"Monogamijos ir moralės tapatinimas padarė daugiau žalos žmonijos sąmonei nei bet kuri kita klaida" - George Bernard Shaw

2009 m. gegužės 5 d.,antradienis

Kazino ir jo lankytojai

Kažkaip vis nesusiruošiau pasamprotauti apie azartinius lošimus, tačiau neseniai matyta TV laida paskatino tai pagaliau padaryti. Dar grižęs į Lietuvą, savo kailiu įsitikinau  – žmonės labai įtariai žiūri ne tik į pačius lošimo namus, bet ir į juose besilankančius. Kiekvienas, atrodo, gali papasakoti ne vieną siaubo istoriją apie prasilošusius lošėjus, sugriautas šeimas, asmeninius gyvenimus ir net prarastas gyvybes. Šiandien bandysiu pažvelgti į tai iš arčiau - kaip įprasta, nusimetęs išankstinio nusistatymo skraistę.

Šį straipsnelį naudosiu kaip paplitusio požiūrio į azartinius lošimus šabloną, manau, tuo nuo tiesos per daug nenutoldamas. Neperpasakodamas ten išdėstytų minčių, iš kart pasakysiu, kad pasitikiu straipsnyje skelbiamais skaičiais bei konkrečių įvykių perpasakojimu. Problemą įžvelgiu nemokėjime kritiškai interpretuoti faktų – tą pačią problemą, kuriai esame pavaldūs daugelis iš mūsų.

Tiriant ir bandant įvertinti reiškinį, reikalinga, kiek tai įmanoma, apžvelgti visus jo sukeliamus padarinius. Išvadas apie tiriamo reiškinio vertę protinga būtų daryti tik palyginus teigiamus ir neigiamus jo padarinius (bei jų statistinį dažnį). Priešingai, neprotinga būtų pradėti liaupsinti tam tikrą reiškinį atradus vos kelis jo sąlygojamus privalumus, nepasvėrus jo sukeliamų neigiamų padarinių (ir atvirkščiai). Tačiau kaip tik tai mes matome šio straipsnio naudojamoje metodikoje!

Bet pereikime nuo teorijos prie praktikos. Straipsnyje sakoma, kad Kauno apskrityje yra 12 ligonių, sergančių priklausomybe nuo azartinių lošimų. Nors skaičiai pateikiami kaip kalbantys patys už save, asmeniškai man jie nieko nepasako. Kiek žmonių lošia azartnius lošimus ir kiek iš jų “suserga”? Kiek ilgai reikia lošti, kad susirgtum? Ar visi suserga? Vos keli klausimai, kurie taip ir lieka neatsakyti. Be jų, deja, pateikiamas ligonių skaičius nebent tik patvirtina (sakykim patvirtina) patį priklausomybės egzistavimo faktą.

Kalbant apie palyginimus: 2008 m. vien liepos mėnesį žuvo 10 motociklininkų bei 5 patyrė sunkius sužalojimus; girtų vairuotojų sukeltų avarijų skaičius 2007 m. – 48, 2008 m. – 22;   2005 m. nuo širdies ligų mirė 23.8 tūkst.; nuo vėžio Europoje per metus miršta 1,7 mln žmonių (neradau LT statistikos). Tenoriu pasakyti, kad gyvename pavojingame amžiuje, todėl bet kokius pavojus turėtume vertinti kontekste – nes be jo, kaip toj “Hiperbolės” dainoj, “jeigu taip pagalvojus gerai, tai labiausiai pavojinga gyventi”.

Motociklininkas, alkoholį vartojantis žmogus ar rūkorius – niekada neprilyginami azartiškų lošimų žaidėjui. Jie neturi gėdytis ir nerizikuoja būti pasmerktais. Mes neasociuojame su kažkuo smerktinu važinėjimo motociklu, “saikingo” alkoholio vartojimo, dažnai net rūkymo. Su azartiniais lošimais viskas kiek kitaip. Jie yra tabu, kurį peržengęs esi be nuteisiamas teismo. Be išimties, kazino verslas  asociuojamas su nešvariom aferom, jam draudžiama reklamuotis, niekas nenorėtų savo vaikų matyti net arti prie jo (net jei ten dirbančių).

Pabaigai apie privalumus – nes, panašu, apie juos niekas nekalba, tarsi jų nebūtų. “Vieni lošia, nes turi asmenybės vystymosi sutrikimų ir slepiasi fantazijų pasaulyje, kiti tai sieja su galimybe praturtėti.” – kokia lėkšta ir kokia klaidinanti straipsnio išvada. Nežinau, gal kažkam ir sunku tai suprasti, bet žmonės visame pasaulyje ateina į kazino kaip į pramogą. Jie nepralošia čia nei savo namų, nei savo žmonų. Jie išleidžia tiek, kiek gali sau leisti už vakarą, ragaudami nemokamą alkoholį bei linksmai tarpusavyje bendraudami. Toks 99% kazino lankytojų scenarijus ir į tokius lankytojus yra orientuotas kazino biznis. Kažkas moka už naktiniam klube praleistą laiką, kažkas eina į koncertus ar striptizo barus – na o kažkas eina į kazino. Tad taip, tai pilnavertė pramogų rūšis. Mano požiūriu -kaip ir visur - nenori neik, tačiau ir nedrausk tiems, kas nori. Vartojama “pagal instrukcijas”, ši pramoga nėra kenksminga.

Ir dar. Loterijos, įvairūs TV (“Taip ir Ne”, etc.) ar SMS žaidimai – visa tai šanso principu pagrįsti žaidimai, analogiški ruletei ar black jack (neskaitant to fakto, kad kazino žaidimuose lošėjas statistiškai turi žymiai aukštesnius išlošimo šansus). Ir visgi, dažnas, daug nesusimąstęs, perka loterijos bilietą, ir tuo pat metu įtariai žiūri lošimų namų pusėn. Kas tai nesusipratimas?

3 komentarai (-ų):

Anonimiškas rašė...

kaip atpratinti zmones losti ar viesai galit skeldti pavardes ir jeigu arase rasyma neileist ar ileidziama i kazino

Hadrian rašė...

Joks Las Vegas kazino nėra suinteresuotas, kad pas juos lankytųsi žmonės, nesugebantys sveikai protauti (tame tarpe ir nevaldantys savo lošimo aistros). Visur aplinkui yra iškabinti pagalbos telefonai tokiems žmonėms, kuriais rekomenduojama pasinaudoti.

Įeinant į kazino, asmens dokumentai netikrinami (kaip kad Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse), tad įleisti ar neįleisti konkrečius asmenis praktiškai nebūtų lengva įgyvendinti.

Anonimiškas rašė...

kazino visada iesko jiems palankiu klientu kurie nesa pelna o kitus netgi neileidzia draudzia as tuo isitikinau taip kaip ir valdzioje nepageidaujami yra neileidziami jiems reikalingi loxai kurie nestu tik pelna nieko naujo cia juk lietuva durniu laivAS

Rašyti komentarą