Neretai tenka išgirsti, jog “seniau taip nebūdavo”, kad “dabar jaunimas tapo amoraliu” ar, kad “reikia puoselėti šeimos (ar kitas) vertybes”. Lyg to neužtektų, valdžios vyrai ir moterys dabar nusprendė, jog negana mokinti, reikia versti – visus elgtis moraliai. Tačiau kas yra moralus elgesys? Ir kodėl “reikia” elgtis moraliai?
Geresnis pasaulis
Būdamas skeptiku, esu linkęs be išankstinio nusistatymo analizuoti bet kurią tiesą ar teiginį, su niekuo nesutikdamas aklai. Moralės normas nagrinėjanti disciplina vadinama etika, o jos dalis – meta-etika – nagrinėja pačius bendriausius (esminius) su morale susijusius klausimus: ar moralė apskritai egzistuoja? kaip? ką reiškia “gerai” ar “blogai”? ar “gėris” apskritai egzistuoja? kaip galime tai žinoti? etc.
Trumpai, prieš pradėdami “elgtis moraliai” (ir dar kitus to mokyti), norime įsitikinti, jog egzistuoja kažkas daugiau nei “vidinis jausmas” (sąžinės balsas) – kuris, suprantama, yra labai subjektyvus ir gali mus apgauti. Pats noras “elgtis teisingai” (tepagrįstas “sąžinės balsu”) dar nepadaro mūsų veiksmų moraliais – net jei su mumis sutinka daugybė žmonių aplinkui - ir istorija tą negailestingai patvirtina. Vergvaldystė, rasizmas, seksizmas, raganų medžioklė – egzistavo todėl, jog žmonės visa tai laikė moraliu.
Beieškant kažko apčiuopiamo
Moralės egzistavimo klausimą filosofai sprendė nuo neatmenamų laikų. Pažvelkime į jų siūlomas etines sistemas ir pažiūrėkime, prie kokių moralės normų jos veda. Savo vertinimuose neturėtume vadovautis “sąžinės balsu”, o, veikiau, tik racionaliai mąstančio proto padarytomis išvadomis. Mūsų “sąžinė” tėra evoliucijos ir kultūros produktas – vos prieš kelis šimtmečius ji sakė mums jog rasizmas ar seksizmas yra gerai – ja negalime pasitikėti. Kitais žodžiais tariant, mus domina ne ta teorija, kuri mums patinka, o ta, kuri aprašo mūsų visuomenę objektyviausiai.
Religija
Seniausia žinoma etikos sistema, nagrinėjanti moralumo klausimą yra religija. Sutinkamai su šią sistemą, moralinės vertybės egzistuoja todėl, kad jas nustatė Dievas. Dievas pasakė mums kas gerai ir kas ne.
Įdomu tai, kad kiekvienos genties ar šalies Dievo nuomonė be išimčių sutampa su valdžioje esančių nuomone. Tame tarpe, Dievo nuomonė (neišmanėliška, net pradinuko požiūriu) apie mus supantį pasaulį (plokščia Žemė; Žemė – visatos centras; mistiniai ligų aiškinimai; etc.). Tad ar tikrai šios moralės normos buvo sukurtos Dievo? Ar, veikiau, senovės žmonių – taip pat sukūrusių ir savo Dievą?
Kaip galime žinoti, kuris Dievas tikras ir kuris ne? Arba kuris iš jų teisingesnis? Be to, kaip žinome, jog pats Dievas nėra blogas? Pvz jeigu jis liepia mums nužudyti savo vaiką – ar tai padaro tokį veiksmą moraliu?
Dėl šių ir visos eilės kitų priežasčių, dauguma filosofų (jų tarpe religingų), nemano, jog mes galime sužinoti moralės normas iš Dievo. Jie laiko religiją primityviu bandymu sukurti moralės sistemą – galbūt sveikintintinu bandymu tiems laikams, tačiau ne šiam - mokslo ir mąstymo amžiui.
Pareiga
Kita etikos mokykla kalba apie pareigą. Norint pasiekti kažkokį tikslą, turime atlikti tam tikrus veiksmus (gerti vaistus – norėdami pasveikti; norint būti išrinktu į valdžią – sakyti žmonėms tai, ką jie nori girdėti, etc.). Šie filosofai mano, jog mūsų moralines pareigas sudaro veiksmai, kuriuos turime atlikti (ar neatlikti) nepriklausomai nuo tikslo (neturime žudyti nepriklausomai nuo to sergame ar ne, nepriklausomai nuo to, ar norime būti išrinkti į valdžią ar ne, etc.). Idėja atrodo patraukli, tačiau esminis klausimas yra kaip sužinoti tokias pareigas? Ir ar jos objektyviai egzistuoja (ar gal tik tėra fantazijos, panašios į tą apie Dievą)?
Emanuelis Kantas pasiūlė žiūrėti, ar tokia pareiga gali būti universalia maksima (meluoti blogai, todėl kad mes nenorėtume, jog visi žmonės visada meluotų). Tačiau kas yra universali maksima? Ir, apskritai, ar ji net egzistuoja (ar turime bausti žudiką mirties bausme? visus žudikus visada? ką daryti netyčinio nužudymo atveju? etc.)? Bent jau aš nematau, kaip galėtume nustatyti kas yra pareiga ir kas ne – išvengdami subjektyvumo, ir nepasikliaudami vien savo nuomone.
Veiksmo rezultatas
Dar viena etikos mokykla mano, jog svarbiausi yra veiksmų rezultatai: geri tie veiksmai, kurių rezultatai geri ir atvirkščiai. Kitais žodžiais tariant, turėtume rinktis tuos veiksmus, kurie atneša didžiausią gėrį didžiausiam skaičiui žmonių.
Bet kas yra didžiausias gėris? Ar tai džiaugsmas? Tada veiksmas geras, jei jis suteikia daugiau džiagsmo nei liųdesio. O gal malonumas? Šiuo atveju geras veiksmas suteiks daugiau malonumo, nei skausmo? Įvairūs filosofai skirtingai apibrėžia “gėrį” (pvz kažkurie gėriu laiko “tvarką”), todėl labai neaišku, kas gi yra tas “didžiausias gėris” bei kaip jį nustatyti? Ir kodėl turėtume gėriu laikyti džiaugsmą, o ne malonumą? Arba malonumą, o ne tvarką? Metodas, kuris padėtų mums apsispręsti, neegzistuoja.
Laimėtojas
Egzistuoja visa eilė gražių moralės teorijų (apžvelgėme tik kelias populiariausias), tačiau, panašu, nei viena neįrodo, jog pati moralė objektyviai egzistuoja. Todėl, kai kurie filosofai padarė išvadą, jog moralė tėra mitas – graži pasaka – nei daugiau nei mažiau. Gal per amžius žmonės tebandė paaiškinti savo jausmus – nepagrįstai juos sureikšmindami bei juos laikydami kažkuo, kuo jie paprasčiausiai nėra?
O gal moralė tėra konkrečios žmonių grupės (genties ar šalies) “moralės kodas”? Jei taip, raganų deginimas yra moralus kultūroje, kurioje jis buvo visuotinai priimtas. Rasizmas yra moralus Ku Klux Klane, nes toks šios grupės moralės kodas. Problema ta, jog ir šis požiūris nepatenkina mūsų: mes norime smerkti budelius, norime, jog žmonės nebūtų diskriminuojami dėl jų rasės.
Tad kas gi mums lieka? Viena vertus - kiekvienas visgi galime toliau elgtis pagal savo “sąžinės balsą”, filosofinių argumentų trūkumas nepadarys mūsų žmogžudžiais ar sadistais prieš mūsų valią, kita vertus – kaip mes sutarsime tarpusavyje, jei mūsų “moraliniai jausmai” duos skirtingus signalus? Dar daugiau, kaip mes auklėsime savo vaikus, jeigu tėvo ir motinos “moraliniai jausmai” skirsis kažkokiu klausimu? Akivaizdu, yra apie ką pagalvoti. Turime vienaip ar kitaip apsispręsti – nustatyti žaidimo taisykles ir jomis vadovautis. Antroje dalyje pasiūlysiu savo versiją.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą