Akivaizdu, kad mūsų, kaip gyvybės rūšies, egzistavimas priklausomas nuo sekso. Gyvūnų pasaulyje, daugiau palikuonių - reiškia didesnę išlikimo tikimybę. Savo ruožtu, daugiau apvaisintų patelių yra prielaida didesniam palikuonių skaičiui. Suprantama, seksas žmonių visuomenėje jau seniai naudojamas ne vien vaikams pradėti, tačiau ar gali jo būti per daug? Ir ar gali taip būti, kad esame per daug seksualūs, per daug trokštantys sekso, ar net tuo sergantys?
Jei nors retkarčiais pažiūrite Holivudo filmų, esate pažįstami su “seksomano” sąvoka (analogiška narkomanui, bet nemaišyti su seksualiniu manijaku). Filmuose tokie žmonės parodomi kaip negalintys kontroliuoti savo seksualinio instinkto, be galo dėl to kenčiantys ir, dažnai, priklausantys kokiam nors anoniminių seksomanų rateliui (panašiai anonimiams alkoholikams).
Nežinau ar tai jau tampa ultra-šiuolaikine mada, bet, panašu, vis daugiau “žvaigždžių” prisipažįsta sergą šia “liga”… kaip antai, Russell Brand savo autobiografijoje teigia, jog ši jo aistra yra “visiškai nesuvaldoma”. Jei manote perdedu, prisiminkite įžymų John F. Kennedy posakį: “jei tris dienas neturiu moters, mano galva pradeda plyšti iš skausmo”, – jam pasiteisinant dėl sukelto “nepadoraus garso” prezidentinio limuzino gale. Michael Douglas ir aktorius David Duchovny abu teigia savo “priklausomybę nuo sekso”. Sąrašą galėčiau tęsti.
Visi “ligoniai”, be išimties, buvo galingi vyrai, todėl turime pilną teisę būti kiek skeptiškais ir abejoti, ar jų aistra iš tiesų buvo visai nepavaldi jų valiai (panašiai narkomanams ar alkoholikams), ar jie taip tik susikūrė sau savotiška alibi, nusimesdami atsakomybę nuo savęs? Tačiau mano straipsnis ne apie tai (atleiskite, už užsitęsusę intrigą) - norėčiau pakalbėti apie šio reiškinio prielaidą (ar net priežastį). Pats tokio fenomeno egzistavimas atskleidžia mūsų moralizuojančiai-smerkiantį požiūrį į tokią “veiklą”. Kitais žodžiais tariant, pats sąvokos atsiradimas (nesvarbu, turinčios realų pagrindą ar išsigalvotos), to vaizdavimas kine bei mūsų teorizavimas apie tai, – visa tai nebūtų įmanoma, jei mes tokio elgesio nesmerktume.
Štai dabar mes jau arčiau namų. Pas mus gali dar nebūt “madinga” prisipažinti esant “seksomanu” (prieš tai dar turim persirgti mada būti gėjum ar leisbiete), tačiau nepamanykite, kad rašiau apie kitus. Kokie puritoniški bebūtų mūsų draugai už Atlanto, amerikiečiai net iš toli neprilygsta lietuvaičiams savo poreikiu valdyti (kitų) seksualinį gyvenimą. Jei aš daug sportuoju, retas apkalbės mane kaip per daug “sportišką”. Jei valgau per daug pyragaičių (alio, kenksminga sveikatai!) – niekas net nepagalvos mane smerkti, tuo labiau siūlyti gydytis.
Bet kalbant apie seksą (ir tai galioja moterims net labiau, nei vyrams), mes tiesiog turime per daug taisyklių… kaip ir per daug teisiančių, žeminančių ir bauginančių įvardinimų tokių taisyklių pažeidėjams… Kaip dažnai mes linkę kreivai žiūrėti į merginą vien dėl jos išvaizdos (”dainuoja papais”). Jei mergina mėgsta žaisti tenisą ar mėgsta kiną – tai gerai – gerai viskas, jei tik tai ne seksas… net laikantys save “emancipuotais” nepašykštės tokiai merginai k***** ar k***** epitetų… lygtai panašūs žodžiai daugiau nepasakytų apie juos tariančius… Arba apie vyrą - “jam terūpi moterys ” – sakoma, kaip kažkas savaime suprantamo, savaime smerktino.
Žinau, kiekvienas turime savų šmėklų – dogmatiškų taisyklių, kuriomis šventai tikime. Pvz, kad nėra padoru užsiimti seksu limuzino gale (o dar jam važiuojant) ir pan. Ir aš visai nesistengiu jūsų įtikinti tai daryti (nebent norėtumėte :). Tenoriu paklausti, kodėl? Kodėl mums taip svarbu:
(1) turėti taisykles;
(2) už jas aklai kovoti ir niekada jų neišsižadėti;
(3) taip įnirtingai reikalauti, kad visi kiti jų irgi laikytųsi.
Taip, laisvė man labai svarbi. Ne tik jos deklaravimas, bet ir jos konkretus išpažinimas. Kiekvienas galime turėti savas tiesas. Tas nereiškia, kad turime dėl to peštis ar kovoti. Intelektualaus pratimo labui, galime net pasiginčyti. Tačiau supraskime ir tai, kad tą pačią akimirką, kai bandome primesti savo tiesą kitiems, mes įvykdome agresiją. O ideologinė agresija dar blogiau, nei plėšikavimas – ideologinis karas yra dar absurdiškesnis už grobikišką – nes tai net nepersekioja jokios apčiuopiamos naudos. Ginčytis, susipykti ar susimušti nesutariant dėl savo pažiūrų - tai tyra beprotybė.
Pabaigai pora rašinėlių, sukėlusių man šypseną ir gerai iliustruojančių tai, apie ką kalbėjau: vienas – apie vaikščiojimą susikibus, ir antras – apie gėdijimąsi net to, kas taip natūralu.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą