Taip jau atsitiko, kad beveik ištisai kelevau paskutines keturias savaites, tad vis neprisiruošiau parašyti. Floridos saulė, savo ruožtu, turi stiprių gydomųjų savybių - mane ji visada įkvėpdavo kažką veikti ar daryti - todėl pabandysiu toliau pratęsti nematomų obuolių ir viso, kas su tuo susiję, temą. Stereotipai stereotipais, tačiau savotiškai džiaugiuosi, būtent Amerikoj apie tai rašydamas.
Esu turėjęs tokią problemą - važiuojant didesniu greičiu, automobilis pradeda stipriai vibruoti. Vibracija, akivaizdžiai kyla ratuose - problema tame, jog nėra aišku, diskai ar padangos dėl to kalti. Palikęs smulkmenas profesionalams, apsiribosiu konstatuodamas akivaizdų faktą - drebėjimo mes neišvengsim, jei bandysime pataisyti ne tą dalį. Panašiai ir mūsų gyvenimas - dažnai yra tiesiog "taisomi" ne ten, kur jie yra "sulūžę". Dar blogiau tai, jog gyvenime tokie "pataisymai" kartais duoda laikinus rezultatus, todėl apsigauname, palaikydami juos tikraisiais vaistais. Ypač, jei mus supantys žmonės mums pritaria.
Nematomų obuolių problema nėra vien teorinė, juolab nėra pigus mano ego patenkinimas. Skirtingos nuomonės (kylančios dėl skirtingų norų, pomėgių ir tikslų) ar tiesiog žmogaus polinkis klysti turi su tuo labai mažai bendro. Nematomi obuoliai yra, visų pirma, pilnai išsigalvotos teorijos ir koncepsijos - neturinčios (ar mažai turinčios) ką nors bendro su gyvenimo realybe. Ilgai jomis tikėjus ir jas puoselėjus, vėliau mes ne tik nesusimąstome, bet, net ir susimąstę, sunkiai galime susitaikyti su mintimi, jog visa tai buvo tiesiog melas. Tam reikia didelės vidinės drąsos.
Paimkime "tėvynės meilę". Ką iš tiesų reiškia ir simbolizuoja ši sąvoka? Mylėti žemę (fizine to prasme)? Ar mylėti (konkrečioj teritorijoj gyvenančius) žmones? Ir, svarbiausia, kodėl?
Meilė yra labai sudėtingas fenomenas pati savaime, todėl viskas, ką sakysiu toliau, turi būti suprantama su tam tikrom išlygom. Diskusijos labui naudosiu tam tikrus supaprastinimus bei abstrakcijas, tikiuosi tai padės geriausiai perteikti pagrindines mintis.
Taigi, grįžkime prie "tėvynės meilės". Jeigu turime galvoj meilę aplink mus gyvenantiems žmonėms - kas galėtų tam paprieštarauti? Turiu galvoj štai ką: aš gerbiu ir esu dėkingas visiems, su kuo man tenka bendrauti, kas man padeda ir kieno dėka mano gyvenimas yra toks puikus. Tai nėra kažkas antgamtiško, mes genetiškai paveldėjom natūralų instinktą į gėrį atsakyti gėriu, vengti mums priešiškų žmonių - kaip ir gintis, jei esame puolami. Tie patys principai sutinkami net gyvūnų pasaulyje (tegul jų "gėrio" ar "blogio" supratimas ir nebus toks sofistikuotas, kaip mūsų). Šis principas nėra obuolys, nes jis grindžiamas objektyvia realybe - juo vadovaudamiesi, mes kuriame pasaulį, kuriame gyventi yra geriau. Tačiau tai nėra "tėvynės meilė"!
Tai nėra "tėvynės meilė", nes išvažiavęs kitur, aš ir toliau išpažinsiu šį (universalų) principą. Žmonės, kurie mane supa Amerikoj (ar Australijoj), man yra tiek pat malonūs ir gerbtini, kiek jie mane gerbia, su manim draugauja ar man padeda. Aš juos myliu ir linkiu jiems visa ko geriausio. Savo darbu (ir visuomenine veikla) aš padedu jiems kurti dar geresnį gyvenimą savo vaikams. Man tai nėra "svetimi" žmonės, "ne lietuviai". "Tėvynės meilė", tuo tarpu, reiškia būtent tai: mylėk tik tuos, kurie gimė šalia tavęs, visus kitus visada laikyk "svetimais" (ar tiesiog "priešais"). Tai yra nesuvokiama man ir, neturėtų būti suvokiama niekam. Jeigu mylėti, gerbti, padėti yra gerai - tai turi būti vienodai teisinga visų atžvilgiu. Esminis žodis čia yra VIENODAI.
Gal aš per daug laiko gaištu kramtydamas tai, kas jau gerai sukramtyta, tačiau gal man atleisite. Meilė ir pagarba žmogui jungia ir vienija (mus kaip žmones, ne kaip lietuvius!), tuo tarpu "meilė tėvynei" - skaido, sėja pyktį ir priešiškumą. Tai, kas istoriškai turėjo savo vietą (kažkada priklausomybė ir akla ištikimybė savo genčiai buvo būtina išlikimo sąlyga), dabar tėra rudimentinė liekana. Mokindami savo vaikus šių atgyvenusių "vertybių", mes tik slopiname jų tolesnį vystymąsi, pasmerkiame juos vėl ir vėl išgyventi su tuo susijusias traumas.
Kalba neina vien apie Lietuvą. Ir Amerika nėra jokia tobula šalis. Kai, dievo į ausį pakuždėtas, J. Bush siuntė jaunus kareivius mirti į Iraką - karo priešininkai buvo tildomi tuo pačiu senu argumentu: "nejaugi jūs nesate patriotai?". Argumentas labai stiprus ir negailestingas - nes kas gi išdrįs išsižioti, išdrįs paprieštarauti - pagaliau kas nenori didžiuotis esąs savo šalies patriotas? Tai tarsi dar labiau šventvagiška, nei piktžodžiauti prieš Dievą... Nematomi obuoliai visada buvo (ir toliau yra) naudojami oponentams užčiaupti... sveikam protui užčiaupti - kai norime "įrodyti" kažką, kas prieštarauja bet kokiai logikai...
Kai Vilniaus gatvėse dėl savo odos spalvos sumušama juodaodė moteris, pasijuntame kiek nejaukiai: labai jau nelengva būtų pačiam taip pasielgti (ar net tiesiog šalia stovint į tai žiūrėti; ar net atvirai pripažinti, jog tam pritariam). Niekas neauklėja taip savo vaikų, niekas nemoko jų smurto. Bent jau taip mes galvojame. Tuo tarpu tiesa (taip, ta pati, negailestingai demaskuojanti visus nematomus obuolius tiesa) yra ta, jog daugelis iš mūsų TAI DAROME. Netiesiogiai, bet darome...
Kiek muštynių ar net pasaulinių karų būtume išvengę, jei ne nematomi obuoliai? Atvirai apie tai pamąstykite, ir suprasite, jog neperdedu: kryžiaus žygiai viduramžiais, hitleris, džihado karai dabar. Viskas vien todėl, kad kažkas sugalvojo, kaip suskirstyti žmones į geresnius ir blogesnius.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą