Visuomenėje, kurioje gyvenam, viskas sukasi apie moteris. Iš vyro paprastai tikimasi sumokėti už bendrus pietus ar vakarienę, jis perka gėles ir kitas dovanas; pavyzdinga šeima - visų pirma vyro atsakomybė (jis turi užtikrinti šeimos materialinį gerbūvį, turi būti rūpestingas tėvas, įvairiausiais būdais turi rodyti savo meilę žmonai, etc.) - dažnai laikoma, kad laimingą šeimą nuo nelaimingos skiria jų vyrai; ei, moterys net įleidžiamos nemokamai į kai kuriuos naktinius klubus! Tuo tarpu įvairūs judėjimai toliau kovoja už moterų teises (kas nors girdėjote, kad kas kovotų už vyrų teises?), reikalauja įvairių įstatymo pataisų "ginančių moters teises" ir t.t.
Savo rašiniu norėčiau atkreipti daugiau dėmesio į vyrų problemas. Jau esu rašęs apie vyrų moteriškėjimą ir iš to kylančius pavojus. Šį kartą norėčiau daugiau dėmesio skirti vyriškos psichologijos nagrinėjimui ir jos praktiniam pritaikymui. Mano požiūriu, visas tas lyčių lygybės klausimas gali turėti tik dvi nuoseklias nuostatas: vieną - teigiančią, kad abi lytys iš prigimties vienodos - ir neužkraunančią vyrams jokios papildomos atsakomybės (t.y. visas pareigas be išimties padalijanti tarp vyrų ir moterų) arba antrą - pripažįstančią lyčių prigimtinius skirtumus - todėl nesiekiančią sutapatinti nei vyrų ir moterų pareigų, nei jų poreikių. Akivaizdus pozicijos nenuoseklumas atsiranda deklaruojant lyčių lygybę, tačiau tuo pat metu bandant visiškai neadekvačiai paskirstyti pareigas, bei nepripažįstant skirtingų vyrų ir moterų poreikių. Darnūs santykiai tarp lyčių įmanomi ne tik vienas kitą suprantant, bet ir atsižvelgiant į skirtingus mūsų poreikius bei juos gerbiant.
Tokie faktai: mes esame skirtingi. Veikiau vaikydamiesi iliuzorinės lygybės, turėtume tiesiog tikėtis (ir reikalauti) teisingo (pagarbaus) elgesio vieni iš kitų. Kaip vyrai, mes esame stipresni kažkuriose srityse - todėl natūralu, kad esame geriau tinkami atlikti tam tikrus darbus ar pareigas - to neturėtume vengti. Bet kartu, kaip vyrai, mes turime visą eilę poreikių, kurių moterys gali neturėti (ir todėl nesuprasti ar nuvertinti). Tačiau vien tai, kad norime kažko, ko nenorite jūs, juk dar nepadaro mūsų "gyvuliais" ar "egoistais". Savo knygoje Vyrų seksualumas: kodėl moterys, o ir patys vyrai, jo nesupranta (angl. k.) daktaras Michael Bader nagrinėja eilę tokių "vyriškų" dilemų.
Vienas iš skyrių skiriamas pornografijai. Retas vyras visiškai neprisiliečia prie pornografijos. Kodėl?
Viena versija - tai gali būti paprastas noras pajausti malonumą aplinkoj, kurią gali kontroliuoti. Tačiau jei toks vyras turi draugę ar yra vedęs, dažnai tai gali būti net prilyginta neištikimybei. Ir nejau moteris neturi teisės taip jaustis, ypač jei jo domėjimasi pornografija momentai sutampa su jo nesidomėjimu ja momentais? Tiesa yra ta, kad toks vyras dažnai pats grumiasi su savo paties problemomis (tokiomis kaip vienišumas bei ryšio su kitais trūkumas), kas paprastai "nepatenka į kadrą".
Ponas Michael Bader įsitikinęs, kad pornografija iš tiesų gali suteikti savotiško ryšio jausmą "vienišam kareiviui". Mūsų visuomenėje moterys paprastai turi daugiau tikrų draugių, didesnį artimųjų ratą. Nors vyrai irgi turi draugų, viduje jie taip dažnai jaučiasi vieniši. Ir tai yra skausminga būsena. Tuo nieko neteisinu, tačiau jei norite geriau suprasti ryšį tarp vyrų ir pornografijos, galvokite apie tai taip: pornografijos ir internetinio sekso pagalba vyras gali pajusti intensyvų ryšį su moterim, be jokių įsipareigojimų.
Stulbinanti dauguma vyrų nori padaryti savo moterį laiminga ir jaučiasi už tai atsakingais. Tuo pat metu, jie kovoja su jausmu, kad būdami savimi, būdami vyrais, jie ją liūdina. Tai sukuria įtampa tarp vyro poreikio būti nepriklausomu ir vyrišku bei jo noro būti atsakingu už moters laimę.
Kai kurie vyrai į tai reaguoja stengdamiesi užgožti savo vyriškumą (fizinę jėgą, agresyvumą, sekso alkį, etc.) ir dirbtinai puoselėdami moterų vertinamas savybes. Aš vadinu juos "broliais", kadangi jie dažnai tampa artimais moterų bičiuliais, kuriems pastarosios mėgsta atvirai išsipasakoti. Kiti - priešingai - veikiau visai atsiriboja nuo moterų, iš esmės toliau su jomis bendraudami tik dėl sekso. Nors vyras pats gali dažnai gerai nesuprasti to, kas vyksta, rezultate jis paverčia moterį sekso objektu - viskas tik tam, kad jam nereikėtų būti atsakingu už jos laimę.
Štai ką turiu galvoj. Vyras gali suprasti, kad toks atsiribojimas skaudins moterį, tačiau jis jaučiasi neturįs pasirinkimo: "Nesvarbu, ką darau. Aš visą laiką sunkiai dirbu, kad ji būtų laiminga. Tačiau to negana." Žinau, moterys pasakys tai nesąmonė. Jos galvos: "Darai ne tai, ką reikia. Ir darai per mažai to, ką reikia daryti." Bet paprastai vyras yra nuoširdus. Tačiau vietoj to, kad įsiklausytų ir pabandytų suprasti "kaip reikia" ar "ko reikia", jis pasirenka "moterys jau tokios yra, joms niekaip neįtiksi".
Suprantama tokie santykiai nuodingi abiems. Moteris jaučiasi nesuprasta bei esanti našta vyrui. Ji mano, kad vyras per daug egoistiškas ir nejautrus. Tačiau ilgametė Michael Bader, kaip psichoterapeuto, patirtis liudija kai ką priešingą - kad dauguma tokių vyrų galvoja, rūpinasi ir pergyvena, kaip padaryt moterį laimingą, per daug. Jie perdega ir, bėgdami nuo savo vidinio skausmo, savo tolesniais veiksmais (nesąmoningai) skaudina partnerę.
