Mano paskutinis straipsnis apie religiją sukėlė nemažą reakcijų bangą. Buvau apkaltintas neobjektyvumu (skamba ironiškai iš žmogaus, laikančio grožinės literatūros kūrinį faktais, lūpų, bet yra kaip yra) ir net nesantaikos kurstymu. Būdamas racionalus žmogus, aš rimtai žiūriu į kritiką – ne todėl, kad ji mane kažkaip skaudina ar įžeidžia, bet todėl, kad ji padeda man suprasti mano klaidas, padeda tobulėti. Jau senokai nebuvau skaitęs šių “šventų knygų” - šiandien pasidalinsiu kai kuriais savo senais užrašais iš jų. Kadangi net retas “krikščionis” turi laiko susipažinti su savo išpažįstamos doktrinos tekstais, tikiuosi taip pasitarnausiąs visuomenės švietimui, jei nieko daugiau.
Įdomi ta "krikščioniška tradicija" (galioja visoms religijoms): iš pradžių jie sugalvoja kas jiems būtų naudinga ir kas ne – tada viską surašo į storą knygą; visi privalo sekti ta knyga, kitaip jie baudžiami (aišku Dievo vardu, todėl jų pačių labui); laikams keičiantis, keičiasi žmonių supratimas, vis sunkiau darosi įrodinėti, jog ta ar kita beprotystė yra “dievo valia” tikintis, jog žmonės aklai sutiks; tada jie pradeda daryti “pataisas”. Užbėgdamas už akių galimiems prieštaravimams, tokiems, kaip “nereikia viską biblijoje suprasti pažodžiui” atsakysiu štai ką: jei biblijos autorius dievas – jis, suprantama, visa žinantis, ir niekada nebūtų padaręs panaųšių klaidų (tiek loginių, tiek faktinių, tiek semantinių). Todėl jei pažodžiui sekame kažkuriais biblijos įsakymais, kaip žinome kuriais nederėtų sekti?
Bet užteks mano išvedžiojimų, pažvelkime į nuogus faktus…
Draudžiami dalykai:
- Netikrus apaštalus turi nužudyti jų pačių tėvai (Zech 13:3)
- Raganos turi būti nužudytos (Ex 22:18)
- Homoseksualūs vyrai turi būti nužudyti (Lev 20:13)
- Jeigu pora turėjo lytinius santykius moters menstruacinio ciklo metu, jie turi būti atskirti nuo visuomenės (Lev 20:18)
- Moterys yra vyrų nuosavybė (daiktai) (Prov 12:4)
- Bet kas, dirbantis sekmadienį, turi būti nužudytas (Ex 35:2)
- Užsispyrę ir nepaklusnūs vaikai turi būti negyvai užmėtyti akmenimis, pirmą akmenį metant jų tėvams (Duet 21:18-21)
- Invalidai negali artintis prie Dievo. Jų buvimas užterštų šventyklą (Lev 21:16-23)
Kas leidžiama:
- Vergovė (Exodus 21): vyras gali parduoti savo dukterį savo skoloms sumokėti; vergą leidžiama mušti; vergai užsieniečiai turi likti vergais amžinai, tuo tarpu vietiniai vergai tik iki 7 metų;
- Kraujomaiša (Genesis 20:12): Abraomas ir Sara, vyras ir žmona, buvo ir pusbrolis su pussesere;
- Genocidas (Dueteronomy 7): Dievas liepia izraelitams visiškai sunaikinti 7 tautas, už juos gausesnes ir stipresnias; jie padaro kaip buvo liepti; turint galvoj, jog izraelitų skaičius tuo metu buvo apie 2.5 mil – jie išžudė 17.5 nekaltų žmonių;
- Poligamija: šis netgi nereikalauja jokių citatų – Abraomas, Aizekas, Jokūbas, Davidas ir daug daug kitų; be keliolikos žmonų, dauguma vyrų taip pat turėdavo eilę sugulovių; vedę vyrai apvaisindavo savo verges ar net dukteris; prostitutės buvo jų kasdiena;
Todėl grižkime prie klausimo ar aš per daug šališkas? Ir kodėl aš “neieškau sąlyčio taškų”? – Kaip pagalvoju, gal ir galėčiau (būti švelnesnis) - jei nebūčiau kelis kartus (“nuo viršelio iki viršelio”) perskatęs biblijos… Gal taip žmonės išlieka “krikščionimis” – vengdami skaityti bibliją – ir pasitenkindami tik “saldžia tiesa” iš savo šventikų lūpų? Nežinau, negaliu pasakyti, tačiau man sunku.
“Buvo kiti laikai, Hadrian”, “niekas juk dabar nesilaiko šių atgyvenusių įsakymų”. Na, homoseksualūs vyrai vis dar yra mušami (kartais nužudomi) – bet dar svarbiau, kaip mes (tie, kurie išpažįstame bibliją) turėtume atsirinkti ką vykdyti ir ko ne? Pavyzdžiui, jei aš mokyčiau savo vaikus, kad biblija yra aukščiausias moralinis kodas – ar ne per sunku man vėliau būtų jiems paaiškinti, kad “na, suprantat, viskas čia teisinga… išskyrus tas vietas apie žudymą… ir apie seksą… nesimylėkite su savo pusseserėm… etc.”
Sakyti, jog neteisinga teisti “ideologijos” pagal jos praeitį (reikia mokėti suprasti kontekstą, mokėti atleisti, etc.), reikštų, jog tą patį principą turėtume taikyti ir fašizmui bei komunizmui - nesvarbu kiek nekaltų žmonių jie išžudė vardan savo išgalvotų idealų, “dabar jie taikesni”.
Taigi, ar tikrai aš “per daug piktai” apie tai kalbu? Ir, dar svarbiau, ar mes pasakome savo vaikams visą tiesą, kai pasakojame jiems apie “dievulį”?
14 komentarai (-ų):
Nonsensas, bet ne visada viskas yra taip, kaip atrodo :( . Kompiuterizacija.. Dabar dažnai kiekvienas turi savo kompiuterį, bet ne visada tai yra gerai.
O dėl kritikos - kartais kritikuojama iš grynai asmeninių paskatų.. Ką darysi..
ruvi, ką turi galvoj po "ne visada viskas yra taip, kaip atrodo"?
Labas rytas, hadrian.
Dėl temos - noriu pabrėžti, kad aš suprantu tavo poziciją ir ją gerbiu, nes tu turi moralinę teisę turėti tokią poziciją - tu pažinai sistemą iš vidaus.
Aš negaliu būti neigime, nors viską suprantu. Man tai tas pat, kaip su šakėmis šokti prieš važiuojantį traukinį.
Turiu savo požiūrį, bet siūlau žmonėms patiems pasistudijuoti ir daryti savo išvadas - jei yra toks poreikis. Taip pat siūlau praktikuojantiems religiją giliau skaityti savo religines knygas - tam, kad kiekvienas padarytų SAVO išvadas.
Vertinti šventraščių aš negaliu dėl tos priežasties, kad neturiu moralinės teisės.
Aš, kaip ir tu, ieškodama, sakaitydama ir studijuodama, atradau savo kelią, kuriuo ir vadovaujuos gyvenime. Bet taip pat suprantu, kad negaliu niekam primesti savo nuomonės. Kas ieškos, atras ir supras viską pats.
Dėl vaikų. Aš žinau, kad kiekviena kartą gimsta išminingesnė. Į savo vaikų klausimus atsakiau taip, kaip suprantu aš - juk tai natūralu - kiekviena šeima skiepija savo vertybes, o toliau jau žmogus ieško pats. Manau, kad tėvų pareiga - išauklėti savarankišką ir kūrybingą žmogų. Jei tai išugdome, jaunas žmogus pats ieško atsakymų ir kuria savo pasaulėžiūrą.
Taip, tavo rašiniai aštroki, sukėlė diskusiją ir mano šeimoje :)
Nereikia apsimesti naivuoliu - puikiai žinai, kad tuos šventraščius parašė žmonės, o ne Dievas nuleido iš dangaus. Vieni šaltiniai yra patikimesni (pvz NT, kuris aprašytas keturių asmenų), kiti mažiau patikimi.
Katalikų bažnyčia traktuoja juos kaip tiesioginę Dievo valią - man tai irgi nepatinka. Todėl aš stengiuosi žvelgti kritiškai į bibliją ir vertinu kaip netobulą žmonių kūrinį. Bet tai mano požiūris.
"Nereikia apsimesti naivuoliu - puikiai žinai, kad tuos šventraščius parašė žmonės, o ne Dievas nuleido iš dangaus"
tamagochi, aš neapsimetinėju - sakau, nuoširdžiai, maniau, kad tu galvoji, jog biblija "nuleista iš dangaus"; beveik visi mano pažįstami krikščionys taip mano, todėl skaitykim mano straipsnis buvo skirtams jiems, ok?
"Katalikų bažnyčia traktuoja juos kaip tiesioginę Dievo valią - man tai irgi nepatinka. Todėl aš stengiuosi žvelgti kritiškai į bibliją ir vertinu kaip netobulą žmonių kūrinį. Bet tai mano požiūris."
hmm... kartais tu mane suglumini :) kaip kad dabar: iš vienos pusės pats pripažįsti, jog katalikų bažnyčia "persistengia" suabsoliutindama bibliją (kuri tėra netobulas žmonių kūrinys) - iš kitos, esi nepatenkintas, jog į mane panašūs žmonės ją "užsipuola"?
Tad ar teisingai suprantu: tu esi už "saikingesnį" bažnyčios institucijos puolimą? ar esu už "palikimą visko kaip yra", t.y. natūraliai raidai? Ar galime be pykčių kažką padiskutuoti?
ruvi, ačiū už išsamų paaiškinimą ir atleisk dėl sukeltų diskusijų šeimoje :)
NEPUOLU, tačiau teturiu vieną pastabą:
"Manau, kad tėvų pareiga - išauklėti savarankišką ir kūrybingą žmogų"
ir
"Vertinti šventraščių aš negaliu dėl tos priežasties, kad neturiu moralinės teisės"
prieštarauja vienas kitam :) Iš esmės tu tuo vaikui sakai: "gali kritiškai analizuoti, klausinėti ir bandyti suprasti viską... išskyrus A, B ir C"
Bet kodėl? Jei, kaip kad sako tamagochi, bibliją parašė (netobuli) žmonės, kodėl yra užginta (nemoralu) su jų teiginiai nesutikti ar juos kritikuoti? Jei tai tik tam tikrų žmonių teiginiai?
:) hadrian, viskas tvarkoje. Tai tu nesupyk už tą sumaištį, kuri kilo praeito įrašo komentaruose - tai iš mūsų "stovyklos", ir man tai nepriimtina, todėl bandžiau taisyti padėtį.. Dėl to ir parašiau, kad visi kompiuterizuoti ir laisvi reikšti savo nuomonę.
Sunku paaiškinti, kodėl traukia priešinga nuomonė - gal tuomet yra galimybė pamatyti save iš kitos pusės?
Mano santykis su tradicine religija yra kaip su tradicija - aš atlieku tai, prie ko priveda pats gyvenimas: dalyvauju įvairiose apeigose, susijusiose su žmogaus gyvenimo ciklais. Sutik, kad tokiose situacijose, kaip laidotuvės, ne vieta ir ne laikas rodyti savo principus.
Vaikus taip pat krikštijom. Gal todėl, kad vyresnėlis labai sunkiai sirgo, kai buvo kūdikis, ir tiesiog.. bijojau, kad jei nepadarysiu visko, kaltinsiu save, jei kas. Be to, buvo gyvenime situacijų, kai kreipiausi dvasines paramos į dvasininkus ir ją gavau. Visose srityse yra nuostabių žmonių ir aš negaliu (neturiu moralinės teisės) smerkti tai, iš kur gavau palaikymą ir šilumą. Aš tiesiog kaip žmogus negaliu to daryti.
O vaikams niekada nedariau spaudimo dėl tikėjimo. Pabrėžiu, kad dvasingumas yra labai svarbus žmogaus gyvenime ir jeigu jie sugalvos semtis jo iš tradicinės religijos - niekaip to nesmerksiu, tai jų teisė. Jeigu jiems kyla klausimų, atsakau taip, kaip suprantu, o jie daro savo išvadas. Ir tai niekaip nesikerta nei su mano, nei su jų pažiūrom, nes tai laisvo pasirinkimo sritis.
Žinoma, hadrian, niekas nieko nepuola :) Man asmeniškai tiesiog suprantamesnė Tamagochi nuomonė. Visi mes turime kažkokių prieštaravimų ir jie turi kažkaip būti sprendžiami, bet nepaleisti kaip griaunamoji jėga. Tiesiog mano tokia pozicija.
Aš tik bandau suprasti, todėl klausiu. Ir kai kažko nesuprantu, klausiu vėl. Kažkada musu tai jau buvome išsiaiškinę :)
Taigi, sakykime aš gaunu daug palaikymo ir šilumos iš nacių (Hitlerio pasekėjų) - ar suprastum mane, jei juos palaikyčiau ar savo vaikus auklėčiau nacių dvasia? Ar gerbtum tokią mano pasirinkimo laisvę?
Tik neskubėk paneigti šio sulyginimo kaip neadekvataus - per kryžiaus žygius buvo išžudyta nepalyginamai daugiau žmonių, o kalbant apie dabartį - išprievartauta tikrai daugiau vaikų (na naciai vaikų bent jau neprievartauja, bent jau tokiais mąstais). Homoseksualus vis dar muša ir žudo tiek vieni, tiek ir kiti.
Ir dar. Jei tavo vaikas nužudytų (sumuštų) homoseksualą, nes taip parašyta biblijoje? Aiškintum jam, jog reikia skaityti bibliją dalimis? Aš čia labai praktiškai tavęs klausinėju, kaip tėvas (kuriam biblija liepia akmenimis negyvai užmėtyti savo dukrą, jei ši turės lytinių santykių prieš ištekėdama).
Asmeniškai man galva sukasi bandant suprasti ką dar tada galėtų reikšti būti kriškčionim - jeigu ne vykdyti biblijos nurodymus! O jeigu biblijos nurodymus galima vykdyti pasirenkant kas man patinka, tada ir aš esu krikščionis :)
hadrian, aš nesuprantu, kodėl tu tiesiog nepakenti kitokios nuomonės. Aš su tavimi nesiginčiju, o tik rašau savąją.. ir žinai, manau, kad be reikalo atviravau. Liūdna.
Sakiniai su tariamąja nuosaka man yra nepriimtini, ypač nekorektiškai tai skamba su vaikais..
Gaila, kad taip yra. Bet.. tai aš užėjau pas tave į svečius, o tavo erdvėje tavo taisyklės. Taigi, mandagiai išeinu ir netrikdysiu :)
Puiku, kad bent kažką išsiaiškinome :)
"Tad ar teisingai suprantu: tu esi už "saikingesnį" bažnyčios institucijos puolimą? ar esu už "palikimą visko kaip yra", t.y. natūraliai raidai? Ar galime be pykčių kažką padiskutuoti?"
Man atrodo, kad mes gana skirtigai suprantame religiją. Pabandysiu paaiškinti: man religija visų pirma yra jausmas, iracionalus poreikis kylantis iš vidaus. Tai galima palyginti su tiesos poreikiu - panašiai aš turiu norą prisiliesti prie aukštesnio pasaulio suvokimo. Ir aš suprantu, kad ne visi žmonės tokį poreikį jaučia.
Toliau aš dairausi kaip savo poreikį realizuoti ir čia atrandu formalias religijas. Jos yra kaip skirtingi patiekalai ir aš tiesiog renkuosi tai, kas man labiausiai patinka (atitinka mano intuityvų suvokimą). Mano nuomone nėra "geriausios" religijos - visoms joms yra kur tobulėti. Ir aš pritariu tokiai kritikai, kuri verstų pasitempti, tačiau priešinuosi visiškam religijos panaikinimui. Nes man jau geriau tegu būna netobula, negu visai jokios.
Tavo požiūris, kiek supratau, kad išpažinti religiją, tai reiškia laikytis tam tikrų formalių jos taisyklių. O kadangi tos taisyklės kartais būna absurdiškos, tai remdamasis logika, tu atmeti ir pačią religiją. Tai skiriasi nuo mano požiūrio, nes aš susiduręs su tais pačiais dalykais atmetu tik formaliąją dalį (šiuo atveju tam tikras šventraščių vietas), o vidinio religingumo jausmo tai neįtakoja.
Mano religijų supratimas ir vertinimas jau buvo suformuluotas, tad teisiog pacituosiu dar kartą:
---
Daugeliui, religija tai (1) apeigos + (2) etikos normos. Kai žmogus sako “aš esu krikščionis” – jis turi galvoj būtent tai. Esu įsitikinęs, kad suprantant religiją šia prasme – negatyvūs dalykai su kaupu atsveria vieną kitą pozityvų – todėl ne tik nematau tame jokios vertės, bet ir įžvelgiu grėsmę.
Kita žodžio “religija” prasmė yra (3) dvasinė praktika. Kaip dvasinė praktika, “religija” gali būti labai naudinga kiekvienam iš mūsų, tereikia susirasti artimiausią sau “stilių”. Dvasine praktika laikyčiau įvarias mediotacijos rūšis, jogas, mantras (maldas), etc. Visas šias disciplinas vienijantys dalykai yra: (a) darbas su sąmone; (b) savęs tobulinimas (t.y. ne išorinio pasaulio); (c) nepriklausymas nuo išorinių (mistinių) dievybių egzistavimo (t.y. net jei tokios dievybės naudojamos praktikos metu, jų realus egzistavimas nei svarbus, nei ginčytinas).
---
Jeigu suprantu teisingai, tai pats tiesiog atstovauji formuluotę (3) - kurią, kaip rašiau, LAIKAU VERTINGA. Kadangi savo paaiškinimą aš pateikiau diskusijos pradžioje, tavo prieštaravimus supratau kaip nesutikimą su manimi?
Kai aš kalbu apie religiją, aš visgi kalbu apie (1)+(2) formuluotes, nes taip šį žodį supranta ir vartoja ABSOLIUTI DAUGUMA. Taip šis žodis suprantamas ir organizuotų religijų (nesi krikščionis, jei neatlieki krikščioniškų apeigų ar nesilaikai biblijos taisyklių). Aš piktinuosi ŠIA religija, apie ŠIĄ religiją sakau, jog ji nuodinga.
Jeigu reikėtų rinktis tarp (1)+(2) buvimo ir nebuvimo - nedvejodamas rinkčiausi nebuvimą (supratau tu sakai geriau "bloga nei jokios", tad tik čia mūsų nuomonės išsiskiria). Mano argumentacija: (a) jos atitraukia nuo kritinio mąstymo ir mainais siūlo aklą tikėjimą dogmomis; (b) dažnas dvasinių dalykų ieškantis žmogus patekęs į šias pinkles praranda šansą atrasti (3) tipo religiją
Įsivaizduoju, kad tu dar gali kalbėti apie (1)+(2)+(3) tipo religiją ir siūlai tiesiog atmesti (1)+(2). Well, tas man veiktų, tik kaip žinoti ką atmesti o ką ne? Turiu galvoj jei esu adeptas - mano šventikas yra mano dvasinis autoritetas - jei jis sako daryk, kaip rašo bibliją, arba turiu daryti, arba prisipažinti, kad juo nepasitikiu.
P.S. aš pats ne pirmą dešimtmetį praktikuoju dzeną
ruvi: apkaltinai mane nebūtais dalykais... nuo kada klausimai tariamąja nuosaka yra įžeidžiami? aš juk net nevertinau tavo nuomonės (nesakiau, kad ji klaidinga etc.), aš tik domėjausi kodėl ji yra tokia kokia yra - visada gali arba atsakyti arba ne
Hadrian, religijos suvokimą dar reikėtų papildyti:
(4) tiesioginis kontaktas. Būtent iš čia juk ir atsirado šventraščiai, kai žmonės užrašė savo įspūdžius po bendravimo su dievais ar kosminiu suvokimu. Šis požiūris ypač paplitęs rytų religijose: kiekvienas žmogus gali tapti buda, o induizmo, šintoizmo dievai yra labai realūs ir pačiupinėjami (jei tik juos sutinki). Vienas iš dvasinės praktikos tikslų yra savo pojūčių ir suvokimo lavinimas, kad pasiekti tokio tipo kontaktą.
(5) Agnostinis požiūris. Šis remiasi tuo, kad jei egzistuoja mūsų visata, tai gali būti, kad egzistuoja ir jos viršaibis kituose mūsų pojūčiams (ir galbūt logikai) nesuvokiamuose matmenyse.
Mano paties tikėjimas susideda iš visų 5 dalių, iš kurių man svarbiausios dvi paskutinės.
Skaitydama straipsniuką, viduje net spirgėjau, nes panašiomis mintimis bandau pasidalinti savo šeimos rate bene intymumo akimirkomis, kai nuoširdžiai atviraujama ir, rodos, galima būtų ramiai diskutuoti. Deja, religinė tema tebelieka savotiškas tabu, kur reziume gaunasi taip, kaip autoriui gavosi per diskusiją su Ruvi - į mėginimą klausti, KODĖL žmogus taip mano, atsakoma, jog vien šiuo klausimu tu jau nebetoleruoji jo/jos požiūrio...
Mano mama yra senojo auklėjimo atstovė - sąžiningai lankanti bažnyčią ir šventai tikinti Dievu, bet... neskaitanti Biblijos ir nesigilinanti į ją bei jos "tiesas". Aš, panašu, esu jos vaikas, vis dar neišaugęs iš kodėlčiukų amžiaus :) todėl kiekvieną kartą mėginant mane nuvesti į bažnyčią klausiu, kodėl turėčiau klausyti kunigo kalbos (beje, tais kartais kai tikrai susikaupusi ir analizuodama jos klausausi, tai suvokiu, kad realiai jis nieko nepasako, kas susidėtų į logišką grandinę, o tik svaidosi padrikomis frazėmis... čia mano asmeninis požiūris!). Mano tikėjimo ir religijos suvokimas yra vienas ir vienintelis Hadrian apibrėžtasis (3) variantas. Ir visiškai nesuprantu, kaip galima sakyti, jog vadovaujamasi (1)+(2) variantu, BET atmetama tai, kas skamba nelogiškai arba jau yra nebepriimtina (geras pavyzdys - tėvai turėtų užmėtyti savo vaiką akmenimis dėl ikisantuokinių santykių, kas MŪSŲ visuomenėje jau tapo norma). Nenorėčiau jų laikyti pavyzdžiu ir teigti, jog taip turėtumėme gyventi, bet akivaizdus (1)+(2) religijos suvokimas randamas islamo fundamentalistų tarpe, kur Koranas suprantamas pažodžiui ir vykdomi visi nurodymai. Kas gaunasi? Vakarų pasaulis, tame tarpe ir mes, pastėrsta ir sako, kad jie... idiotai kažkokie, nesveiki! (stiprokai pasakyta, bet :) )
Žodžiu, įsijaučiau :) Pabaigai - tai gal derėtų Bažnyčiai pripažinti, jog visa jų religija yra žmogaus išminties (įvardinkime taip) padarinys ir atsižvelgiant į mokslo pažangą bei kintančią visuomenę derėtų perrašyti šventąsias knygas ir permąstyti krikščioniškąsias dogmas?..
Rašyti komentarą