Tolerancija: kas tai yra ir kas ne

Atsakymas į patriotai.lt įrašą

Esame laimingi, kad negyvename viduramžiais. Bent jau teoriškai, turime teisę mąstyti ir gyventi taip, kaip norime. Suprantama, egzistuoja daug įsitikinimų, idėjų, požiūrių, norų ir t.t. kuriems mes nepritariame ar nuo kurių mums darosi bloga. Kartais, mes galime nesuprasti kokių nors idėjų ar žmonių, tokias idėjas išpažįstančių.

Tas pats galioja kitiems žmonėms mūsų atžvilgiu. Jie gali mums nepritarti, manyti, jog klystame ar tiesiog mūsų nesuprasti. Jie, taip pat, gali mūsų dėl to atvirai negerbti.

Tačiau tai nekeičia reikalo esmės - šiuolaikinėj visuomenėj mes priėjome išvadą, jog visiems mums yra palankiau leisti vienas kitam turėti savas pažiūras (idėjas, norus, etc.), nei jas drausti. Niekas nenorime visuomenės, pagrįstos diktatūra, baime ir bauginimais. Kaip ten bebūtų, šiandienos “teisinguolis” rytoj gali virsti “klystančiuoju” – kas yra ne kartą ir ne du atsitikę istorijos bėgyje. Dauguma žmonių toleranciją laiko neatsiejama šiuolaikinio gyvenimo dalimi -  kažkuo mums naudingu ir, todėl, skatintinu. Socialinė evoliucija, panašiai kaip fiziologinė, istorinių klaidų ir bandymų pasekoje atrinko tai, kas pasiteisina, tai, kas daro mūsų gyvenimą geresniu.

Dabar apie patį paradoksą: ar tolerantiška pasisakyti prieš netoleranciją? Arba, ar tikrai, bet kokia kritika yra netolerantiška? Kas yra tolerancija apskritai ir kaip ją skatinti?

“Besąlyginė” tolerancija

Ši tolerancijos forma grindžiama krikščionišku “atsuk kitą žandą” principu. Trumpai, šiuo požiūriu, turi visada tylėti, su viskuo sutikti ir niekam nesipriešinti. Daugumai žmonių šis principas nėra priimtinas, ir aš jų už tai nesmerkiu.

Būtent šia prasme, kritikuoti netolerantišką elgesį ir būtų netolerantiška. Jeigu norite tolerancijos šalininkus apkaltinti netolerancija – turite naudoti būtent šį tolerancijos apibrėžimą. Ar tai ir turi galvoj video autorius? Kaip ten bebūtų, viskas, ką jis pasako, turi prasmę tik tada, jei būtent taip suprantame toleranciją. Problema tame, kad nei vienas žmogaus teisių gynėjas taip tolerancijos nesupranta.

“Naujoji” tolerancija

Viduramžių riteriai kiekvieną konfliktą spręsdavo dvikova. Šiandien tokia priemonė gali pasirodyti per daug ekstremalia daugumai iš mūsų. Net kumščių panaudojimas nesutarimams spręsti nebeatrodo toks priimtinas, paprastai, manome, turi pakakti žodžių.

Kita vertus, jei kažkas neigiamai įtakoje mūsų gyvenimo kokybę, norime turėti galimybe tokį asmenį įtakoti – skatindami nedaryti to, kas mums nemalonu, bei girti už mums patinkančius veiksmus. Toks noras labai natūralus - jam nesant, nebūtų įmanomas joks progresas. Ir ne, kovotojai už žmogaus teises nėra prieš tokį norą.

Didžioji dauguma lietuvių šioje vietoje turėtų pasijusti kiek susipainioję: kas gi tada yra ta tolerancija? Tikiuosi tolesnė rašinio dalis atsakys būtent į tai.

“Jūsų teisės baigiasi ties mano nosimi”

Paimkime kitokį pavyzdį. Visi sutinkam, kad žudyti (ar tiesiog vartoti prievartą) turėtų būti smerktina. Tuo pat metu, jei kažkas užpuola mane gatvėje (ar savo paties namuose) – man leidžiama gintis (vartojant jėgą) – be baimės būti apkaltintam prievartos vartojimu. Kitais žodžiais tariant, kiekvienas suprantam skirtumą tarp puolimo ir gynimosi, nors abiem atvejais žmogus gali naudoti tas pačias priemones (fizinę jėgą, kumščius ar net ginklą).

Analogiškas skirtumas yra tarp žmogaus, kritikuojančio kitą žmogų ir to, kuris nuo tokios kritikos ginasi. Beja, individualaus žmogaus kritika (už konkrečius veiksmus) paprastai nebus laikoma netolerancija. Laisvoj visuomenėj kiekvienas turime turėti teisę išreikšti savo nuomonę ir Lietuvoje tokie populiarūs persekiojimai už “šmeižtą” ar “orumo įžeidimą” yra tik didelis pokštas.

Netolerancija (fobija) būtų laikoma išskirtos grupės narių kritika už patį priklausymą šiai grupei: rasinė diskriminacija – neapykanta kitos rasės žmonėms; diskriminacija lyties pagrindu; diskriminacija lytinės orientacijos pagrindu; diskriminacija išpažįstamos religijos pagrindu, etc. Kaip taisyklė, norint pasitikrinti, kiek tolerantiškos mūsų pažiūros ar idėjos, užtenka savęs paklausti: ar kritikuojamoj žmonių grupėj atsidurę žmonės tai pasirinko patys? Kaip aš pats norėčiau, kad su manim būtų elgiamasi, jei priklausyčiau šiai grupei?

Tačiau ką daryti, jei vienos tokių grupių teisės visgi varžomos? Pvz. žmonės diskriminuojami ar kritikuojami vien už priklausymą tai grupei? Atsakymas, akivaizdus  man, yra daryti tą patį, ką daryčiau užpultas gatvėje – gintis! Jei tavo teisės varžomos, turi dėl jų kovoti. Gintis nėra tas pats kas pulti – kovoti už savo teises, pasisakyti prieš tokių teisių varžymą nėra netolerantiška. Kaip ir nėra netolerantiška kritikuoti bet ką, pasisakantį už diskriminaciją grupės pagrindu. Iš tiesų tai bene vienintelis būdas skatinti toleranciją! Nėra čia jokio prieštaravimo, jokio paradokso. Viskas gerai su naująja tolerancija :)