Kodėl negalime pasitikėti savo moralumu?

Šiandien noriu pažvelgti į moralumą iš kitos pusės. Aptarsiu ne kas gerai, o kas ne, bet, veikiau, kodėl taip manome. Pamatysime gilesnes mūsų vertinimų priežastis, tačiau viskas taps dar įdomiau, supratus jų trapumą. Nors jausmų įkarštyje, gali atrodyti, esame pasiruoše kumpščiais ginti savo tiesą, pasirodo, tai visai nereiškia, jog tas negali pasikeisti. Bet apie viską iš pradžių.

Nesvarbu kokie būtų mūsų įsitikinimai, nesuklysiu teigdamas, jog visi pripažįstame moralės svarbą. “Kas iš to, jei turėsi visus pasaulio turtus, tačiau prarasi savo sielą”, – iš esmės reiškia, kad žmogaus “garbė” yra neįkainuojama. Daugumai mūsų tai nėra vien teorinė maksima, sąmoningai ar ne, mes į tai atsižvelgiam priimdami savo sprendimus gyvenime. Net nusikaltėliai (paprastai laikomi amoraliais) paprastai seka įvairiais “garbės kodeksais” bei išpažįsta daugumą bendražmogiškų vertybių.

Tačiau leiskite jums užduoti kiek sunkesnį klausimą: kaip svarbi yra žmogaus moralė jo laimei? Vieni teigia, jog moralė yra tai, kas padaro mus žmogumi, o net žmogaus nelaimė yra vertesnė už kiaulės laimę… Kiti gi, priešingai, mato moralės normas kaip pančius, ribojančius mūsų malonumus, todėl tiesiogiai priešiškus mūsų laimei. Suprantama, toks ginčas paprastai greitai virta ginču apie “žemus” ir “aukštesnius” malonumus, apie tai kas “žmogiška” ir kas “gyvuliška”. Pasirinkimas jūsų. Aš gi, ta proga, norėčiau jūsų paklausti kažko kito: kaip manote, kodėl mes taip dažnai nesutariam šiuo fundamentaliu klausimu (kas moralu ir kas ne)? Neskubėkite atsakyti.

Bandau įsivaizduoti, ką atsakėte. Kodėl, tai, kas atrodo padoru vieniems, yra nepadoru ir smerktina kitiems? Spėju: auklėjimas (įskaitant ne tik tėvus, bet ir šalį, aplinką), išsilavinimas (tiek formalus, tiek ir savarankiškas skaitymas bei studijos), amžius (metų skaičius, bet kartu istorinis laikotarpis, kurio metu formavosi mūsų asmenybė). Visi šie atsakymai protingi ir verti dėmesio. Jei sugebėjote atsakyti tiek – šaunu – tokia matomai yra populiariausia ir labiausiai įprasta nuomonė. Bet kaip jau, turbūt, supratote, aš taip nemanau… tiksliau aš nemanau, kad tai pilnai paaiškina moralės fenomeną… man tai tarsi Niutono teorija (statiška, neatsižvelgianti į eilę dinamiškų aplinkybių), priešingai Enšteino reliatyvumo teorijai (suprantanti, kad statiški Niutono dėsniai kinta, kintant aplinkybėm). Netrukus viską jums iššifruosiu.

Gyvenime man ne kartą teko būti autoriteto padėtyje. Visada buvau patenkintas savo sugebėjimu analizuoti situaciją ir elgtis atitinkamai. Tačiau net paprasti sprendimai kartais sunkiai sekdavosi (t.y. nebuvo atliekami taip racionaliai, kaip tikėčiausi), kai būdavau pervargęs, suirzęs ar labai alkanas (pvz po keliolikos dienų bado dietos). Tą buvo lengvą pastebėti, o pastebėjus – pakoreguoti. Lengva suprasti, kodėl nuovargis ar susierzinimas kažkiek aptemdo protą. Sunkiau buvo pastebėti tai, kad net mano nuotaika įtakojo sprendimus.

Rizikuoju nuskambėti primityviai, tačiau man esant geros nuotaikos pavaldiniams labiau tikėtina buvo sulaukti iš manęs “taip”, bei sulaukti “ne” – man esant blogos. Ne, savo sprendimuose aš nesivadovavau emocijomis, veikiau tarsi pats mano situacijos vertinimas (ir supratimas?) pasikeisdavo - kintant mano vidinėms nuotaikoms… tik žymiai vėliau aš pamačiau (supratau), kokį fundamentalų principą aš visą tą laiką stebėjau, ir kaip universaliai jis persmelkia kiekvieno žmogaus gyvenimą…

Štai sulaukėte:

pasirodo, mūsų nuotaika (plačiąja šios savokos prasme) įtakoja mūsų moralumą

Visa eilė mokslinių eksperimentų, pasirodo, tai patvirtina. Jei pamąstysite apie to pasekmes, liksite stipriai šokiruotas. Trumpai, juk iš esmės tai reiškia, kad vienomis aplinkybėmis žmogus gali išpažinti vienokias moralės normas, tuo tarpu kitomis – kitokias. Bet grižkime prie eksperimentų.

Viename iš jų, ekvivalenčiom žmonių gupėm buvo pateikta serija klausimų, prašančių įvertinti savo požiūrį į moralės objektus. Trumpai, buvo cituojama kažkokia situacija (neištikimybė, gėjų vedybos, etc.) ir prašoma balais įvertinti savo toleranciją jai. Taškai buvo sumuojami ir grupių “moralumas” sulyginamas tarpusavyje. Kabliukas buvo tame, kad tik viena grupė (laimingieji) nebuvo specialiai stimuliuojama (suerzinama), tuo tarpu dvi likusios buvo (jiems to nežinant) apnuodijamos žmogaus dujų kvapą atitinkančiu chemikalu (skirtingomis dozėmis). Suprantama, buvo stimuliuojamas susierzinimo efektas, kadangi “nelaimingųjų” grupių nariai ne tik testo metu turėjo kęsti nemalonų kvapą, tačiau ir turėjo pagrįstą pagrindą dėl to įtarti kitus grupės narius.

Rezultatai kalba patys už save: “laimingieji” buvo žymiai “atlaidesni”, t.y. ne tokie smerkiantys, jei lyginsime su “nelaimingaisiais”:

 

Buvo atlikti dar 3 susiję eksperimentai, kurių metu buvo patvirtinta hipotezė, jog ne pats kvapas, o jo sukeltas susierzinimas atsakingas už moralinių vertinimų pokyčius.

Kitame eksperimente buvo stengiamasi stimuliuoti “laimingumą”. Bandymo daliai dalyvių (“laimingiesiems”) buvo paaiškinta, kad kabinetas, kuriame bus atliekamas testas yra ypatingai švarus, ir jiems buvo pasiūlyta prieš testą nusiplauti rankas. Joks stimuliavimas nebuvo taikomas “nelaimingiesiems”. Kaip galėjote tikėtis, rezultatai patvirtino aukčiau minėtus testus (vertinimo skalė apversta):

Išvada paprasta:

mūsų sprendimus įtakoja aplinka - net sprendimus, grindžiamus tokiais “nepajudinamais” kriterijais, kaip mūsų moraliniai įsitikinimai

Ir pabaigai apie svarbiausią: kodėl gaišau laiką apie visa tai pasakodamas? Pirma, toks pilnas atsakymas į mano ankčiau užduotą klausimą (apie skirtingas moralės normas), bet, dar svarbiau, iš esmės reiškia, kad vidinė depresija (nesvarbu kokios formos) veda į griežtesnių moralės normų išpažinimą bei labiau smerkiantį požiūrį į kitų veikmus. Arba trumpai: “Laimingi prie kitų nesikabinėja!”