Komplekso anatomija: įvadas

Tai, apie ką kalbėsiu, nebus skanu ir lengvai virškinama. Tačiau viliuosi, jog nors kam nors tai parodys naują pasaulio perspektyvą. Žinau, šios mintys savo laiku apvertė manąją. Nesupratus reiškinio priežasties, sunku tikėtis sėkmingai jį įveikti. Kita vertus, visi sprendimai (dažnai gana akivaizdūs), paprastai, gali būti rasti atidžiai ištyrus reiškinio pradžią. Šiuolaikinė psichoanalizė iš esmės pagrįsta šiuo kertiniu principu.

Taigi, kada ir kodėl žmogus pirmą kartą “sugenda”? Akivaizdu, tai neįvyksta staiga, pavyzdžiui jam subrendus. Neatsitiktinai sakoma: “nekaltas kaip kūdikis”. Kiekvienas vaikas gimsta kaip švarus popieriaus lapas. Labai komplikuotas ir gana tobulas biologinis mechanizmas, paruoštas tolesniam programavimui.  Visa eilė vaik0 protinių funkcijų (gamtos) sąmoningai prislopinta jo pradiniuose gyvenimo etapuose - viskas vardan jo gebėjimo mokytis.

Čia negali būti vaiko kaltės: jis labai aktyvus, smalsus ir dėmesingas. Viskas jam idomu, jis nori paliesti viską, ką mato, o vėliau, pradeda apie tai klausinėti. Gaunamą patirtį jis tvarkingai dėlioja savo greitai augančių smegenų stalčiukuose. Nėra prieštaravimų, yra tik kažkas, ko jis dar nežino. Tačiau greitai visa tai pasikeis. Netrukus jo protas bus sąmoningai sužalotas, ir su tuo jis turės gyventi visą savo likusį gyvenimą.

Iki pat dabar mane stulbina vien mintis apie tai, kiek toli pasiruošę nueiti žmonės, siekdami valdyti. Tačiau kaip mes galime valdyti vaiką? Kaip galime jį valdyti, nebūdami šalia? Ar jam tampant vis mažiau priklausomu ( bei stipresniu fiziškai)? Kaip galėtume  jį priversti ne tik elgtis, kaip mes to norėtume, tačiau ir galvoti? Yra tik vienas būdas – tas pats būdas, naudotas mūsų pačių tėvų – ir jo pagrindas yra visiškai sugriauti vaiko pasitikėjimą savo jausmais ir faktais.

Kad tai įvyktų, turime pradėti visiškai sužlugdydami vaiko pasitikėjimą savimi. Vienas metodas daro tai geriau už visus kitus – kaip toj senoj pjesėj, kur vyras nori išvaryti žmoną iš proto. Iš pradžių jis pakabina gražų paveikslą ant sienos ir jie kartu su žmona jį visokiariopai aptarinėja ir giria. Tada jis paveikslą nukabina ir paslėpia. Kai žmona klausia, kur paveikslas, jis apsimeta nesuprantąs jos klausimo: “koks paveikslas?”. Kai ji bando aiškinti, “na žinai, tas paveikslas, apie kurį vakar tiek daug kalbėjom?” – jis toliau apsimetinėja: “apie ką tu kalbi, mes nekalbėjome apie jokį paveikslą!”. Jis tai daro vėl ir vėl, galiausiai visiškai suklaidindamas savo žmoną, kuri jau nebepajėgia atskirti vaizduotės nuo realybės.

Taigi, mes “supažindiname” vaiką su “nematomu obuoliu”. Žinau, daugelis iš karto pagalvos apie dievą (ir tai tinkamas pavyzdys), tačiau mes neapsiribojame vien religija. Kas tai bebūtų, principas vienas ir tas pats – ant stalo guli nematomas obuolys, kurį mes visi skaniai valgome… išskyrus tą faktą, kad mūsų vargšas vaikas iš pradžių nejuokais pasimetęs: “koks dar nematomas obuolys, jie juk su manim juokauja? ar ne?”. Bet ne, sakome mes, viskas labai rimta – tavo tėvelis, tavo mamytė, net tavo močiutė – visi mato tą obuolį, ir visiems jis yra be galo skanus. “Uh, ah – tai kodėl aš jo nematau???”

Suprantama, vaikas turėtų pasirinkti ką nuspręsti: kad jo šeima jam meluoja arba, kad jo jausmai (ir protas) jo nebeklauso. Abi perspektyvos nėra džiuginančios (ir, bent jau tiesiogiai, netarnauja mūsų tikslui), todėl mes metame jam savotišką gelbėjimo ratą: “tik geri berniukai (mergaitės) gali matyti obuolį”. Koks išradingumas! Žinoma, mums nereikia išradinėti dviračio, tai mums buvo perduota su motinos pienu, tačiau kažkas visgi turėjo tai sugalvoti :) Vienu šūviu - du zuikiai: mes suteikiame vaikui atsitraukimo kelią (dabar jis gali tiesiog būti laikinai “blogas” ir, aišku, stengtis būti “geru” ateity) plius mes “įrodome” kokie “geri” yra jo tėvelis ir mamytė (ar bet kuris kitas moralinis autoritetas). Na, ir dar, nedidelė premija prie viso to – mes supažindiname vaiką su “netiesioginių” įrodymų koncepsija. Kitais žodžiais tariant, mes pradedam mokinti vaiką manipuliuoti tiesa (ją ignoruojant). Vėlgi, nei pats vaikas, nei mes tuo metu, negalvojam apie tai, ką darome tokioj šviesoj (tik darome tą patį, ką mums darė mūsų tėvai) – bet reikalo esmės tai nekeičia.

Toliau viskas rutuliojasi maždaug taip. Viena, nuo šiol mums nebereikia logiškai argumentuoti, kodėl elgiamės taip ar kitaip, kodėl vaikui liepiame kažką daryti, o kažko neleidžiame – dabar mes galime tiesiog apeliuoti į savo gerumą (kurį įrodo nematomas obuolys). Antra, vaikas dabar kiekvieną savo veiksmą ar sprendimą turi derinti su mumis, laukdamas iš mūsų patvirtinimo, kad jis “geras” (ir vertas pamatyti obuolį). Trečia, ilgainiui vaikas pats perpranta žaidimo taisykles - “gerieji” visada teisūs -  kas nenorės būti “geru” – juolab, kad būtum geras, užtenka pamatyti nematomą obuolį... Realybė, faktai, loginė argumentacija palaipsniui nuvertinama ir išstumiama, vaikas vis rečiau ją taiko pasirinkdamas kas gerai ir kas ne, o susiginčijus – tiesa vis dažniau nustatoma kreipiantis į nematomą obuolį (kadangi obuolio nėra, kažkas turi pasakyti, kaip jis atrodo ir koks jo skonis). Svarbiau tampa būti “geru”, o ne “teisingu”.

“Handrian, visa tai graži filosofija”, “įrodyti, aišku, galima viską”, – jau vėliau sako man tokie suaugę vaikai. Tačiau filosofija nėra fantazija. Filosofija tiria gyvenimą koks jis yra. Logika aprašo taisykles, kuriomis remiantis daromos teisingos išvados. Vienintelis racionalus būdas paprieštarauti kažkieno filosofinei sistemai yra parodyti jos nenuoseklumą. Jeigu kažkas “įrodo” jog jis moka skraidyti, galima (1) priimti tokį įrodymą kaip teisingą; (2) paneigti pateiktą įrodymą (vadovaujantis faktais ir logika); (3) pripažinti, jog nesugebi šio įrodymo suprasti. Taip pat, teigti, jog “įrodyti galima viską”, būtų tas pats, kaip teigti, jog galima įrodyti, jog 2 x 2 = 4 bei, jog 2 x 2 =5 etc. Žmonės gali būti linkę manyti, jog yra ne kartą matę, besiginčijančias puses įrodančias skirtingus dalykus, tačiau taip nėra. Paprastai, viena iš besiginčijančių pusių (kartais abi) daro vieną ar kitą loginę klaidą, ko pasekoje ir prieiną klaidingą rezultatą. Panašiai kaip aritmetinės klaidos gali leisti besiginčijantiems gautri skirtingus rezultatus, taip ir loginės klaidos veda prie skirtingų išvadų. Tačiau niekas negali būti toliau nuo tiesos kaip manymas, jog žodžiais galime įrodyti ką tik užsimanome (tereikia būti teisininku :). Patyręs manipuliuotojas žodžiais iš tiesų gali suklaidinti neįpratusį logiškai mąstyti žmogų (sudarydamas įspūdį, jog kažką įrodė), tačiau tą patį nesunkiai padarys (su skaičiais) ir matematikas.

Tačiau ir tuo viskas nesibaigia. Mes galime norėti atrodyti “geri”, ir todėl deklaruoti, jog matome nematomą obuolį (ir net mokyti to paties savo vaikus), tačiau giliai viduje mes juk žinome: jokio obuolio nėra. Jo niekada nebuvo. Mūsų šeima mums melavo, ir mes melavom savo vaikams. Visas mūsų gyvenimas virtęs kova su pačiu savim… Tai tampa visų vidinių prieštaravimų ir kančių priežastimi. Šventikai sako, jog mes “ilgimės” dievo, tačiau tiesa yra ta, jog tik suluošintas (kompleksuotas) žmogus “ilgisi”. Deja, tai nėra ilgesys - tai skausmas. Skausmas, nuo kurio bėgam visą gyvenimą, bet pabėgti negalim. Ir daugiau obuolių mums tikrai nepadės. Mes nesam geri, nes nematom obuolio, tačiau mes negalime jo matyti, nes jo nėra; tačiau turime “tikėti” jog obuolys tikras, nes priešingu atveju neteksim visko, kuo tikime ir ko mokėme savo vaikus; todėl karuselė sukasi… mes prarandame patys save… mainais gaudami obuolį – kurį dabar garbiname, saugome ir giname (nuo “blogų” mergaičių ir berniukų) – juk svarbiausia būti “geru”, ne teisingu…

Bet grižkime prie valdymo. Kabliukas, kurį sumaitiname vaikui, giliai nuryjamas. Dabar toks vaikas tėra nuo mūsų meškerės lyno malonės priklausanti žuvis – mes atleidžiame tokį lyną tiek, kiek norime (ar ji suvyniojame). Visuomenė, tikinti į nematomus obuolius yra lengvai valdoma ir manipuliuojama. Iš tiesų, valdoma yra tik tikinti į nematomus obuolius visuomenė. Kadangi obuolio nėra, kažkas turi jį “atstovauti”. Kažkas turi pasakyti, koks skanus tas obuolys (kad kiti galėtų tai patvirtinti). Kažkas turi paaiškinti, kaip būti patriotiškais. Kažkas turi pasakyti, kas yra tos “šeimos vertybės”. Tokius obuolius lengvai pažinsite – jie nėra argumentuojami faktais ir logika, jais reikalaujama aklai pasitikėti. Kažkam gali tai nepatikti, bet tokia tiesa. Krikščionybės dabar nebūtų, jei ji nebūtų buvusi naudinga valdantiesiems. Galioja visom religijom. Ir ne tik religijom. Nematomi obuoliai visada teturėjo vienintelę paskirtį… O jūs klausiate kodėl aš nemėgtu (netoleruoju) obuolių?

P.S. tik nepamanykite, jog “obuolys” yra dievas ar religija. Taip, jie yra (obuoliai), tačiau egzistuoja visa galybė kitokių “obuolių”. Kiekvieną kartą, kai žmogus sukuria kažką, kas egzistuoja tik jo vaizduotėje ir pradeda reikalauti tai “gerbti” (ar garbinti) – turime naują “nematomą obuolį”.

P.S.S. abstraktai plačiai naudojami moksle – jie nėra “obuoliai” – nes niekas jų negarbina bei nenaudoja, kaip įrodymo nereikalaujančius autoritetus.