Šiandien toliau tęsiame pradėtą pokalbį apie kompleksus. Jų formavimosi mechanizmą jau trumpai apžvelgėme, dabar panagrinėsime tai kiek kitu kampu.
Mūsų, kaip biologiniai organizmų, funkcionavimą sąlygoja dviejų rūšių programavimas: genai bei auklėjimas. Abu jie svarbūs ir stipriai įtakoja mūsų mintis bei veiksmus – o to pasekoje mūsų “likimą”. Nors, paprastai, žmonės nesunkiai supranta auklėjimo reikšmingumą, jie retai supranta pačius auklėjimo principus (ar juos paiso). Neveltui sakoma, jog gerais norais kelias į pragarą grįstas – neužtenka “norėti savo vaikams gero” – reikia žinoti, kaip tai padėti jiems tai pasiekti.
“Daryk kaip aš sakau, ne kaip aš darau” yra taip plačiai paplitęs, jog net nesusimąstime, kad galėtų būti kitaip. Tačiau tik dalis žinių gali būti perteikta kalbos ar žodžių pagalba – mažesnioji dalis, jei kalbėsime apie elgesio įpročius. Vaiko smegenys “filmuoja” viską, ką darome - vėliau ši informacija (nesąmoningai) apdorojama, rūšiuojama ir sudėliojama į atitinkamus atminties stalčiukus. Vaikas yra sutvertas stebėti ir mokytis iš jį supančios aplinkos, ypatingai iš jį supančių autoritetų (savo tėvų ar mokytojų). Jo vėlesnis supratimas, vertinimai ar polegiai bus stipriai sąlygojami būtent šios informacijos. Nelyginant karo baisumus išgyvenęs karo veteranas – vaikystėje traumuotas vaikas nesugebės optimaliai funkcionuoti suaugęs.
Egzistuoja daugybė būdų žvelgti į vaiko auklėjimą ir galima būtų iki begalybės ginčytis kas yra gerai ir kas ne. Savo ruožtu norėčiau pasiūlyti paprastą, tačiau be galo efektyvią būdą klasifikuoti visom įmanomom auklėjimo formom. Kadangi auklėjime turime santykius tarp mokytojo (autoriteto) ir jo mokinio, toks skirstymas ir bus grindžiamas pagrindinėmis šių santykių savybėmis:
- jeigu yra reikalaujama, jog mokinys klausytų savo mokytojo (elgtųsi, kaip mokomas, etc.), kadangi mokytojas yra vyresnis (stipresnis, mokinys nuo jo priklausomas, etc.) – vadinsime tokį auklėjimo būdą “autoritariniu”;
- jeigu mokinys seka mokytoju, nes pastarasis yra labiau kvalifikuotas (daugiau žino), t.y nes mokiniui yra naudinga sekti protingais patarimais – tokį auklėjimo būdą vadinsime “demokratiniu”.
Jeigu Jūs nors kiek panašūs į žmones, kuriuos man yra tekę sutikti, spėju Jūs pasisakytumėte už “demokratinį”? Toliau spėsiu - jei esate tėvas, motina ar mokytojas – jog būtent taip ir auklėjate savo mokinius (vaikus). Ar bent jau taip manote darąs. Nors atvirai autoritarinis auklėjimo būdas vis dar plačiai paplitęs kai kuriose neišsivysčiųsiose šalyse (ar ypatingai religingose šeimose), dauguma iš mūsų suprantame to ribotumą. Niekas iš mūsų neprilyginame vaiko šuniui ir “netreniruojam” jo kaip šuns (tikiuosi).
Vaikai natūraliai “paklūsta” demoktratiniam auklėjimui. Net “išdykę” ar “chuliganai”. Ir jiems taip sunku nemaištauti prieš autoritarinį. Mūsų sėkmė ar nesėkmė mūsų santykiuose su vaikais paprastai apsprendžiama bendravimo keliu, kurį pasirenkame. Todėl kiekvieno iš mūsų interesuose būti demokratiškais. Visa tai labai logiška.
Realybėje ne viskas taip paprasta. Viena, mes dažnai ilgiem dialogams “neturime laiko”. Arba “esame pavargę”. Tačiau net jei randame laiko (ir jėgų) – kartais mūsų elgesys (pamokymai) tiesiog nėra racionalūs ar teisingi (pvz. jei mes užsirūkome, o vaikas skundžiasi, jog jį nuodijame; arba mes teigiame kažką, kas mums atrodo teisinga, vaikas mums paprieštarauja, ir mes nebesame tikri kaip yra iš tiesų, etc.) – todėl nėra būdo juos gerai argumentuoti. Dar kitais atvejais mes galime tiesiog nemokėti tai padaryti (pagrįsti savo nuomonės, net jei ji teisinga). Visa tai sukelia daug problemų. Iš vienos pusės mes tarsi norime būti “geri ir teisingi” – iš kitos, tai nėra labai praktiška ir lengvai įgyvendinama.
Tai ką gi mes darome? Retais atvejais, kai esame sudirgę ir nesusivaldom – mes nejučiomis “persijungiame” į autoritarinį režimą: pradedame rėkti ar net panaudojame jėgą nepaklusnumo atveju (labai tikiuosi, kad klystu). O ką mes darome likusiais atvejais? Nes jeigu tai viso labo tėra keli atsitiktiniai (ir labai reti) autoritarizmo protrūkiai, tegul ir negatyvūs, didelės žalos patys savaime jie nepadaris. Tačiau štai jums bloga naujiena: visais kitais atvejais mes irgi funkcionuojame autoritarizmo režime, tegul ir užmaskuoto. Ir kaip mes jį maskuojame? Pasitelkdami jau aptartus “nematomus obuolius”!
Įprastas pokalbis gali vykti maždau taip:
Jūs: kodėl nesuvalgiai visko? (pretenduojame, jog klausiame, tarsi mums būtų tai įdomu – iš tiesų jau esame apsisprendę “sumaitinti” vaikui maisto likučius)
Vaikas: jau esu sotus (koks klausimas toks atsakymas – nėra prasmės atsakinėti, jei niekam neįdomus tavo atsakymas)
Jūs: negalima palikti maisto išmesti – suvalgyk viską! (bandome simuliuoti demokratiškumą pateikdami “ne į temą” argumentą)
Vaikas: bet aš nenoriu valgyti lašinių - jie nesveika (bando argumentuoti – skirtingai nuo mūsų, jo argumentas bent jau “į temą”)
Jūs: nekalbėk nesąmonių! (atsitrenkę į faktus, kurių negalime paneigti, mes griebiamės moralinių argumentų – apvardžiuojame, taip bandydami juos sumenkinti); žmonės valgė lašinius per amžius ir nieko! (dar kartą bandome pateikti “ne į temą” argumentus – juk vaikas žino, jog lašiniai nėra nuodai – nuo jų iš kart nemirštama, tačiau kaip tai įrodo, jog jie nėra kenksmingi); neisi nuo stalo, kol neištuštinsi lėkštės!
Pokalbis gali tęstis. Beja, vaikas dėl lašinių gali būti neteisus (ar teisus) – tas nesvarbu. Svarbus yra mūsų nesugebėjimas išlikti demokratiškais. Ir jei (kai) tai kartojasi kiekvieną kartą, kai mes net to nepastebime – mūsų visas auklėjimas palaipsniui tampa autoritariniu. Autoritarišku vaiko akyse – nesvarbu, ką mes sau beįsivaizduotume.
Mūsų autoritariškumas, savo ruožtu, veda į kitas problemas. Viena, mūsų autoritetas krenta – tad vaikui tampa vis sunkiau ir sunkiau priimti mūsų nurodymus (ar mūsų pamokymus). Tai mus tik dar labiau erzina ir mes vis dažniau pagalbos atsigręžiame į nuogą jėgą. Jeigu mes labai ryžtingi (t.y. esame pakankamai stiprūs ir nebijome pavartoti jėgą) – vaikas tyliai paklūsta. Jis neturi kitos išeities. Ir jeigu mes tinkamai manipuliuojame “nematomais obuoliais” (bet apie tai išsamiau kitą kartą) – savo viduje jis galutinai palūžta ir tampa “šilkiniu”. Trumpai, negalėdamas iškęsti skausmo, kylančio matant jam artimiausius žmones taip su jį kankinančius, jis pradeda apgaudinėti pats save (įvyksta nesąmoningai, jei tik pamaitiname jį tinkamais “obuoliais”) – įtikina save jog, visa tai daroma “iš meilės” ir “norint man tik gero”.
Nesant pakankamai (ar reikiamų) “obuolių” autoritariškai užsipultas vaikas užsidaro savo viduje, tyliai prisiekia neapkęsti visko, ką jūs jį mokote, o išorėje – tampa apatiškas, dažnai linkęs į depresiją. Savižudžių klubas rekrutuoja vaikus būtent iš šios grupės.
Na o jei jūs nesate pakankamai stiprus (fiziškai bei socialiai įtakoti vaiką), vaikas tiesiog “nusivažiuoja”. Jis atvirai spjauna į jūsų vertybes ir pats “išeina į gatvę”. Ta prievarta, kurią jis patiria namuose, dabar išliejama gatvėje – ant nekaltų vaikų (panašiai kaip ji buvo išliejama ant nekalto jo paties namuose).
Tradicinės visuomenės (ir mes smulkiau kalbėsim apie tradiciją bei kultūrą kitą kartą) požiūris į tai labai praktiškas. Chuliganus ji siūlo sodinti į kalėjimą. Kalti dėl to, aišku, lieka tėvai ir mokytojai – dėl “nepakankamo auklėjimo” – tačiau iš tiesų jie turi galvoj: dėl per mažai jėgos, per silpno autorikratiškumo. Kas dėl apatiškų, depresuojančių ir besižudančių – jų vaistų receptas čia vėlgi gana tikslus – valgyti daugiau “obuolių” :)
Iš esmės turime ką norime turėti. Autorikratiška dvasia auklėtus ir primaitintus “obuolių” “šilkinius” berniukus ir mergaites. Pasiruošusius gaminti savo kopijas, naudojančius tuos pačius metodus: draudimus bei mitus. “Visuomenei” tai idealios sudedamosios dalys – lengvai valdomos, prognozuojamos, su viskuo sutinkančios (tereikia panaudot pakankamai jėgos ir papasakoti keletą naujų mitų).
Tad neturėtume stebėtis, kad teik daug žmonių aversiški moksliniam tiesios pažinimo metodui. Jų pasaulyje svarbesnis yra žinių šaltinis nei jų esmė. Didžiausia nesąmonė gali būti palaikyta išmintimi, jeigu ją ištars teisingos lūpos. Jėga ir socialinė padėtis laikoma vertybe – nes jos diktuoja kas teisinga ir kas ne. Loginiai argumentai bei faktai nėra gerbiami, nes “žiniukai” “tik filosofuoja”. Kokia prasmė net jų klausytis.
Kitą kartą pabandysime iš arčiau pažvelgti į įvairius “obuolius”. Fundamentalistai teigia, kad “obuoliai” net tik vertingi bet ir būtini – be jų “sugriūtų mūsų visuomenė”. Iš dalies jie teisūs – autoritariškai auklėjama ir valdoma visuomenė be “obuolių” yra pražūtinga. Tačiau “obuoliai” nereikalingi demokratiškai auklėjamai ir valdomai visuomenei. Laisvi ir realybėje gyvenantys žmonės nėra nei destruktyvūs, nei apatiški. Nesuluošinkime vaiko kol mažas ir nereikės vėliau jo “gydyti” (“obuoliais”).
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą