2010 m. liepos 26 d.,pirmadienis
Papročių tamsa
2010 m. birželio 20 d.,sekmadienis
Intelektualumas: kas tai?
Deja, keliaujant, rašyti pasirodė sudėtingiau nei, tikėjausi, todėl atleiskite už ilgesnę tylą. Štai ir dabar, rašau pabudęs 6-ą ryto, kol Cleo dar miega, ir nesu pasinėręs į eilinį “nuotykių” sukūrį.
Savo pirmuoju įrašu, iškėliau kiek kontroversišką idėją - pasiūlydamas racionalumą pakylėti iki kitų etinių vertybių lygio, ar net išrikiuoti ją jų priešakyje. Pagrindinė priežastis paprasta: nes tai yra bene didžiausią naudą mums, kaip homo sapiens, suteikianti savybė; o visuomenėje skatinamos (vertinamos) savybės sparčiau (plačiau) įgyjamos jos narių.
Šiuo savo įrašu toliau argumentuosiu šią poziciją, iš arčiau pažvelgdamas į tai, ką aš pavadinau racionalumu (ar intelektualumu); panagrinėsime, kodėl "protingais" dažnai vadinami ne tie žmonės, kaip tai atsitinka, ir kokios to pasekmės.
„Ekspertai“
Kalbant apie konkrečią praktinių žinių (ar sugebėjimų) rūšį, žmogus gali būti "diletantu", "ekspertu", arba kažkur tarp šių dviejų. Dažnai toks "ekspertas" ir yra laikmas "protingu" (tuo tarpu "diletantas" - ne) žmogumi. Tačiau, pats savaime, "eksperto" titulas tereiškia, jog žmogus išmoko (pakankamai tobulai) atlikti tą ar kitą veiksmų seką (ar sekas - įskaitant jo verbalinius sugebėjimus): nesvarbu ar tai būtų mokytojas, dėstantis gimnazijoje, šeimos gydytojas, ar banke dirbantis ekonomikos specialistas. Kiekvienas šių "ekspertų", bendru atveju, tėra gerai "dresiruoti" (cirko) atlikėjai - į savo atmintį susikrovę nemažą instrukcijų bagažą - kurį jie kasdieną demonstruoja.
Kadangi visuomenės gerbūvis priklauso nuo tokių "gerai veikianči sraigtelių", jie "gerbiami", "vertinami" ir gerai atlyginami. Nejučiomis buvimas "geru sraigteliu" pradedamas vadinti "išmintingumu", o patys "sraigteliai" - "protingais". Nors egzistuoja neperbrendama praraja tarp lėktuvo inžinieriaus ir jo piloto, tarp vaisto išradėjo ir jo receptą išrašančio gydytojo ar tarp sėkmingai savo asmenines santaupas valdančio investuotojo ir investavimo patarėjo - mes esame linkę tai pamiršti, o svetimo eilėraščio padeklamavimą prilyginti jo sukūrimui.
„Švietimo sistema“
Pats terminas "švietimo sistema" turėtų būti pervadintas į "dresūros mokyklą" - panašiai kaip tos dresūros mokyklos, į kurias šunų šeimininkai veda savo globotinius. Panašiai, kaip tokios šunų mokyklos teturi vienintelį tikslą - padaryti šunį paklusnų savo šeimininkui - taip ir visa esama "švietimo sistema" tarnauja vienam tikslui - paruošti gerus "sraigtelius", kurie sklandžiai suktųsi (patys būtų tuo patenkinti, ir skatintų tą daryti kitus).
Mokyklos nesiekia išmokyti kritiškai (racionaliai) mąstyti - kas būtų didžiausia vertybė mūsų vaikams (neduok žmogui žuvies, tačiau išmokyk jį žvejoti) - jei kas, jos teprikiša jų galvas pačio įvairiausio šlamšto (laikydamos mūsų jaunus protus užimtais niekalais, o todėl tik apsunkinančios tikrąjį pažinimą) - ir giria ar peikia juos priklausomai nuo to, kiek tokio šlašto mūsų vaikai atsimins.
"Tūkstantmečio vaikai" - geras tokio supratimo iliustravimas. Deklaruojamas projekto tikslas - surasti, pagirti ir paviešinti "protingiausius" įvairaus amžiaus Lietuvos vaikus. Nekalbant apie patį tikslą (ir jo vertę) - ką iš tiesų "atranda" šis projektas? Pagal kokius kriterijus išrenkamas toks vaikas?
Pirma, kiekvienas vaikas rekomenduojamas savo mokytojo ar mokytojos - kas automatiškai užtikrina jog tik paklusniausi iš būsimų "sraigtelių" praleidžiami į konkursą, apie juos rodomi video klipai, jie giriami - ir visi kiti programuojami sekti jų pavydžiu. Viena iš tokių mokinukių pareiškė, jog jos didžiausią svajonę išpildė prezidentė D. Grybauskaitė (tapdama pirmąja Lietuvos prezidente-moterimi)...
Tačiau dar labiau nerimą keliantis faktas yra pačios žaidimo taisyklės - vaikai klausinėjami įvairiausių FAKTŲ - ir šių faktų žinojimas (ar atsiminimas) yra prilyginamas išminčiai. Štai pvz. tas septintokas, kuri žinojo, tolimos užsienio šalies valiutą yra "protingesnis" už tą, kuris nežinojo; arba ta šeštokė, kuri žinojo BMW gamybos automobilio pavadinimą, etc.
Mes vertiname žmogaus gebėjimą (ir pasirengimą) atsiminti faktus – nes tai padaro jį puikiu potencialiu „sraigteliu“ – kuriam galima „pakrauti“ reikalingą instrukcijų paketą, ir kuris daug nedvejodamas elgsis juo vadovadamasis. Tuo tarpu gebėjimas kritiškai mąstyti – analizuoti kiekviena jam pateikiamą faktą, priimant jį ar atmetant, priklausomai nuo to, kiek jis atitinka tiesą – yra net pavojingas: tokio žmogaus lengvai neapgausi, ir jis vėliau nepaklus nesąmoningom „tradicijom“ ar reikalavimams.
Tarp tiesos ir naudos
Žmonės linkę dažnai būti iracionalūs, ir esama švietimo sistema tam tik padeda. Savo ruožtu, toks perdėtas iracionalumas sukuria visiškai sujauktą visuomenę: kur amoralumas laikomas moralumu, o moralumas kritikuojamas.
Visuomenės moralinę būseną galime gana tiksliai įvertinti pažvelgę kaip dažnai joje "tiesa" pakeičiama "nauda". Kaip dažnai jos nariai savo simpatijas atiduoda tam, kas jiems "naudinga", o ne tam, kas "teisinga". Dar daugiau - kaip dažnai mes net nepastebime skirtumo tarp šių sąvokų.
Pvz.: vyriausybė siūlo pakelti mokesčius - mes pasipiktinę, nes tai tiesiogiai veikia mūsų kišenę; tačiau jei mes pensininkai, ir toks mokesčių pakėlimas padidina mūsų pensijas - netikėtai mes UŽ. "Gėris" yra tai kas gerai mums.
Kitas pvz.: kažkas parašo kiek kontroversišką straipsnelį (nesvarbu tema) – perskaitę mes pasijuntame nejaukiai, todėl komentare išreiškiam savo nepasitenkinimą: „nesąmonė, aš manau priešingai“. Kadangi mūsų „sutikimas“ ar „nesutikimas“ su straipsnio autoriumi pagrįstas asmenine nauda (kaip aš jaučiuosi perskaitęs?) – sąžiningas komentaras būtų nebent toks: „su nagrinėjama tema nesu susipažinęs ir argumentų už ar prieš neturiu; norėčiau, kad taip ir liktų – nes tiesa mane žeidžia“.
Visi mūsų vertinimai vyksta beveik automatiškai - kaip gerai dresiruotas šuo nedelsdamas griūna ant žemės vos išgirdęs komandą "down!" - taip ir mes, vos susidūrę su dilema, net patys to nepajusdami vertiname ją per savo naudos prizmę - o siūloma mintis mums "patinka" ar "nepatinka", priklausomai tik nuo to. Mes elgiamės, kaip esame to išmokę. Ateity tą patį darys mūsų vaikai.
Kodėl tai svarbu
Elgtis, vadovaujantis vien naudos sau siekimu, moka ir gyvūnai. Tarpusavyje gyvendami, žmonės pastebėjo, jog yra naudinga, laikytis tam tikrų susitarimų, ilgainiui virtusių neginčijamais principais.
Supratus, jog prievartos naudojimas nėra pageidautinas, ilgainiui turėjome išsižadėti vergovės; turėjome pripažinti silpnesnio teisę turėti kažką, ko iš jo neatims stipresnis (privačią nuosavybę). Savo ruožtu, supratus, jog melas ir apgaulė nėra pageidautini – turėjome dar labiau išplėsti savo prievartos supratimą (smerkdami ne tik fizinę prievartą, bet ir apgaulę ar klastą). Ilgainiui suformulavom visą eilę detalių instrukcijų, apie tai, kas teisinga ir kas ne (iš kur gimė ištisos teisinės sistemos) – viskas siekiant vienintelio tikslo – TEISINGUMO.
Jeigu teisingumas yra universalus (neginčijamas) gėris, tada jo įgyvendinimas yra labai pageidautinas. Lengva matyti, kodėl visuomenei vertinga turėti racionalius individus: mokslininkai atsakingi už daugumą (jei ne visus) mūsų patogumų, ar net už mūsų gyvybę askritai. Tačiau mano stipriausias argumentas už visuotinį racionalumą (ar, liaudiškai tariant, kodėl kiekvienas turime būt „protingu“) yra tai, jog tik racionalūs žmonės gali įgyvendinti teisingumą – nes tik racionalūs žmonės gali suprasti, kas jis yra. Demokratinės visuomenės atveju, tikras teisingumas tegali būti įgyvendintas esant racionalių rinkėjų daugumai. Jei teisingumas yra mūsų pageidaujamas patiekalas, racionalumas yra vienas iš jo esencinių ingridientų – be racionalumo, teisingumo neišvirsi.
Visi galime ir turime išmokti skirti tiesą ir naudą. Kiekvienas esame pajėgus suprasti paprasčiausius logikos dėsnius ir juos taikyti. Jei esame tėvai, mūsų pareiga padėti tą išmokti savo vaikams. Mano požiūriu, racionalus mąstymas tai nelyginant kitos kartos abėcėlė - neraštingas žmogus gali abejoti skaitymo ar rašymo naudingumu (ir todėl nenorėti mokytis), tačiau raštingam - tokia nauda yra akivaizdi.
2010 m. gegužės 30 d.,sekmadienis
Moralinė pareiga: būti intelektualiu
Šis blog'as nėra apie sveikatą ar ją sąlygojančius veiksnius, ir retas skaitytojas težino, jog esu daugiametis savo kūno priežiūros fanas (tiek fizinių pratimų, tiek sveikos mitybos). Nesvarbu, kad šios temos įdomios vos keliems, pamaniau pasinaudosiu proga ir duosiu vieną praktinį patarimą - pasirūpinkite vitaminu D! Ir kol nepradėjote prieštarauti, jog "visi vitaminai svarbūs" etc. pasakysiu tik tiek - jei man reikėtų įvardinti vieną vienintelį mano sveikatą įtakojųsį faktorių - lengvai prieinamą (per vasaros saulę), tačiau atnešusį kardinalių teigiamų pokyčių) - vitaminą D pasirinkčiau ilgai nedvejodamas.
Taip atsitinka kas kartą: daug saulės šviesos ne tik veikia mane gaivinančiai, bet ir suteikia begalę energijos - o tada, kyla begalė įvairių minčių - kuriomis norisi pasidalinti. Šį kartą tema, kurią jau ilgai nešiojau savo galvoje, apie kurią pamąstyti ir kurią suprasti, manau, svarbu kiekvienam.
Vaikų protai genetiškai užprogramuoti veikti kaip tos taikinį sekančios raketos: jie ieško mūsų nustatomų gyvenimo "taikinių", ir sąmoningai ar ne, jų siekia. Esu įsitikinęs, retas iš mūsų pilnai tai suvokia. Vagis ir smurtautojus gaudome ir sodiname į kalėjimą, tačiau ar dažnai susimąstome, jog kiekvienas iš jų - yra kažkieno vaikai: niekas iš jų negimė nusikaltėliu. Nesiruošiu čia pamokslauti ar kažką auklėti (kaip būti geresniais tėvais) - tenorėjau suteikti savo tolesnėm mintim kontekstą. Trumpai, visuomenės gerbūvis tiesiogiai priklauso nuo šios visuomenės išpažįstamų vertybių.
Vakuume, kiekvienas sutiks, jog būti intelektualiu yra vertybė - kitaip, kodėl visi tėvai taip pergyventų ir, sėkmės atveju, džiaugtųsi savo atžalų pasiekimais moksle? Nors formalus mokslas ir neturi labai daug bendro su tuo, ką aš apibrėžiu kaip intelektualumą (apie tai vėliau), visgi tai bent jau akivaizdžiai liudija apie bendrą tėvų sentimentą - norą matyti savo vaikus užaugant "protingais". Savo ruožtu, jei kažkokia savybė yra laikoma vertybe, turėtume tikėtis, jog ji bus "įrašyta" į atitinkamą "vertybių knygą" - paprastai - bus priimta kaip viena iš moralaus elgesio normų (kaip ten bebūtų, moralinių normų paskirtis ir yra skatinti pageidautinų savybių atsiradimą, bei atgrasinti nuo nepageidautinų). Logiška?
Jei dar abejojate, pagalvokite apie tai štai kaip: melavimas nėra pageidautinas, todėl mes turime moralinę taisyklę "nemeluok"; vieni žmonės meluoja, kiti meluoja mažiau, - tačiau niekas nesiginčyja, jog tai NĖRA PAGEIDAUTINA. Savo ruožtu, visiems suprantama, kai mes piktinamės (skundžiamės ar baram) kažkuo, kas mums pamelavo. Priešinga savybė - tiesos sakymas yra skatintina, ir mes dažnai giriame "sąžiningus" žmones. Svarbiausia šioje sistemoj štai kas: moralinė vertybė visada turi savo priešingybę (smerktiną, amoralią savybę) ir yra natūralu piktintis, jei žmogus elgiasi amoraliai.
O štai kur yra paradoksas: nors (vakuume) pripažįstame intelektualumo vertę, šios savybės nevertiname tiek, kiek "sąžiningumo" ar "nuoširdumo". Mano priekaištas žmogui, besielgiančiam neprotingai (nesistengiančiam būti racionaliu) dažnai nuskambės daugiau kaip įžeidimas, nei kaip pagrįstas nepasitenkinimas. Akivaizdu, kad intelektualumas, geriausiu atveju, tėra visų tų kitų gerųjų savybių (mūsų visuomeninės pripažįstamų vertybių skalėje) pusserė našlaitė - gal ir pageidautina, tačiau ne tiek, jog turėtume teisę skųstis, jei kažkas jos nepaiso. Toliau pabandysime palyginti įvairių "vertybių vertę" ir rasti tinkamą vietą mūsų vargšei našlaitei įdukrai.
Prisiekusieji nuteisė mirčiai žmogžudį, ir jis buvo pakartas. Vėliau išaiškėjo tikrasis žudikas (ir kartu tai, jog buvo nuteistas nekaltas žmogus). Sakykim tai įvyko XX a. pradžioje, prisiekusieji atsižvelgė į visus turimus įkalčius ir pasirinko patį įtikinamiausią kaltininką. Šiuo atveju galėtume tai tiesiog pavadinti nelaimingu atsitikimu, kurio sunku (ar neįmanoma) buvo išvengti. Tačiau kas, jei panašus įvykis nutinka jau šiame amžiuje, kas, jeigu DNR tyrimai liudija, jog mūsų įtariamasis nekaltas, tačiau mes vistiek skelbiame savo verdiktą (kaltas) - nes NESUPRANTAME, kas yra DNR ir esame ĮSITIKINĘ, jog įtariamasis kaltas. Akivaizdu, šiuo atveju mūsų elgiasys būtų nepateisinamas (ir amoralus). Kitais žodžiais tariant, nežiūrint visų mūsų gerų norų (bei sąžiningumo, etc.), šioje situacijoje pats mūsų NEIŠMANYMAS būtų kvalifikuojamas kaip amorali savybė (nesusipainimas su bendriausia DNR teorija ar atsisakymas ja patikėti)
Tiesa yra ta, jog tai galioja ne tik baudžiamojoj teisėj. Jei turėtume įvardinti vieną, daugiausiai žalos atnešusią žmogaus ydą, netrukus prieitume išvadą, jog tai - NEIŠMANYMAS: pradedant elementariu neišprusimu (nustatytų faktų nežinojimu), bei baigiant klaidingų išvadų darymu (logikos dėsnių neišmanymu) iš tesingų faktų. Melas, nenuoširdumas, žiaurumas ir visi kiti kartu sudėjus nėra atsakingi net už mažą dalį to blogio, kuris gimė iš NEIŠMANYMO (ar ne pats dažniausias pasiteisinimas yra "aš nežinojau"?).
Kažkada buvo manoma, kad ligos yra Dievo bausmė - ir gali būti pagydomos malda ir atgailavimu. Nors tokia "išmintis" kainavo daug gyvybių, nesant tikroviškesnių žinių, tai buvo geriausia, ką žmogus galėjo sugalvoti, tad sunku būtų jį už tai smerkti. Šiandien, motina ir tėvas - prisiekę krikščionys - atsidūrė teisiamųjų suole - nes nesuteikė medicininės pagalbos savo vaikui, kuris dėl to mirė (nepadėjus maldoms).
Kažkada buvo manoma, jog homoseksualu tampama (savo noru?); tuo galima užsikrėsti, ir kad ta yra "pagydoma". Nesant kitų žinių apie šį reiškinį, galima argumentuoti, kad neigiamas požiūris į homoseksualus nebuvo amoralus. Tačiau šiandien daug kas pasikeitė: žinome, jog homoseksualumas yra įgimtas, kad jis nėra nei užkrėčiamas, nei pagydomas. Tokiom žiniom esant prieinamom kiekvienam, bet koks elgesys, ignruojantis šiuos faktus, yra AMORALUS.
Nors mūsų žinios yra ir liks ribotomis, yra natūralu reikalauti, kad žmogus elgtusi vadovaudamasis prieinamoma nformacija, o jo atsisakymas tokia informacija "tikėti" nėra pateisinanti aplinkybė dėl to įvykusiom klaidom ar nelaimėm (ar net potencialiom nelaimėm). Todėl, aš argumentuju, NEIŠMANYMAS yra AMORALUS.
Kitoje dalyje giliau pažvelgsime į patį INTELEKTUALUMĄ (ir NEIŠMANYMĄ).
2010 m. balandžio 22 d.,ketvirtadienis
2010 m. balandžio 18 d.,sekmadienis
Biblija - naujas medicinos vadovėlis?
Mano atsakymas į šį ganytojų laišką
Susijęs straipsnis
Pirma, apibrėžkime ginčo objektą - šiuo atveju jis NĖRA abortų moralus įvertinimas. Tokiu būdu visi argumentai menantys abortų amoralumą (kaip ir jų pateisinamumą ar net naudą) turi būti atmesti, ir šio ginčo baigties NEĮTAKOJA.
Abstraktizuota ginčo esmė yra štai kokia: jeigu žmogaus profesinė veikla reikalauja atlikti eilę funkcijų (neprieštaraujančių įstatymui), tačiau kai kurios iš šių funkcijų prieštarauja žmogaus įsitikinimams - privalu ar ne tokiam žmogui šias funkcijas atlikti?
Vienas pavyzdys būtų toks: samdomas kareivis turi teisę atsisakyti naudoti ginklą, jei jis yra pacifistas? Svarbus momentas nagrinėjant šį klausimą yra SAMDOMAS - jeigu kalbėtume apie šauktinę privalomą karinę tarnybą, atsakymas būtų skirtingas. Privalomos karinės tarnybos atveju, žmogus būtų priverstas ją atlikti - todėl reikalavimas naudoti ginklą (jei šis prieštarautų žmogaus pacifistiniams įsitikinimams), būtų prievarta prieš šį žmogų ir pažeistų jo sąžinės laisvę. Tačiau samdomo kareivio atveju niekas jo neverčia būti kareiviu. Tiesiog viena iš kareivio pareigų yra ginklo vartojimas reikalui esant, todėl kiekvienas pilietis gali apsispręsti NEPASIRINKTI šios profesijos. Profesijos SAVANORIŠKAS pasirinkimas, kita vertus, apriori numato susipažinimą su jos keliamais reikalavimais ir jų pripažinimą. Todėl samdomo kareivio atveju mes nesuteikiam jam teisės atsisakyti vartoti ginklo, tuo NEPAŽEISDAMI jo sąžinės laisvės.
Akivaizdu, jog ta pati logika galioja ir gydytojo atveju. Niekas mūsų neverčia pasirinkti ggydytojo profesijos, o ją pasirinkdami mes apriori sutinkam vykdyti visus šios profesijos keliamus reikalavimus bei įsipareigojimus - vienas iš kurių yra (priklausomai nuo specializacijos) abortų atlikimas. Nediskutuojant apie šios procedūros moralinę pusę, turime pripažinti, jog egzistuoja visa eilė BŪTINŲ ABORTŲ atvejų: kai gręsia pavojus moters gyvybei, kai moteris buvo išprievartauta ir nenori gimdyti prievartautojo kūdikio (juo labiau, jei ji nepilnamatė), etc. Vien tokių abortų atlikimas reikalauja MOKĖJIMO JUOS ATLIKTI - o tai, atitinkamos praktikos. Hipokrato priesaka, duodama prisiimant gydytojo pareigas, numato gydytojo įsipareigojimą teikti VISOKIARIOPĄ ĮMANOMĄ pagalbą savo pacientams - prieštarauja tokia pagalba ar ne asmeniniams gydytojo įsitikinimams.
Tačiau sekundei įsivaizduokime, jog teisinga yra priešinga: jog gydytojas turi teisę atsisakyti vykdyti savo profesijos diktuojamas pareigas, kai šios prieštarauja jo įsitikinimams. Jei taip, tada jis turi turėti teisę neatlikti dirbtinio kvėpavimo (lūpos į lūpas), jei tai yra nepadoru ir prieštarauja jo įsitikinimams; arba jis gali atsisakyti išrašyti tam tikrus vaistus - jei pvz. šie buvo testuoti ant gyvūnų - kas prieštarauja jo įsitikinimams. Jei pripažįstame gydytojo teisę dėl asmeninių įsitikinimų neatlikti kažkokios vienos procedūros (šiuo atveju abortų) - logiškai negalime neigti jo teisės atsisakyti atlikti kažkokias kitas.
Dar daugiau, jei pripažinsime tokią teisę gydytojams, turime pripažinti ją ir visų kitų profesijų atstovams. Tokiu būdu policininkas gali atsisakyti sudrausminti pažeidėją, jei tam reikalinga prievarta - nes jis pacifistas. Pardavėjas gali atsisakyti parduoti alkoholį, cigaretes ar net šiaip "nesveiką maistą" - nes jo religija neleidžia ne tik jo vartoti, bet net prie jo prisiliesti. Nesunku suprasti, kur visa tai veda.
Ganytojų apeliacija į sąžinės laisvę šiuo atveju terodo jų visišką šios sąvokos neišmanymą. Sąžinės laisvės sąvoka garantuoja žmogui galimybę išpažinti savo tikėjimą ar savus įsitikinimus. Valstybė (taip pat privatūs ar juridiniai asmenys) negali to niekam drausti. Pavydžiui, niekas negali drausti musulmonui penkis kartus per dieną melstis, kaip to reikalauja jo religija - nes taip pažeistų jo teisę į sąžinės laisvę. Tuo pat metu, musulmonas - autobuso vairuotojas - negali sustabdyti savo vairuojamo autobuso gatvės vidury - ir pradėti melstis - apeliuodamas į savo teisę tai daryti. Jo, kaip vairuotojo, pareigos yra vairuoti autobusą, sustoti nurodytu laiku nustatytose vietose, tuo užtikrinant savo keleivių saugumą. Toks tikintysis, jeigu jis absoliučiai negali išsiversti be savo maldos darbo dienos vidury - turėtų tiesiog atsisakyti šio konkretaus darbo - ir taip realizuoti savo sąžinės laisvės teisę - jo darbdavys nėra atsakingas pakoreguoti darbo reikalavimų, kad šie atitiktų jo tikėjimą (ar asmeninius įsitikinimus).
Tikiuosi, visas reikalas dabar tapo ypatingai aiškiu - bent jau norintiems jį nuoširdžiai suprasti. Svarbiausia, tai nėra dviejų skirtingų nuomonių klausimas - egzistuoja vienintelis racionalus šio ginčo sprendimas - ir jis NĖRA tas, kurį siūlo mūsų ganytojai.

