais -  bandydami atsisakyti paties jaudulio keliamo malonumo jausmo. Fantazija, tokiu būdu,  pasitarnauja kaip priešnuodis.

Paimkime žmogų, mėgstantį paklusti sekse. Dažnai toks žmogus gali turėti gana valdingus norus, tačiau bijoti, kad tai nepatiks (ar bus per daug nekonvenciška) jo partneriui. Rūpinimasis kito jausmais toks stiprus, kad gali pilnai užgožti savus troškimus. Toks žmogus pasirenka pasyvumo vaidmenį, norėdamas būti tikras, kad neužgaus partnerio.

Kalbant apie valdingumo fantazijas, kurias turi dauguma vyrų - nedidelė paslaptis yra tai, kad moterims tai patinka. Ir tai yra svarbi aplinkybė todėl, kad vėlgi, vyro prote moteris turi būti patenkinta, neturi būti užgauta. Taigi net ir dominuoti linkęs vyras nebūtinai yra priešiškas ar nesirūpinantis savo moterimi - iš tiesų, esant partnerių artumui, to niekada nebus. Vyrams, auklėjamiems būti "šeimos galva", valdingumas sekse yra natūralus to tęsinys, nežiūrint jų pastovaus galvojimo apie moters džiaugsmą ir laimę.

Tačiau svarbiausia turėti galvoj štai ką: visi vyrai skirtingas. Visi - vienaip ar kitaip - gali būti pažeidžiami savo noro visada matyti moterį laiminga - tačiau reaguoti į tai gali visai priešingai. Vieniems gali labiau patikti sekse būti valdingais, kitiems paklusniems, o treti - gali tai periodiškai kaitalioti. Na o pamoka, kurią verta iš to išmokti yra tokia: esant meilei ir artumui nederėtų bijoti nustebinti savo partnerį savo fantazijom ar jį nuliūdinti.

Seksas trise yra kita artima tema, taip dažnai nesuprantama moterų tarpe. Viena tokios fantazijos supratimo dalis yra susijusi su dviem moterimis, tenkinančiom viena kitą. Vyras ramus, nes nėra atsakingas už jų malonumą. Antra dalis yra tai, kad dvi moterys rūpinasi vyru - todėl vyras gali nepergyventi, kad pasirodys per daug "gašlus" ar per daug "nepasotinamas". Ir trečia dalis - kad tai leidžia vyrui pasijausti ypatingam, pasijusti dėmesio centre. Tokiu būdu seksas trise vyrui yra tarsi tobulas bet kokio jo nesaugumo jausmo "operacinis paketas".

Pabaigai keli žodžiai apie santykių atšalimą. Viena iš tikrai gero sekso sąlygų yra gebėjimas visiškai atsiduoti savo geismui, per daug nepergyvenant apie tai kas bus. Suprantama, reikalinga stipri abipusė trauka, kitaip tai tebus masturbacija. Tačiau esmė yra tame, kad per didelis rūpinimasis partneriu (galvojimas ar jam tai patiks, ar nepasirodys keista ir t.t.) tampa kliūtimi (pvz jei vyras bijo, kad moteris pagalvos, kad "jis tenori sekso"). Tik poros, galinčios sau tai leisti, kaskartą patiria niekada nesudylantį malonumą.

Skaityti daugiau...

2009 m. balandis 2 d., ketvirtadienis

Sekso keistenybės: grožio kaina

“Il faut souffrir pour etre belle”, - kas prancūziškai reiškia "privalai kentėti, jei nori būt gražus". Žemiau galite matyti kai kuriuos ekstremalius tokių kančių pavyzdžius. Kartais manoma, kad moterys buvo veikiau pamišusios dėl savo grožio, tačiau esu įsitikinęs, tai tik negailestingų tradicijų, kurioms buvo nevalia prieštarauti, padariniai.

Korsetas: madingas Europoje nuo XVI a. iki pat XX a. pradžios

kancia1

 

Ilgesnis korseto nešiojimas turėjo pastebimų pasekmių. Vidaus organai būdavo  išstumiami iš savo įprastų vietų ir suspausti. Plaučių apimtis sumažėdavo, moteriai belikdavo kvėpuoti tik viršutine plaučių dalimi. Savo ruožtu, tai leisdavo kauptis gleivėms, o tai - prie chroniško kosulio. Kepenys budavo išstumiami į viršų. Atsinaujindami, jos prisitaikė prie naujos padėties pakeisdamos savo formą, atsirasdavo nuospaudos nuo trinties į šonkaulius. Skrandis būdavo pastoviai suspaustas ir negalėjo tinkamai virškinti.

 

 


Pėdų laužymas: Kinijos jaunų mergaičių paprotys (X a. - XX a.)

kancia2

 

Jaunos mergaitės pėdos buvo įvyniojamos specialiu būdu, kad negalėtu normaliai augti. Augdamos, pėdos lūždavo įgaudamos nenatūralią formą. Net ir subrendusios moters pėda likdavo ne didesnė nei 15 cm, būdavo labai pažeidžiamos ir nestabilios. Šis pavyzdys dažnai cituojamas, iliustruojant absurdiškų papročių gajumą žmonių visuomenėje.

 

 

 



Lūpų ištampymas: aptinkamas Afrikoje

kancia3

 

 

Palaipsniui vis didesni diskai būdavo įterpiame į lūpas, siekiant šias ištempti. Dažnai apatinės lūpos ištempimas yra priderinamas prie priekinio apatinių dantų ištraukimo.

 

 

 

 

 



Ilgas kaklas: paplitęs Tibeto apylinkių gentyse

kancia4

 

 

 

Kayan genties moterys nešioja specialius žiedus ant kaklo. Pirmieji žiedai mergaitėms pradedami dėti nuo penkių metų amžiaus. Žiedai palaipsniui pakeičiami didesniais ir masyvesniais, jiems vis labiau stumiant krūtinkaulį bei suspaudžiant krūtinės ląstą.









Skaityti daugiau...